Kiek toli į Rytus siekė misionierių keliai?

NEPRAĖJUS nė 30 metų po Jėzaus mirties apaštalas Paulius rašė, kad geroji naujiena skelbiama „visai kūrinijai“ po dangumi (Kolosiečiams 1:23, Brb). To pasakymo nereikia suprasti pažodžiui, tarsi kiekvienas tada gyvenęs žmogus išgirdo gerąją naujieną. Tačiau Pauliaus mintis aiški: krikščionių misionieriai skelbė plačiai tuo metu žinomame pasaulyje.

Kaip toli jie keliavo? Biblija atskleidžia, jog prekybiniais laivais Paulius pasiekė vakaruose esančią Italiją, kad ten paliudytų gerąją naujieną. Šis drąsus misionierius norėjo darbuotis ir Ispanijoje (Apaštalų darbų 27:1; 28:30, 31; Romiečiams 15:28).

O kiek toli krikščionių evangelizuotojai buvo nuvykę į rytus? Tiksliai pasakyti negalime, nes Biblijoje apie tai neužsimenama. Tačiau galbūt nustebsite sužinoję, kokie ilgi pirmajame mūsų eros amžiuje buvo prekybos maršrutai tarp Viduržemio jūros regiono ir Rytų. Taigi panašu, jog keliauti rytų kryptimi sąlygos buvo geros.

Aleksandro palikimas

Aleksandras Didysis užimdamas vis naujas žemes ėjo per Babiloniją ir Persiją, kol pasiekė Pandžabą, Indijos šiaurėje. Per tuos žygius graikai gerai ištyrinėjo pakrantes nuo tos vietos, kur Eufratas įteka į Persijos įlanką, iki Indo žiočių.

Netrukus per Indijos vandenyną ir Raudonąją jūrą į graikiškąjį pasaulį imta gabenti prieskonius ir smilkalus. Iš pradžių šia prekyba  vertėsi indų bei arabų pirkliai. Bet ilgainiui Egipto valdovai Ptolemajai išsiaiškino musono paslaptis ir taip pat ėmėsi to verslo.

Indijos vandenyne nuo gegužės iki rugsėjo vėjas nuolat pučia iš pietvakarių, nešdamas laivus iš Raudonosios jūros palei pietinę Arabijos pakrantę arba tiesiai link Indijos pietinės dalies. Kažkuriuo metu tarp lapkričio ir kovo vėjas apsigręžia — tada laivams patogu plaukti atgalios. Arabų bei indų jūrininkai šimtus metų naudojosi tomis žiniomis ir plukdė iš Indijos iki Raudonosios jūros kasiją, cinamoną, nardą, pipirus.

Laivybos keliai į Aleksandriją ir Romą

Kai romėnai užkariavo Aleksandro įpėdinių valdomas žemes, Roma tapo pagrindine rinka, į kurią plūdo vertingos prekės iš Rytų, — dramblio kaulas iš Afrikos, smilkalai ir mira iš Arabijos, prieskoniai ir brangakmeniai iš Indijos, šilkas iš Kinijos. Laivai su šiomis prekėmis paprastai atplaukdavo į du didžiausius Raudonosios jūros Egipto pakrantės uostus — Berenikę ir Mios Hormą. Iš jų abiejų driekėsi karavanų takai į Koptą, prie Nilo.

Iš Kopto prekes gabendavo Nilu, didžiausia Egipto upe, iki Aleksandrijos, o ten pakraudavo į laivus, plaukiančius į Italiją ir kitur. Dar vienas kelias į Aleksandriją ėjo per kanalą, jungusį Raudonąją jūrą su Nilo upe, netoli dabartinio Sueco. Atstumas nuo Egipto bei jo uostų iki vietovių, kur skelbė Jėzus, buvo palyginti nedidelis ir nesunkiai įveikiamas.

Kaip rašė pirmojo amžiaus graikų geografas Strabonas, jo laikais iš Mios Hormo prekiauti su Indija kasmet išplaukdavo 120 Aleksandrijos laivų. Ligi šių dienų yra išlikęs tame amžiuje parašytas laivybos vadovas, matyt, graikiškai kalbančio egiptiečio pirklio, norėjusio padėti orientuotis kitiems prekeiviams. Ką sužinome iš tos senovinės knygos?

Tame vadove — jis dažniausiai minimas lotynišku pavadinimu Periplus Maris Erythraei (Kelionė aplink Eritrėjos jūrą) — aprašyti jūrų keliai, siekiantys tūkstančius kilometrų į pietus nuo Egipto iki pat Zanzibaro. Žvelgdamas rytų kryptimi autorius nurodo  atstumus, stovėjimui tinkamas vietas, prekyvietes, ką galima pirkti ir parduoti, kokie žmonės gyvena plaukiant nuo Arabijos pietų, palei vakarinę Indijos pakrantę iki Šri Lankos, o paskui, pasukus atgal, — rytiniu Indijos pakraščiu ligi pat Gango upės. Viskas papasakota taip tiksliai ir vaizdingai, jog nekyla abejonių, kad autoriaus paties lankytasi tose vietovėse.

Vakariečiai Indijoje

Pirklius iš vakarų Indijoje vadino javanas. Kaip rašoma minėtame vadove, viena nuolat jų lankomų vietų pirmajame m. e. amžiuje buvo Muziris, beveik piečiausiame Indijos taške. * Tie atvykėliai apdainuoti daugelyje mūsų eros pradžios tamilų poemų. „Puikieji javanas laivai atplukdė aukso, pasiėmė pipirus, ir Muziris klegėte klegėjo“, — sakoma vienoje jų. O kitoje pietų Indijos princas raginamas gerti aromatingo vyno, kurį atvežė javanas. Be to, indai vertino ir tokias vakariečių prekes kaip stiklo bei metalo dirbiniai, koralai, audiniai.

Archeologai randa nemažai įrodymų, kad į Indiją būdavo įvežamos prekės iš vakarų. Štai pietrytinėje Indijos pakrantėje, buvusiame Arikamedu kaime, rasta romėnų vyno ąsočių bei kitokių indų šukių su puodžių antspaudais, bylojančiais, jog tie gaminiai padaryti Arece, centrinėje Italijoje. „Kaip sužadinama šių laikų tyrinėtojo vaizduotė, kai iš Bengalijos įlankos aliuvio jis iškelia šukes su vardais amatininkų, kurių degimo krosnys stovėjo Areco priemiestyje“, — sako vienas rašytojas. Kad tarp Viduržemio jūros šalių ir Indijos vyko prekyba, taip pat patvirtina daugybė auksinių bei sidabrinių romėniškų monetų, rastų pietų Indijoje. Dauguma monetų yra iš pirmojo mūsų eros amžiaus, ant jų — Romos imperatorių Augusto, Tiberijaus arba Nerono atvaizdas.

Pietinėje Indijoje romėnai tikriausiai buvo įkūrę prekybos kolonijas, kaip galima spręsti iš senovinio žemėlapio, kurio viduramžiais daryta kopija išlikusi iki šių dienų. Žemėlapyje (jis vadinamas Poitingerio lentele), esą, pavaizduotas romėniškasis pasaulis pirmajame mūsų eros amžiuje, ir jame pažymėta Augusto šventykla Muziryje. „Tokį statinį galėjo pastatyti tik Romos imperijos pavaldiniai,  greičiausiai tie, kas gyveno Muziryje arba ten praleisdavo gana daug laiko“, — rašoma knygoje Rome’s Eastern Trade: International Commerce and Imperial Policy, 31 BC-AD 305.

Romėnų dokumentuose paminėti bent trys Indijos pasiuntinių apsilankymai Romoje valdant Augustui, nuo 27 m. p. m. e. iki 14 m. e. m. „Tie pasiuntiniai turėjo svarbų diplomatinį tikslą“, sakoma viename veikale, būtent: sutarti, kur žmonės iš skirtingų šalių galėtų prekiauti, kur būtų reikalaujama mokesčių, kur atvykėliai galėtų gyventi ir taip toliau.

Taigi pirmajame mūsų eros amžiuje nuolat kas nors keliavo iš Viduržemio jūros baseino į Indiją ir atvirkščiai. Krikščionių misionierius Raudonosios jūros šiaurėje būtų galėjęs be vargo sėsti į laivą, plaukiantį Indijon.

Toliau už Indijos?

Sunku pasakyti, kiek toli į rytus iš Viduržemio jūros šalių tais laikais nukeliaudavo pirkliai bei kiti. Tačiau manoma, jog pirmajame mūsų eros amžiuje kai kas iš vakariečių buvo nuvykę į Tailandą, Kambodžą, Sumatrą ir Javą.

Hanų dinastijos pabaigos kronikose, Hou Han Šou, kuriose aprašomas 23—220 m. e. m. laikotarpis, nurodyta vienos tokios kelionės data. 166 m. e. m. Dačino karaliaus Antuno pasiuntiniai atvyko su dovana pas Kinijos imperatorių Huandi. Dačinu kinai vadino Romos imperiją, o Antunu — tuo metu Romą valdžiusį imperatorių Marką Aurelijų iš Antoninų dinastijos. Istorikai mano, jog tai nebuvo oficiali delegacija, o tik gudrių vakariečių pirklių bandymas susitarti su Kinija parduoti jiems šilką tiesiogiai, ne per tarpininkus.

Grįžkime prie pradinio klausimo: kiek toli į rytus senoviniais laivais galėjo nuplaukti krikščionių misionieriai pirmajame amžiuje? Į Indiją ir dar toliau? Galbūt. Iš tiesų krikščionių skelbiama žinia pasklido pakankamai plačiai, jog apaštalas Paulius galėjo pasakyti, kad ji ‘neša vaisių ir auga visame pasaulyje’, — tai yra pasiekė tolimus tuo metu žinomo pasaulio kampelius (Kolosiečiams 1:6).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 22 puslapyje]

Imperatoriaus nusiskundimas

Romos imperatorius Tiberijus 22 mūsų eros metais nusiskundė dėl besaikio savo tautiečių išlaidavimo. Esą, nepasotinamai trokšdami prabangos, o romėnės — ypač brangakmenių, jie švaisto imperijos turtus, dalija juos „nepažįstamoms ar priešiškoms tautoms“. Romėnų istorikas Plinijus Vyresnysis (23—79 m. e. m.) taip pat aimanavo, kad eikvojamos lėšos. „Kiekvienais metais, — rašė jis, — Indija, Seres [dabartinės Kinijos dalis] ir Arabijos pusiasalis iš mūsų imperijos ištraukia mažiausiai šimtą milijonų sestercijų. Štai kaip brangiai mes mokame už savo prabangą ir savo moteris.“ *

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

Museo della Civiltà Romana, Roma; Todd Bolen/Bible Places.com

[Rėmelis/iliustracija 23 puslapyje]

Kur pirkliai ieškojo prekių

Jėzus kalbėjo apie „pirklį, ieškantį gražių perlų“ (Mato 13:45). Apreiškimo knygoje taip pat paminėti pirkliai, atplukdę tokių prekių kaip brangakmeniai, šilkas, kvapi mediena, dramblio kaulas, cinamonas, smilkalai ir indiški prieskoniai (Apreiškimo 18:11-13; NW). Tų gėrybių jie įsigydavo išplaukę į rytus nuo Palestinos. Kvapi mediena, pavyzdžiui, santalas, buvo gabenama iš Indijos. Vertingi lyg brangakmeniai perlai būdavo randami Persijos įlankoje, Raudonojoje jūroje ir, kaip rašoma knygoje Periplus Maris Erythraei, netoli Muzirio bei Šri Lankoje. Indijos vandenyno perlai tikriausiai buvo geriausios kokybės ir brangiausi.

[Žemėlapis 20, 21 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kai kurie pirmojo amžiaus prekybiniai maršrutai tarp Romos ir Azijos

Arecas

Roma

VIDURŽEMIO JŪRA

AFRIKA

Aleksandrija

EGIPTAS

Koptas

Nilo upė

Mios Hormas

Berenikė

Zanzibaras

Raudonoji jūra

Jeruzalė

ARABIJA

Eufrato upė

BABILONIJA

Persijos įlanka

PERSIJA

↓ Šiaurrytinis musonas

↑ Pietvakarinis musonas

Indo upė

PANDŽABAS

Gango upė

Bengalijos įlanka

INDIJA

Arikamedu

Muziris

ŠRI LANKA

INDIJOS VANDENYNAS (ERITRĖJOS JŪRA)

KINIJA

HANŲ IMPERIJA

TAILANDAS

KAMBODŽA

VIETNAMAS

Sumatra

Java

[Iliustracija 21 puslapyje]

Romėnų prekinio laivo modelis

[Šaltinio nuoroda]

Laivas: Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.