Jokūbo ir Petro laiškų apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Jokūbo ir Petro laiškų apžvalga
BEVEIK trisdešimčiai metų praėjus nuo 33 m. e. m. Sekminių, Jėzaus brolis Jokūbas parašo laišką dvasinio Izraelio „dvylikai giminių“ (Jok 1:1). Jis imasi plunksnos, kad paragintų krikščionis būti tvirto tikėjimo ir atsilaikyti per išmėginimus. Taip pat atkreipia dėmesį, kokių bendruomenėse yra atsiradę negerovių, ir pataria, kaip jas taisyti.
Romos imperatorius Neronas 64 m. e. m. sukelia persekiojimų bangą, bet dar prieš tai apaštalas Petras į krikščionis kreipiasi savo pirmuoju laišku, skatindamas juos tvirtai laikytis tikėjimo. Netrukus parašo ir antrąjį laišką: jame bendratikiams pataria įsiklausyti į Dievo žodį ir perspėja, kad artinasi Jehovos diena. Pasigilinti į Jokūbo ir Petro laiškus tikrai naudinga ir mums (Hbr 4:12).
DIEVAS DUODA IŠMINTIES TAM, KURIS „PRAŠO TIKĖDAMAS“
„Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes, kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką“, — rašo Jokūbas. Tiems, kurie ‘prašo tikėdami’, Jehova suteikia išminties, kaip nepalūžti (Jok 1:5-8, 12).
Tikėjimo ir išminties taip pat reikia visiems, kurie bendruomenėje tampa mokytojais. Liežuvis, „mažas narys“, anot Jokūbo, gali ‘suteršti visą kūną’. Toliau jis perspėja krikščionis nesitapatinti su pasauliu, nes tai sugadintų jų santykius su Dievu. Nurodo ir ko dera imtis dvasiškai pasiligojusiam žmogui, kad atsigautų (Jok 3:1, 5, 6; 5:14, 15).
Atsakymai į klausimus:
2:13. Kaip suprasti, kad „gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“? Kiekvienas turime duoti Dievui apyskaitą už save (Rom 14:12). Jeigu esame kitiems gailestingi, Jehova atsižvelgia į tai ir savo Sūnaus išperkamosios aukos pagrindu atleidžia mums nuodėmes. Tad ar neturėtume pasižymėti gailestingumu?
4:5. Kokią Šventojo Rašto eilutę Jokūbas čia cituoja? Jokios konkrečios eilutės Jokūbas necituoja. Bet šie Dievo įkvėpti žodžiai, galimas dalykas, grindžiami tuo, kas išsakyta Pradžios 6:5; 8:21; Patarlių 21:10 ir Galatams 5:17.
5:20. Ką reiškia pasakymas, kad žmogus, „sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties“? Krikščionis, kuris padeda nusidėjėliui liautis darius bloga ir imti atgailauti, gelbsti jo sielą nuo dvasinės mirties ir galbūt nuo amžinos pražūties. Žmogus, šitaip gelbėdamas nusidėjėlį, taip pat ‘uždengia daugybę jo nuodėmių’.
Ko pasimokome:
1:14, 15. Į nuodėmę žmogų pastūmėja nederamas troškimas. Tad nepuoselėkime ydingų geismų, raukime juos lauk. Verčiau nuolat mąstykime apie tai, kas ugdo, ir tokių minčių pripildykime savo protą ir širdį (Fil 4:8).
2:8, 9. ‘Pataikauti atskiriems asmenims’ reikštų nusižengti karališkajam meilės įstatymui. Todėl tikrieji krikščionys nėra pataikūnai.
2:14-26. Mes esame „išgelbėti [...] per tikėjimą“ — „ne darbais“, kurių reikalavo Mozės įstatymas, ir netgi ne krikščioniškais darbais. Mūsų tikėjimas neturi būti formalus dalykas (Ef 2:8, 9; Jn 3:16). Tegul jis skatina mus elgtis taip, kaip moko Dievas.
3:13-17. „Iš aukštybių kilusi išmintis“ yra tikrai pranašesnė už „žemišką, gyvulišką ir demonišką gudrumą“. Tad ieškokime Dievo teikiamos išminties „tarsi paslėptų turtų“ (Pat 2:1-5).
3:18. Gerosios naujienos apie Karalystę sėklą turi ‘su ramybe sėti tie, kurie neša ramybę’ (Brb). Svarbu būti taikdariu, ne pasipūtusiu, vaidingu, nesusivaldančiu žmogumi.
BŪKITE „TVIRTO TIKĖJIMO“
Petras primena bendratikiams jų „gyvą viltį“ gauti paveldą danguje. „Esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“, — rašo apaštalas. Konkrečiai pamokęs, kas kam turi paklusti, jis visus ragina: „Būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs“ (1 Pt 1:3, 4; 2:9; 3:8).
Kadangi „visų dalykų galas arti“ — žydų santvarkai nedaug laiko belikę gyvuoti, — Petras broliams pataria: „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis.“ Toliau vėl priduria: „Būkite blaivūs, budėkite! [...] Pasipriešinkite [Šėtonui] tvirtu tikėjimu“ (1 Pt 4:7; 5:8, 9).
Atsakymai į klausimus:
3:20-22. Kaip mus gelbsti krikštas? Norint išsigelbėti, krikštas yra vienas iš reikalavimų. Bet pats savaime krikštas negelbsti. Išgelbėjimo viliamės „dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo“. Žmogus, kuris krikštijasi, turi tikėti, jog išgelbėjimas įmanomas tik todėl, kad Jėzus mirė pasiaukojama mirtimi, buvo prikeltas ir „sėdi Dievo dešinėje“, gavęs valdžią virš visų — gyvųjų ir mirusiųjų. Krikštas, į kurį veda toks tikėjimas, ir atitinka ‘aštuonių asmenų išgelbėjimą vandeniu’.
4:6. Kokiems „mirusiems“ buvo „paskelbta geroji naujiena“? Turimi omenyje tie, kurie buvo „mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis“, tai yra visi, kurie prieš išgirsdami gerąją naujieną buvo dvasiniu požiūriu mirę (Ef 2:1). O įtikėję gerąja naujiena jie dvasiškai atgijo.
Ko pasimokome:
1:7. Ypač vertingas yra ištirtas, arba išmėgintas, tikėjimas. Šitoks tvirtas tikėjimas tikrai gali ‘išgelbėti sielą’ (Hbr 10:39). Neturėtume bėgti nuo tikėjimo išbandymų.
1:10-12. Net angelai troško pažvelgti į dvasinių tiesų gelmes — norėjo suprasti, ką Dievo pranašai senovėje rašė apie pateptųjų krikščionių bendruomenę. Bet viskas išaiškėjo tik tada, kai Jehovos valia toji bendruomenė susikūrė (Ef 3:10, Jr). Ar neturėtume kaip ir angelai tyrinėti „Dievo gelmes“? (1 Kor 2:10)
2:21. Sekdami Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, turime būti pasiryžę viską iškęsti, net mirti, kad tik palaikytume Jehovos visavaldystę.
5:6, 7. Kai savo rūpesčius pavedame Jehovai, jis padeda mums daugiausia dėmesio skirti teisingam garbinimui ir per daug nesirūpinti, ką atneš rytojus (Mt 6:33, 34).
„JEHOVOS DIENA ATEIS“
„Pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“, — rašo Petras. Jei gerai įsiklausysime į pranašų žodį, „netikri mokytojai“ ir kiti nedori žmonės mūsų nesuklaidins (2 Pt 1:21; 2:1-3).
„Paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos“, — perspėja apaštalas. Bet „Jehovos diena ateis kaip vagis“ (NW). Savo laišką Petras užbaigia įtaigiais paraginimais tiems, kurie ‘laukia Dievo dienos ir skubina jos atėjimą’ (2 Pt 3:3, 10-12).
Atsakymai į klausimus:
1:19. Kokia „aušrinė“ ir kada užteka? Iš kur žinome, kad ji jau užtekėjusi? „Aušrinė“ yra Jėzus Kristus, turįs Karaliaus valdžią (Apr 22:16). Mesijiškasis Karalius visos kūrinijos akivaizdoje pakilo 1914-aisiais, skelbdamas auštant naują dieną. Atsimainymo regėjimas jau iš anksto parodė, kokia bus Karaliaus Jėzaus šlovė ir galybė, o dabar vis stiprina mūsų pasitikėjimą pranašišku Dievo žodžiu (Mk 9:1-3). Jeigu to žodžio laikomės, jis apšviečia mūsų širdį ir mes tikrai žinome, kad Aušrinė yra užtekėjusi.
2:4 (išnaša). Kas yra „Tartaras“ ir kada maištingieji angelai buvo į jį nublokšti? Tartare, nelyginant kalėjime, laikomos vien dvasinės esybės — ne žmonės. Tai būvis, kai sąmonė tokia tamsi, kad jos nepasiekia nuostabi Dievo sumanymų šviesa. Esantieji Tartare neturi jokios rytojaus vilties. Dievas įmetė neklusnius angelus į Tartarą Nojaus dienomis. Niekinga šių maištininkų egzistencija tęsis tol, kol jie bus sunaikinti.
3:17. Apie kokį ‘išankstinį žinojimą’ Petras užsimena? Petras turi omenyje tai, kad jis pats ir kiti Biblijos rašytojai dvasios įkvėpimu gavo išankstinių žinių apie ateities įvykius. Tos žinios, aišku, buvo ribotos. Pirmojo amžiaus krikščionys nežinojo visko apie ateitį. Jie įžvelgė tik pagrindinius ateities kontūrus.
Ko pasimokome:
1:2, 5-7. Jeigu labai stengiamės ugdytis tokias savybes kaip tikėjimas, ištvermė ir atsidavimas Dievui, mes ne tik turtėsime „Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu“. Šitie dalykai neduos mums, įgijusiems pažinimo, „apsileisti ir likti bevaisiams“ (2 Pt 1:8).
1:12-15. Kad liktume „sutvirtinti turimoje tiesoje“, mums nuolat reikia priminimų. Jų gauname bendruomenės sueigose, per asmenines studijas, taip pat skaitydami Bibliją.
2:2. Saugokimės, kad savo elgesiu neužtrauktume gėdos Jehovai ir jo organizacijai (Rom 2:24).
2:4-9. Ankstesni Jehovos veiksmai aiškiai byloja, kad jis „žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei“.
2:10-13. Nors „šlovingieji“, tai yra krikščionių vyresnieji, turi trūkumų ir kartais klysta, nedera kalbėti apie juos užgauliai (Hbr 13:7, 17).
3:2-4, 12. Jeigu visada turėsime omenyje „šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir [...] Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą“, atminsime ir tai, kad Jehovos diena jau arti.
3:11-14. ‘Laukdami Dievo dienos ir skubindami jos atėjimą’, mes privalome: 1) „pasižymėti šventu gyvenimu“, tai yra išlikti fiziškai, protiškai, morališkai ir dvasiškai tyri; 2) būti užsiėmę darbais, bylojančiais apie mūsų maldingumą, arba atsidavimą Dievui, — tai, be kita ko, reiškia skelbti žinią apie Karalystę ir ruošti mokinius; 3) savo elgsena ir vidinėmis savybėmis rodyti, kad esame „nesutepti“, nesusiteršę šiuo pasauliu; 4) būti „nepeiktini“ — daryti viską iš tyrų paskatų; 5) būti „taikingi“ — gyventi santarvėje su Dievu, bendratikiais ir kitais žmonėmis.
