Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar kas nors iš tikrųjų rūpinasi manimi?

Ar kas nors iš tikrųjų rūpinasi manimi?

Ar kas nors iš tikrųjų rūpinasi manimi?

Ar buvo akimirkų, kai jauteisi vienišas ir bejėgis, kai atrodė, niekas nežino, ką tau tenka patirti? O jeigu kas ir žinojo, ką išgyveni, manei, kad jiems tai nerūpi.

KAI užklumpa sunkumai, gyvenimas gali atrodyti lyg audra, kuri niekada nesibaigs. Kartais gal netgi ateina mintis, jog visa, ką patiriame, taip neteisinga ir taip baisu, kad nebeįmanoma ištverti. Taip būna, kai kamuoja emocinės traumos, depresija, vargina chroniškos ligos, negalės po avarijos. Jausdamiesi bejėgiai ir visiškai nusivylę, galbūt klausiame, kur ieškoti paguodos. Ar kam nors iš tikrųjų rūpime?

„Visokios paguodos Dievas“ mumis rūpinasi

Biblijoje Dievas vadinamas „gailestingumo Tėvu ir visokios paguodos Dievu“ (2 Korintiečiams 1:3). Dievas, kurio vardas Jehova, žino, kad mums reikia paguodos. Žodis „paguoda“ įvairiomis formomis Biblijoje paminėtas apie šimtą kartų ir tai rodo, jog Dievas ne tik supranta, ką kenčiame, bet ir nori mus paguosti. Taigi galime būti tikri: nors kiti ir nemato ar nesuvokia mūsų padėties, Jehova Dievas viską pastebi ir nėra abejingas.

Kad Jehova rūpinasi kiekvienu žmogumi, akivaizdu iš Biblijos. Joje sakoma: „Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones“ (Patarlių 15:3). Panaši mintis užrašyta Jobo 34:21: „Jo akys stebi mirtingojo kelią ir mato kiekvieną jo žingsnį.“ Jehova regi viską, ką darome, — gera ar bloga, taip pat žino, kokios mūsų aplinkybės ir kaip geriausiai mums padėti. Tai patvirtina regėtojo, arba pranašo, Hananio žodžiai Judo karaliui Asai: „Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“ (2 Metraščių 16:7, 9).

Jehova stebi mus ir dėl kitos priežasties. Jėzus paaiškina: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jono 6:44). Jehova rūpestingai tyrinėja žmogaus širdį, kad įžvelgtų jo ar jos polinkį geriau jį pažinti. Matydamas tokį polinkį, Dievas gali žmogui padėti pačiais netikėčiausiais būdais. Štai Dominikos Respublikoje viena moteris, serganti vėžiu, ligoninėje laukė operacijos. Ji meldė Dievą pagalbos rasti teisingą religiją. Kaip tik tuo metu jos vyras atnešė jai brošiūrą Ko Dievas reikalauja iš mūsų? *, kurią tą rytą gavo iš vienos Jehovos liudytojos, atėjusios į jų namus. Perskaičiusi brošiūrą moteris suprato, jog tai Dievo atsakymas į jos maldą. Ji priėmė liudytojos pasiūlymą studijuoti Bibliją ir mažiau nei po šešių mėnesių paaukojo savo gyvenimą Dievui ir pasikrikštijo.

Vienoje iš Biblijos knygų, Psalmyne, senovės hebrajų psalmininkai, tarp jų karalius Dovydas, jaudinamai aprašo Jehovos meilingą rūpinimąsi savo tarnais. Štai, kaip skaitome Psalmyno 56:9 [56:8, Brb], karalius Dovydas maldauja Dievą: „Supilk mano ašaras į savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?“ Šiais vaizdingais žodžiais Dovydas parodė neabejojąs, kad Jehova mato ne tik jo kančią, bet ir supranta jo emocinę būseną. Jehova žinojo, kiek skausmo patyrė Dovydas ir kodėl turėjo išlieti tiek ašarų. Išties mūsų Kūrėjas stebi visus, kurie stengiasi vykdyti jo valią, „kurie su juo visa širdimi“.

Apie Dievo meilingą globą taip pat byloja 23-ioji psalmė. Pačioje pirmoje jos eilutėje Dievas palyginamas su rūpestingu avių ganytoju: „Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta.“ Vidurio Rytuose piemuo rūpinasi visomis savo avimis, netgi duoda joms vardus. Kasdien kiekvieną pasišaukia, švelniai paglosto, apžiūri, ar kur nesusižeidė. Radęs kokią žaizdą, užpila aliejaus ar patepa tepalu, kad greičiau užgytų. Jeigu avis negaluoja, piemuo sugirdo jai vaistų ir netgi pakelia ją, kad negulėtų ant žemės ir nenugaištų. Šis palyginimas puikiai pailiustruoja, kaip Jehova rūpinasi tais, kas prie jo artinasi.

Maldos dovana ir prikėlimo pažadas liudija, jog Dievui rūpime

Šios bei kitos nuostabios psalmės užrašytos Biblijoje ne vien tam, kad būtų skaitomos ir teiktų džiaugsmą. Jos rodo, kaip ištikimi Dievo tarnai praeityje išliedavo Jehovai savo širdį, melsdavo pagalbos ir dėkodavo už vadovavimą bei gerumą. Tos maldos aiškiai liudija, jog tie dievobaimingi vyrai tvirtai tikėjo esą Dievo globojami. Skaitydami ir apmąstydami jų jaudinančius žodžius, Dievui galime imti jausti tą patį, ką ir jie. Maldos dovana — tikras įrodymas, kad Dievas mumis rūpinasi.

Tačiau kartais sunkumai taip prispaudžia, jog net nežinome, ką turėtume sakyti maldoje. Ar dėl to mūsų sielvartas Jehovai lieka nežinomas? Ne. Romiečiams 8:26 sakoma: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.“ Ši eilutė patikina mus, kad anksčiau gyvenusių Dievo tarnų maldos, užrašytos Biblijoje, gali atspindėti mūsų jausmus ir jomis melsdamiesi galime būti Jehovos, „maldų klausytojo“, išgirsti (Psalmyno 65:2, Jr).

Kad Dievui rūpi kiekvienas žmogus, aiškiai liudija ir prikėlimo pažadas. Jėzus Kristus pasakė: „Ateina valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Jėzaus] balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, Jr). Graikiškas žodis, čia išverstas „kapai“, iš tikrųjų reiškia „atminimo kapai“. Tai leidžia suprasti, kad Dievas apie mirusį žmogų atsimena viską, visas jo gyvenimo detales.

Tik pagalvok: norėdamas prikelti žmogų iš mirties, Dievas turi žinoti, kaip jis atrodė, kokius paveldėjo ar įgijo bruožus, ką sukaupė atmintyje! (Morkaus 10:27) Dievas tą žmogų gerai prisimena net praėjus tūkstančiams metų (Jobo 14:13-15; Luko 20:38). Taigi savo atminty Jehova saugo milijardus mirusiųjų su visomis jų gyvenimo detalėmis — ir tai įtikinamas įrodymas, kad jam rūpi kiekvienas žmogus!

Jehova atlygina

Ko reikia, kad patirtume meilingą Dievo globą ir rūpinimąsi? Visų pirma turime parodyti, kad juo pasitikime, jo klausome ir kad jį tikime. Apaštalas Paulius nurodė ryšį tarp tikėjimo ir galimybės džiaugtis Dievo globa, sakydamas: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6, Brb).

Taigi, norint rodyti Dievui priimtiną tikėjimą, svarbu įsidėmėti du dalykus. Pirma, turime „tikėti, kad Jis yra“ — kad egzistuoja ir yra Aukščiausiasis Valdovas, vertas mūsų klusnumo ir garbinimo. Antra, turime tikėti, kad jis „uoliai Jo ieškantiems atsilygina“, — pripažinti, jog Dievas rūpinasi gerove kiekvieno, kas uoliai stengiasi vykdyti jo valią, ir jiems atlygina. Studijuodamas Dievo Žodį ir bendraudamas su tais, kurie Jo klauso, tu irgi gali įgyti tokį tikėjimą ir taip sulaukti Dievo atlygio bei patirti jo meilingą rūpinimąsi.

Šiais laikais daugelis mano, jog Dievui žmonių reikalai visai nerūpi. Bet, kaip aiškiai matome iš Biblijos, Dievas labai rūpinasi tais, kurie rodo tikrą tikėjimą. Nors gyvenimas šiandien kupinas sielvarto, skausmo ir nusivylimų, neturime prarasti vilties. Jehovai Dievui tikrai rūpime. Iš tiesų jis meilingai kviečia mus kreiptis į jį pagalbos. „Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave, — rašė psalmininkas, — Jis niekados neleis teisiajam svyruoti“ (Psalmyno 55:22, Brb).

[Išnaša]

^ pstr. 7 Išleido Jehovos liudytojai.

[Rėmelis/iliustracija 29 puslapyje]

Biblijos eilutės, rodančios, kad Dievas meilingai rūpinasi tavimi

„Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“ (2 METRAŠČIŲ 16:9).

„Supilk mano ašaras į savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?“ (PSALMYNO 56:9 [56:8, Brb]).

„Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta“ (PSALMYNO 23:1).

„Tu išklausai maldas. Žmonės iš visur ateis pas tave“ (PSALMYNO 65:3 [65:2, Brb]).

„Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio“ (JOBO 14:15, Brb).

„Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina“ (HEBRAJAMS 11:6).

„Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave, Jis niekados neleis teisiajam svyruoti“ (PSALMYNO 55:22, Brb).