Sekime jų tikėjimu

Jis pasimokė iš savo klaidų

JONA būtų padaręs kažin ką, kad tik nusloptų tie siaubingi garsai. Jis girdėjo, kaip audringas vėjas stūgaudamas plaka laivavirves, kaip milžiniškos bangos daužo laivo šonus ir visas laivo korpusas girgžda ir dejuoja. Bet dar baisiau jam buvo girdėti, kaip šaukia kapitonas ir jūreiviai, bergždžiai mėgindami išlaikyti laivą paviršiuje. Jona suvokė, jog tiems vyrams gresia pražūtis, — ir būtent dėl jo kaltės!

Kaip Jona atsidūrė tokioje padėtyje? Jis smarkiai nusižengė savo Dievui, Jehovai. Ką gi Jona padarė? Ar galėjo atitaisyti klaidą? Ši istorija kai ko pamoko. Ji rodo, jog gali suklysti netgi turintys tvirtą tikėjimą, ir kaip galima pasitaisyti.

Pranašas iš Galilėjos

Kalbėdami apie Joną daug kas linkę iškelti jo neigiamus bruožus — neklusnumą ar netgi užsispyrimą. Vis dėlto dera pabrėžti ir kai ką kita. Prisiminkime, Jona buvo paskirtas tarnauti Jehovos Dievo pranašu. Jehova nebūtų pavedęs jam tokios svarbios užduoties, jeigu jis būtų buvęs neištikimas ar nedoras.

Apie tai, iš kur Jona kilo, trumpai paminėta 2 Karalių 14:25. Pranašas buvo iš Gat Hefero miesto, esančio vos už keturių kilometrų nuo Nazareto, kur maždaug po aštuonių šimtmečių užaugo Jėzus Kristus. * Jona pranašavo valdant dešimties giminių Izraelio karalystės karaliui Jeroboamui II. Elijo tada jau seniai nebebuvo, o jo įpėdinis Eliziejus buvo miręs karaliaujant Jeroboamo tėvui. Nors šie du pranašai Jehovos nurodymu išnaikino Baalo garbinimą, Izraelis vėl pasuko blogu keliu. Šalį dabar valdė karalius, darantis, „kas nedora Viešpaties akyse“ (2 Karalių 14:24). Taigi Jonos tarnystė tikriausiai nebuvo nei lengva, nei maloni. Vis dėlto jis ištikimai vykdė, kas pavesta.

Tačiau vieną dieną Jona turėjo labai rimtai apsispręsti. Jehova davė pranašui užduotį, kuri pasirodė jam ypač sunki. Ko Jehova prašė?

„Keliauk tuojau pat į Ninevę“

Jehova tarė Jonai: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane“ (Jonos 1:2). Išgirdęs tai, Jona neteko drąsos, ir nesunku suprasti kodėl. Ninevė buvo už maždaug 800 kilometrų į rytus ir eiti iki jos reikėjo apie mėnesį. Tačiau pati kelionė  buvo juokai, palyginti su tuo, kas laukė toliau. Ninevėje Jona turėjo paskelbti Jehovos nuosprendį asirams, pagarsėjusiems smurtu ir žiaurumu. Jeigu paties Dievo tauta neklausė pranašo, ko jis galėjo tikėtis iš pagonių? Kaip vienam Jehovos tarnui įmanoma skelbti milžiniškoje Ninevėje, kuri vėliau buvo pavadinta „kruvinuoju miestu“? (Nahumo 3:1, 7)

Tokios mintys galbūt atėjo Jonai į galvą. Šiaip ar taip, aišku viena: jis bėgo. Jehova jam nurodė eiti į rytus; Jona pasuko į vakarus ketindamas sprukti kuo toliausiai nuo paskirtos vietos. Pakrante nukeliavęs iki Jopės uosto, jis susirado laivą, plaukiantį į Taršišą. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog Taršišas buvo Ispanijoje. Jeigu taip, Jona mėgino bėgti nuo Ninevės už 3500 kilometrų. Kelionė į kitą Didžiosios jūros (dabar Viduržemio) pusę tais laikais trukdavo mažiausiai metus! Bet, matyt, Jona buvo tam pasiryžęs, kad tik išvengtų Jehovos skirtos užduoties.

Ar tai reiškia, kad Jona buvo bailys? Smerkti jo per greit nevalia. Iš tiesų, kaip matysime, jis parodė nepaprastą drąsą. Tačiau Jona, kaip ir mes, buvo netobulas, su daugeliu įvairių silpnybių (Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]). O kam iš mūsų neteko kovoti su baime?

Kartais gali atrodyti, kad Dievas prašo mūsų daryti tai, kas labai sunku ar net neįmanoma. Mums galbūt baugu imtis krikščionims prisakyto darbo — skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14). Tačiau dažnai pamirštame vieną svarbią Jėzaus pasakytą tiesą: „Dievui viskas įmanoma“ (Morkaus 10:27). Jeigu kartais užmirštame šitą tiesą, gal suprasime Jonos padėtį. Kas gi jam atsitiko, kai nusprendė bėgti?

Jehova sudrausmina savo neklusnų pranašą

Įsivaizduokime: Jona jau įlipo į laivą. Laivas greičiausiai vežė krovinius ir priklausė finikiečiams. Pranašas stebėjo, kaip kapitonas ir jo įgula lakstė ruošdamiesi palikti uostą. Kai krantas pamažu nutolo ir dingo iš akių, Jona turbūt tikėjosi išvengęs  baisaus pavojaus. Tačiau staiga pasikeitė oras.

Stiprūs vėjai sujudino jūrą ir sukėlė tokias bangas, kokių neatlaikytų net šiuolaikiniai laineriai. Kiek ta audra truko, nežinia, bet medinis laivas jūrai riaumojant blaškėsi lyg skiedrelė tai pakildamas ant bangų, tai lėkdamas į prarają. Ar Jona tuomet suprato, kaip vėliau pats rašė, kad „Viešpats užleido šėlstantį vėją“? To nežinome. Bet Jona matė, kad jūreiviai ėmė šauktis kiekvienas savo dievo. Jis žinojo, kad tie dievai bejėgiai, o laivui, jo žodžiais, „grėsė pavojus sudužti“ (Jonos 1:4; Kunigų 19:4). Argi galėjo Jona šauktis Dievo, nuo kurio bėgo?

Jausdamas nieko negalįs padėti, Jona nusileido nuo denio ir radęs vietą atsigulė. Paskui kietai įmigo. * Atėjęs kapitonas pažadino Joną ir liepė kreiptis į savąjį dievą, kaip darė visi kiti. Įsitikinę, kad tokią audrą sukėlė antgamtinės jėgos, jūreiviai metė burtus, kad sužinotų, kas iš esančiųjų laive kaltas dėl juos ištikusios nelaimės. Jonos širdis tikriausiai daužėsi, kai burtas nekrito nė vienam iš laivininkų. Tiesa kaipmat išaiškėjo. Jehova per mestą burtą parodė: audra kilo dėl Jonos! (Jonos 1:5-7)

Nuo jūreivių Jona nieko nenuslėpė. Pasakė tarnaująs Jehovai, visagaliam Dievui. Tai tas Dievas, nuo kurio jis bėgo ir kurį įžeidė, tuo užtraukdamas jiems visiems pavojų. Vyrai nustėro iš siaubo ir Jona tai matė. Jie klausė, ką turi su juo daryti, kad išgelbėtų laivą ir savo gyvybes. Ką Jona atsakė? Nuo minties atsidurti šaltoje audringoje jūroje jį turbūt šiurpas ėmė. Bet kaip jis galėtų visus šiuos vyrus pasiųsti į tokią žūtį, jeigu žino galįs juos išgelbėti? Todėl pasakė: „Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra nurimtų. Žinau, kad per mane jus užklupo ši baisi audra“ (Jonos 1:12).

Vargu ar taip pasakytų bailys? Tikriausiai Jehovos širdis džiaugėsi, kai pranašas tuo kritišku momentu parodė drąsą bei pasiaukojamą dvasią. Išties stiprus tikėjimas! Tokį tikėjimą galime rodyti ir mes kitų gerovę laikydami svarbesne už savąją (Jono 13:34, 35). Jeigu kam nors reikia pagalbos — fizinės, emocinės ar dvasinės, — ar stengiamės nuoširdžiai padėti? Jei taip, tada tikrai džiuginame Jehovą!

Jūreiviai, matyt, irgi buvo sujaudinti, nes iš pradžių nesiryžo mesti Jonos per bortą. Jie iš visų jėgų bandė irtis siaučiant vėjui, bet nepajėgė. O jūra vis labiau šėlo. Galiausiai neliko kitos išeities. Melsdami Jehovos, Jonos Dievo, gailestingumo, jie paėmė Joną ir įmetė jį į jūrą (Jonos 1:13-15).

Malonė ir išgelbėjimas

Jona nukrito į siautėjančias bangas. Galbūt kepurnėjosi mėgindamas išsilaikyti paviršiuje ir pro tyškančius purslus bei putas matė, kaip laivas skubiai tolsta. Tačiau galingos vilnys ritosi per jį ir gramzdino žemyn. Jona smego vis giliau ir giliau. Geso paskutinė viltis.

Jona vėliau aprašė, kaip tomis akimirkomis jautėsi. Mintyse iškilo Jeruzalė ir nuostabi Jehovos šventykla. Jis liūdėjo, kad niekada jos nebematys. Jona jautė grimztąs į pačią jūros gelmę — ten, kur kalnų papėdės, kur jūrų dumbliai apraizgė jam galvą. Atrodė, kad čia bus jo kapas (Jonos 2:3-7 [2:2-6, Brb]).

 Bet kas gi tai? Netoliese išniro kažkoks tamsus milžiniškas padaras. Grėsmingai artėdamas jis lėkė link Jonos. Didžiuliai nasrai plačiai atsivėrė, įtraukė pranašą ir prarijo!

Dabar jau tikrai galas! Tačiau atsitiko stulbinamas dalykas: Jona juto esąs gyvas! Jis nebuvo nei sužalotas, nei suvirškintas, nei užtroškęs! Jis kvėpavo, nors vieta, kur atsidūrė, atrodė, turėjo tapti jam kapu. Paskui Joną pagavo pagarbi baimė. Be abejonių, Jehova, jo Dievas, „parūpino didžuvę, kad ji prarytų Joną“ * (Jonos 2:1 [1:17, Brb]).

Minutės virto valandomis. Čia, juodžiausioje tamsoje, Jona turėjo laiko pamąstyti ir pasimelsti Jehovai Dievui. Jo malda, visa užrašyta antrajame Jonos knygos skyriuje, daug pasako. Joje ne kartą cituojamos psalmės ir tai rodo, kad Jona gerai išmanė Raštus. Malda taip pat atskleidžia vieną puikią jo savybę — dėkingumą. Jona užbaigė: „Bet aš, garsiai dėkodamas, atnešiu Tau auką; ką pažadėjau — ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!“ (Jonos 2:9, Brb).

Jona suprato: Jehova gali išgelbėti kiekvieną bet kur ir bet kuriuo metu. Netgi ten, „žuvies pilve“, Jehova rado ir apsaugojo savo išsigandusį tarną (Jonos 2:1 [1:17, Brb]). Tik Jis galėjo išlaikyti žmogų gyvą ir sveiką didžuvės pilve tris dienas ir tris naktis. Šiandien irgi verta prisiminti, kad Jehova yra „Dievas, kurio rankoje tavo alsavimas“ (Danieliaus 5:23). Tik jo dėka kvėpuojame ir gyvename. Ar esame už tai dėkingi? Ar neturėtume jam paklusti?

Na, o Jona ar suprato turįs dėkingumą Jehovai parodyti klusnumu? Taip. Po trijų dienų ir naktų žuvis ‘išspjovė Joną į sausumą’ (Jonos 2:11 [2:10, Brb]). Įsivaizduok: po viso to Jonai net nereikėjo pačiam plaukti į krantą! Žinoma, kelią susirasti nuo tos vietos turėjo pats. Tačiau netrukus jo dėkingumas buvo išbandytas. Jonos 3:1, 2 rašoma: „Antrąkart Joną pasiekė Viešpaties žodis: ‘Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau.’“ Ką darys Jona?

Šįsyk jis nedvejojo. „Paklusdamas Viešpaties žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę“ (Jonos 3:3). Jis pakluso. Akivaizdu, Jona pasimokė iš savo klaidų. Tokį tikėjimą galime rodyti ir mes. Visi nusidedame, visi klystame (Romiečiams 3:23). Tačiau ar pasiduodame? O gal pasimokę iš klaidų vėl stengiamės klusniai tarnauti Dievui?

Ar Jehova atlygino Jonai už klusnumą? Be abejonės. Jona, matyt, sužinojo, kad anie jūreiviai išsigelbėjo. Jūra bematant nurimo, vos Jona leidosi išmetamas, ir laivo įgulą apėmė „didelė Viešpaties [„Jehovos“, NW] baimė“. Užuot dėkoję savo netikriems dievams, jūreiviai aukojo aukas Jehovai (Jonos 1:15, 16).

Maža to, po daugelio šimtmečių Joną paminėjo Jėzus. Laiką, Jonos išbūtą didžuvės pilve, jis nurodė kaip pranašišką įvaizdį to, kiek pats išgulės kape, arba Šeole (Mato 12:38-40). Kaip džiaugsis Jona tai sužinojęs, kai bus prikeltas gyventi žemėje! (Jono 5:28, 29) Jehova nori suteikti ir tau džiaugsmo. Ar kaip Jona pasimokysi iš savo klaidų ir rodysi nuolankią bei pasiaukojamą dvasią?

[Išnašos]

 [Rėmelis/iliustracija 29 puslapyje]

Jonos knyga kritikuojama

▪ Ar biblinėje Jonos knygoje aprašyti įvykiai tikri? Nuo senų senovės ši knyga nuolat kritikuojama. Dabartiniais laikais Biblijos kritikai ją dažnai visiškai atmeta — laiko legenda, mitu, pramanu. Devynioliktojo amžiaus publicistas rašė, kaip vienas dvasininkas aiškino Jonos istoriją su didžuve tarsi alegoriją. Pasak to dvasininko, Jona apsistojo Jopės viešbutyje „Banginio ženklas“. Kai neužteko pinigų apmokėti sąskaitą, savininkas jį išmetė. Taip Jona buvo banginio „prarytas“, o paskui „išspjautas“! Iš tiesų Biblijos kritikų noras „praryti“ Joną daug didesnis nei anos didžuvės!

Kodėl į šią Biblijos knygą sminga tiek kritikų strėlių? Joje aprašomi stebuklai. Nemažai kritikų, regis, turi išankstinę nuomonę ir tiesiai sako: stebuklai neįmanomi. Tačiau ar toks požiūris protingas? Paklausk savęs: ar tikiu tuo, ką sako pirma Biblijos eilutė? Ji teigia: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pradžios 1:1). Milijonai mąstančių žmonių visame pasaulyje pripažįsta šią paprastą tiesą. Tačiau šis vienas teiginys apima begalę dalykų, daug sudėtingesnių nei stebuklai, aprašyti Biblijoje vėliau.

Pasvarstyk: Tam, kuris sukūrė beribį žvaigždėtą dangų ir žemę su visomis nuostabiausiomis gyvybės formomis, koks dalykas iš Jonos knygos būtų neįmanomas? Sukelti audrą? Pastūmėti didelę žuvį praryti žmogų? Priversti tą pačią žuvį žmogų išvemti? Kūrėjui, turinčiam neribotą galią, tai padaryti visiškai nesunku (Izaijo 40:26).

Netgi be Dievo įsikišimo kartais įvyksta kai kas nepaprasta. 1758 metais, kaip pasakojama, vienas jūreivis iš savo laivo įkrito į Viduržemio jūrą ir jį prarijo ryklys. Tada į ryklį buvo šauta iš pabūklo. Žuvis nuo smūgio atrijo jūreivį gyvą ir beveik nesužalotą. Jeigu šis atsitikimas tikras, jį laikytume ypatingu, stulbinančiu — bet ne stebuklu. Argi Dievas savo galia negalėtų padaryti daug daugiau?

Skeptikai taip pat sako, kad joks žmogus neišbūtų žuvies viduriuose gyvas tris dienas, — uždustų. Tačiau sumanūs žmonės išrado būdą, kaip rezervuarą pripildyti suspausto oro ir tuo oru kvėpuoti panėrus po vandeniu gana ilgą laiką. Argi Dievas, turėdamas nepalyginti daugiau galios ir išminties, nepajėgtų išlaikyti Jonos gyvo ir neuždususio tris dienas? Vienas iš Jehovos angelų Marijai, Jėzaus motinai, kartą pasakė: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Luko 1:37).

Kas dar liudija, kad Jonos knygoje užrašyti įvykiai nepramanyti? Laivą ir jo įgulą Jona aprašo detaliai ir tikroviškai. Pavyzdžiui, Jonos 1:5 sakoma, jog jūreiviai palengvino laivą išmesdami iš jo krovinį. Kaip rodo senovės istorikų raštai ir net rabinų įstatymas, taip daryti buvo įprasta užėjus audrai. Ninevės apibūdinimas Jonos knygoje irgi atitinka istorinius bei archeologinius įrodymus. Svarbiausia, Jėzus Kristus pasakė, jog trys dienos, Jonos prabūtos didžiulės žuvies pilve, pranašiškai vaizdavo, kiek jis pats prabus kape (Mato 12:38-40). Jėzaus liudijimas patvirtina Jonos istoriją esant tikrą.

„Dievui nėra negalimų dalykų“ (LUKO 1:37).

[Iliustracija 26 puslapyje]

Jonos paraginti jūrininkai paėmė jį ir įmetė į jūrą