Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jis supranta mūsų ribotumus

Jis supranta mūsų ribotumus

Artinkimės prie Dievo

Jis supranta mūsų ribotumus

Kunigų 5:2-11

„AŠ TIKRAI labai stengiausi, bet visada maniau, kad darau per mažai.“ Taip sakė viena moteris apie savo pastangas džiuginti Dievą. Ar Jehova Dievas vertina nuoširdų savo garbintojų triūsą? Ar atsižvelgia į jų sugebėjimus ir aplinkybes? Norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, patyrinėkime, kas Mozės įstatyme kalbama apie tam tikras aukas. Čia aptarsime Kunigų 5:2-11.

Dievo duotame Įstatyme buvo nurodyta atnašauti įvairias aukas nuodėmėms išpirkti. Kaip skaitome šiose eilutėse, žmogus galėjo nusidėti nesąmoningai, pats to nežinodamas (2—4 eilutės). Kai vėliau suvokdavo savo kaltę, turėdavo prisipažinti ir atnašauti auką už nuodėmę — „patelę iš avių kaimenės — avį ar ožką“ (5, 6 eilutės). Tačiau kaip tada, jei žmogus būdavo neturtingas ir neišgalėdavo paaukoti avies arba ožkos? Ar Įstatymas reikalavo skolintis aukai gyvulį ir taip įklimpti į skolas? O gal nusidėjęs asmuo turėdavo dirbti, kol sutaupys pakankamai pinigų įsigyti gyvuliui, taip atidėliodamas atnašavimą už savo nuodėmes?

Įstatyme puikiai atsispindi meilingas Jehovos rūpinimasis: „Bet jei jis neišgali atnašauti avies, tai atnašaus kaip bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, du purplelius ar du balandžius“ (7 eilutė). Jei izraelitas taip sunkiai vertėsi, kad neišgalėjo aukoti avies, Dievas mielai priimdavo tai, ką jis galėjo duoti: du purplelius arba du balandžius.

O kaip, jei asmuo negalėdavo paaukoti nė dviejų paukščių? Įstatyme buvo pasakyta: „Tai atnašaus už nuodėmę, kuria nusidėjo, dešimtadalį efos [apie du litrus] geriausių miltų aukai už nuodėmę“ (11 eilutė). Patiems vargingiausiems Jehova darė išimtį: leido už nuodėmę atnašauti auką be kraujo. * Taigi ir skurstantys izraelitai įstengdavo duoti auką ir susitaikyti su Dievu — gauti nuodėmių atleidimą.

Ką įstatymas dėl aukų už nuodėmę pasako apie Jehovą? Jis yra užjaučiantis ir supratingas Dievas, visada atsižvelgiantis į mūsų ribotumus (Psalmyno 103:14). Jis nori, kad artintumės prie jo ir puoselėtume su juo glaudžius ryšius, kad ir kokios sunkios būtų mūsų aplinkybės: vargintų senyvas amžius, prasta sveikata, slėgtų šeimyniniai ar kitokie rūpesčiai. Tikra paguoda žinoti, kad Jehova Dievas džiaugiasi mumis, jeigu darome tiek, kiek pajėgiame.

[Išnaša]

^ pstr. 4 Atperkamoji aukojamo gyvulio vertė buvo jo kraujyje, kurį Dievas laikė šventu (Kunigų 17:11). Ar tai reiškė, kad vargšo paaukoti miltai buvo beverčiai? Ne. Jehova tikrai vertino nuolankią, norią tų atnašautojų dvasią. Be to, visõs tautos, taip pat ir vargšų, nuodėmės būdavo padengiamos krauju gyvulių, kasmet aukojamų Dievui Permaldavimo dieną (Kunigų 16:29, 30).