„Laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai“

NESENIAI nutiesto kelio danga atrodo tvirta, nesugadinama. Bet laikui bėgant paviršius pradeda skeldėti, gali atsirasti duobių. Tokį kelią, kad būtų saugus ir tinkamas, reikia remontuoti.

Panašiai ir mūsų santykiai su žmonėmis kartais gali pasidaryti įtempti ar net visai pašlyti. Štai apaštalas Paulius, turėdamas omenyje Romos krikščionis, pripažino, kad ir tarp jų būna nesklandumų. Bendratikius jis ragino: „Laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Rom 14:13, 19). Kodėl reikia ‘laikytis to, kas pasitarnauja santaikai’? Kaip nepritrūkti ryžto ir veiksmingai siekti santarvės?

Kodėl turime siekti santarvės?

Net visai maži kelio dangos plyšiai, jei nebus užtaisyti, ilgainiui gali virsti pavojingomis duobėmis. Lygiai taip pavojinga nespręsti asmeninių nesutarimų. Apaštalas Jonas rašė: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4:20). Jei mūsų santykiai su kuriuo nors krikščioniu nebesklandūs, bet padėties netaisome, po kurio laiko galbūt imsime net jo nekęsti.

Kristus įspėjo, kad jeigu nesugyvename su kitais, mūsų garbinimas Jehovai nemielas. Savo sekėjus Jėzus mokė: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5:23, 24). Taigi noras įtikti Jehovai Dievui yra svarbiausia paskata siekti santarvės. *

Kitą motyvą, kodėl būtina sutarti, aiškiai įžvelgiame gilindamiesi į padėtį, susiklosčiusią Filipų bendruomenėje. Tenai dėl mums nežinomos priežasties kilo nesusipratimas tarp dviejų krikščionių, Evodijos ir Sintichės, ir tai, matyt, trikdė visą  bendruomenę (Fil 4:2, 3). Neišspręsti asmeniniai nesutarimai greit tampa vieša tema. Todėl jei trokštame saugoti bendruomenės meilę ir vienybę, turime tiesti ranką santarvei.

„Palaiminti taikdariai“, — tvirtino Jėzus (Mt 5:9). Stengdamiesi sutarti tarpusavyje, jaučiame džiaugsmą, vidinį pasitenkinimą. Taikus sambūvis, be to, palankus sveikatai. Juk pasakyta: „Rami širdis yra kūno gyvastis“ (Pat 14:30, Jr). O gieždami apmaudą gal net pasiligotume.

Drauge su dauguma bendratikių tu, aišku, sutinki, jog privalu sugyventi. Bet neduoda ramybės klausimas, kaip spręsti tarpusavio nesusipratimus. Aptarkime keletą Šventojo Rašto principų, kuriais čia galėtume vadovautis.

Ramiai pasikalbėkime

Mažus kelio plyšius paprastai nesunku iš viršaus padengti asfaltu. Ar negalėtume ir mes menkus bendratikio nusižengimus atleisti, užglaistyti? Taip, ko gero, pavyktų išspręsti daugumą nesklandumų; ne veltui apaštalas Petras rašė, jog „meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4:8).

Žinia, kartais nesusipratimo priežastis gali mums atrodyti tokia rimta, kad nesame linkę numoti ranka. Štai kas atsitiko netrukus po to, kai izraelitai įsikūrė Pažadėtojoje žemėje. „Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės“, prieš persikeldami gyventi anapus Jordano, pastatė „į akis krintantį aukurą“. Kitos giminės pagalvojo, kad tai bus stabmeldystės vieta, ir rengėsi kariauti su tenykščiais (Joz 22:9-12).

Kai kurie izraelitai turbūt manė, jog nusižengimas visiškai akivaizdus ir reikia pulti — tiesiog iš pasalų, kad savo pusėje būtų kuo mažiau aukų. Vis dėlto, užuot skubiai griebęsi ginklo, izraelitai, gyvenantys į vakarus nuo Jordano, siuntė atstovus pasikalbėti su anais tautiečiais. Jie atkeliavę paklausė: „Ką reiškia ši išdavystė, kurią padarėte Izraelio Dievui? Šiandien atsimetėte nuo Viešpaties.“ Aukurą pastačiusios giminės iš tikrųjų nenusižengė. Kaipgi į tokį kaltinimą reaguoti? Gal iškoneveikti atvykėlius arba išvis su jais nesikalbėti? Ne, vietiniai žmonės romiai, aiškiai išdėstė, kam skirtas statinys, — kad liudytų apie jų troškimą tarnauti Jehovai. Toks atsakymas padėjo jiems išsaugoti ryšį su Jehova ir savo gyvybes. Po ramaus pokalbio viskas buvo sustatyta į vietas, atkurta taika (Joz 22:13-34).

Prieš griebdamiesi keršto, izraelitai pasielgė išmintingai: pasikalbėjo su savo broliais  — Rubeno, Gado ir pusės Manaso giminių žmonėmis. „Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės“, — sakoma Dievo Žodyje (Mok 7:9). Norėdami išspręsti rimtus tarpusavio nesutarimus taip, kaip moko Šventasis Raštas, turime ramiai, atvirai pasišnekėti su bendratikiu. Argi galime tikėtis, kad būsime Jehovos laiminami, jei tam, kurį laikome savo kaltininku, jaučiame širdyje apmaudą ir nė nemėginame susitaikyti?

O kaip reaguojame, jei bendratikis mums patiems pasako, jog kai kur negerai pasielgėme, gal net nepelnytai kaltina? „Švelnus atsakymas nuramina pyktį“, — tvirtinama Šventajame Rašte (Pat 15:1). Antai nusižengimu įtariamos izraelitų giminės maloniai ir sykiu aiškiai pasakė, ką reiškia jų sumanymas, ir taip išvengė grėsmingo ginčo su broliais. Vadinasi, tada, kai dėl kokio nors nesusipratimo kreipiamės į bendratikį arba jis į mus, verta pagalvoti: „Kokiais žodžiais, kokiu tonu, kokia veido išraiška susitaikyti būtų lengviausia?“

Ką kalbėti būtų išmintinga

Jehovai suprantamas mūsų poreikis išsipasakoti rūpesčius. Bet jeigu nesutarimo su bendratikiu neišspręsime, galbūt trauks šnekėti apie tuos keblumus kitiems. Užslėptas apmaudas vers kritikuoti aną žmogų. Ką gali pridaryti nevaldomas liežuvis, rašoma Patarlių 11:11: „Nedorėlių lūpomis [miestas] griaunamas.“ Neapgalvoti žodžiai apie kurį nors bendratikį irgi gali suardyti bendruomenės, organizuotumu lygintinos su miestu, santarvę.

Siekti santarvės, aišku, nereiškia išvis nekalbėti apie brolius ir seseris. Apaštalas Paulius bendratikiams patarė: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų.“ Čia pat pridūrė: „Kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo [...]. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems“ (Ef 4:29-32). Argi ne daug lengviau atsiprašyti ir susitaikyti su bendratikiu, užsigavusiu dėl tavo žodžių ar veiksmų, jeigu žinai, kad jis apie tave kalbėjo tik gera? Mūsų kalba apie kitus krikščionis irgi tebūna tauri, nes tada, kilus nesusipratimams, kelias į santarvę kur kas trumpesnis (Lk 6:31).

Tarnaukime Dievui sutartinai

Dėl savo netobulumo mes linkę atsiriboti nuo to, kuris užgavo širdį. Bet taip elgtis būtų neišmintinga (Pat 18:1, Brb). Juk esame vieninga brolija, kurioje visi šaukiasi Jehovos vardo, todėl būkime pasiryžę „sutartinai jam tarnauti“ (Sof 3:9).

Žiūrėkime, kad dėl kieno nors nemalonių žodžių ar netinkamo elgesio mūsų uolios pastangos tyrai garbinti Dievą nesilptų. Štai Jėzus netrukus po to, kai atvirai pasmerkė Rašto aiškintojus, ir kai liko vos kelios dienos iki pasiaukojamos mirties, panaikinsiančios įsakymą dėl atnašų, pastebėjo, kaip viena našlė į šventyklos aukų skrynią įmetė „viską, ką turėjo pragyvenimui“. Ar Jėzus bandė ją atkalbėti? Priešingai, jis apie moters paramą tuometei Jehovos bendruomenei pasakė giriamus žodžius (Lk 21:1-4). Jei kiti ir darė blogus darbus, ji dėl to neturėjo apleisti pareigos remti Jehovos garbinimą.

Kaip reaguosime, jei, mūsų manymu, tikėjimo brolis ar sesė pasielgia nederamai, netgi neteisingai? Gal tai taps mums kliūtimi tarnauti Jehovai visa siela? O gal ryžtingai spręsime visus tarpusavio nesutarimus, kad tik išsaugotume brangią Dievo bendruomenės vienybę?

Šventasis Raštas moko: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12:18). Laikykimės šio priesako ir tada mūsų kelias į gyvenimą bus saugus.

[Išnaša]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Evodija ir Sintichė turėjo siekti santarvės

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kokiais žodžiais, kokiu tonu, kokia veido išraiška susitaikyti būtų lengviausia?