Ar žinojote?

Ar Biblijoje minimi raupsai yra ta pati liga, kuri ir šiandien vadinama raupsais?

Raupsais šiandien vadinama bakterinė infekcinė liga, kuria serga tiktai žmonės. Raupsų bakteriją (Mycobacterium leprae) 1873 metais atrado daktaras G. Hansenas. Tyrimais nustatyta, jog ši bakterija aplinkoje, pavyzdžiui, nosies išskyrose, gali išlikti gyvybinga iki devynių dienų. Rizika užsikrėsti didesnė tiems, kas turi glaudų kontaktą su sergančiais šia liga. Infekcijos šaltinis gali būti ir ligonio drabužiai. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 2007 metais naujų šios ligos atvejų užregistruota per 220000.

Nėra abejonių, kad bibliniais laikais Vidurio Rytuose žmonės sirgo raupsais, ir Mozės įstatymas reikalavo užsikrėtusius šia liga izoliuoti nuo aplinkinių (Kunigų 13:4, 5). Tačiau hebrajiškas žodis caráat, verčiamas „raupsai“, buvo vartojamas kalbant ne vien apie žmonių ligą. Caráat apimdavo ir drabužius bei namus. Tokie raupsai įsimesdavo į vilnonius ar lininius audinius, taip pat dirbinius iš odos. Kartais juos būdavo galima išnaikinti skalbiant, bet jeigu ‘žalsvos ar rausvos’ dėmės išlikdavo, drabužį ar odinį dirbinį reikėdavo sudeginti (Kunigų 13:47-52). Ligai apėmus namą, jo sienose atsirasdavo „žalsvos ar rausvos spalvos įdubimai“. Akmenis su raupsų žymėmis ir tinką iš sienų reikėdavo išlupti ir išgabenti už miesto. Jei liga vėl išsiplėsdavo, namas būdavo nugriaunamas ir visos medžiagos išmetamos (Kunigų 14:33-45). Kai kurių teigimu, raupsai drabužiuose ar namuose galėjo būti tai, kas dabar vadinama pelėsiais, tačiau tiksliai nėra žinoma.

Kodėl apaštalui Pauliui skelbiant Efeze kilo sąmyšis tarp sidabrakalių?

Efezo sidabrakaliai daug uždirbdavo gamindami „sidabrines Artemidės šventyklos miniatiūras“. Artemidė — medžioklės, vaisingumo, gimdyvių deivė — buvo laikoma Efezo globėja (Apaštalų darbų 19:24). Jos statula, neva nukritusi „iš dangaus“, stovėjo šiame mieste deivės vardu pavadintoje šventykloje (Apaštalų darbų 19:35). Ši šventykla buvo paskelbta vienu iš septynių senovės pasaulio stebuklų. Kasmet kovą ir balandį dalyvauti Artemidei skirtose šventėse į Efezą plūsdavo minios piligrimų. Dėl to atsirado poreikis gaminti kulto daiktus. Atvykėliai jų įsigydavo atminimui, nešiodavosi kaip amuletus, aukodavo deivei ar pargabendavo šeimai kaip šventenybę. Efeze aptikti senoviniai įrašai liudija, kad ten buvo gaminamos auksinės ir sidabrinės Artemidės statulėlės; kituose įrašuose paminėtas sidabrakalių susivienijimas.

Paulius mokė, jog dirbiniai, ‘pagaminami žmonių rankomis, nėra dievai’ (Apaštalų darbų 19:26). Pajutę, kad tokios kalbos gali sužlugdyti jų verslą, sidabrakaliai sukurstė maištą. Vienas sidabrakalys, Demetrijas, taip išsakė savo būgštavimus: „Gresia pavojus, kad ne tik smuks mūsų amatas, bet ir bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis“ (Apaštalų darbų 19:27).