Kalbėkime tiesą savo artimui
Kalbėkime tiesą savo artimui
„Pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui“ (EF 4:25).
1, 2. Koks yra daugelio žmonių požiūris į tiesą?
KOKIŲ tik nuomonių neišsakyta apie tiesą nuo pačių seniausių laikų. Štai iš šeštojo amžiaus prieš mūsų erą atkeliavo graikų poeto Alkajo žodžiai „teisybė — vyne“. Kitaip tariant, tiesą sako tik išgėręs ir šitaip įdrąsėjęs žmogus. Pirmajame mūsų eros amžiuje Romos vietininko Poncijaus Piloto požiūris į tiesą irgi buvo iškreiptas, kaip rodo jo ciniškas klausimas Jėzui: „O kas yra tiesa?“ (Jn 18:38).
2 Ir mūsų laikais nuomonės apie tiesą labai prieštaringos. Daugelis sako, kad žodis „tiesa“ įvairiareikšmis ir kiekvienas jį savaip supranta. Kiti tiesą kalba tik tada, kai jiems tai nesunku arba naudinga. Vienoje knygoje rašoma: „Sąžiningumas — kilnus dalykas, bet mažavertis žūtbūtinėje kovoje dėl būvio ir saugumo. Žmogui nebėra ko rinktis — norėdamas išgyventi, jis priverstas meluoti“ (The Importance of Lying).
3. Kodėl Jėzus yra didžiausias tiesakalbio žmogaus pavyzdys?
3 Visai kitokia yra Kristaus sekėjų nuomonė. Jėzaus požiūris į tiesą buvo ne filosofinis. Jis visada sakė tiesą. Net priešininkai tai pripažino: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos“ (Mt 22:16, NW). Šiandien tikrieji krikščionys irgi seka Jėzumi ir nesvyruodami kalba teisybę. Jie iš širdies pritaria apaštalui Pauliui, savo bendratikius raginusiam taip: „Pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui“ (Ef 4:25). Aptarkime šiuos Pauliaus žodžius trimis aspektais. Pirma, kas yra mūsų artimas? Antra, ką reiškia kalbėti tiesą? Trečia, kaip taikyti tuos žodžius kasdieniame gyvenime?
Kas yra mūsų artimas?
4. Ką Jėzus, sekdamas Jehova ir skirtingai nei pirmojo amžiaus žydų vadovai, laikė savo artimu?
4 Pirmajame mūsų eros amžiuje kai kurie žydų vadovai mokė, kad artimu galima vadinti tik tautietį arba gerą draugą. O ką manė Jėzus — savybėmis ir mąstysena visai toks kaip Tėvas? (Jn 14:9) Įsidėmėtina, jog jis savo sekėjams parodė, kad Dievas neiškelia kurios nors rasės ar tautybės virš kitų (Jn 4:5-26). Apaštalui Petrui šventoji dvasia irgi atvėrė, jog „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10:28, 34, 35). Mes taip pat savo artimu turime laikyti visus žmones ir rodyti meilę net tiems, kurie elgiasi su mumis nelyginant priešai (Mt 5:43-45).
5. Ką reiškia kalbėti tiesą artimui?
5 Ką vis dėlto turėjo omenyje Paulius liepdamas mums kalbėti tiesą artimui? Tai reiškia dalytis informacija, kuri teisinga, be jokios apgaulės. Tikrieji krikščionys neiškraipo faktų, nenušviečia jų klaidingai, kaip daro tie, kas nori kitus suvedžioti. Jie paklūsta nurodymui: „Bodėkitės pikto, laikykitės gero“ (Rom 12:9). Sekdami „tiesos Dievo“ pavyzdžiu, privalome visuomet būti sąžiningi, teisingi savo žodžiais ir elgesiu (Ps 15:1, 2; 31:5, Brb). Net tada, kai susiklosto kebli ar nemaloni situacija, viską galima išspręsti taktiškai, be melo, reikia tik apdairiai parinkti žodžius. (Perskaityk Kolosiečiams 3:9, 10.)
6, 7. a) Ar priesakas kalbėti tiesą įpareigoja kiekvienam klausiančiam išdėstyti detales net apie asmeninius reikalus? Paaiškink plačiau. b) Kokiais asmenimis galime pasitikėti ir pateikti jiems išsamius faktus?
6 Ar priesakas kalbėti tiesą įpareigoja išdėstyti visas detales kiekvienam, kas tik mūsų teiraujasi vieno ar kito dalyko? Nebūtinai. Štai Jėzus, gyvendamas žemėje, parodė, jog yra žmonių, kurie nenusipelno, kad su jais būtų kalbama visiškai atvirai, dalijamasi tam tikra informacija. Pavyzdžiui, veidmainiams religiniams vadovams, paklaususiems, kokia galia ar kieno suteikta teise Jėzus darąs ženklus ir stebuklus, jis pasiūlė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau.“ Kai Rašto žinovai ir seniūnai nepanoro atsakyti, jis tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“ (Mk 11:27-33). Matydamas jų blogus darbus ir netikėjimą, jis nemanė esąs įpareigotas atsakyti į iškeltą klausimą (Mt 12:10-13; 23:27, 28). Šiandien Jehovos tarnai irgi saugosi atskalūnų bei kitų nedorų žmonių, melu ir suktybe siekiančių savanaudiškų kėslų (Mt 10:16; Ef 4:14).
7 Paulius irgi nurodė, jog esama tokių, kuriems neverta atskleisti visų faktų. Jis sakė, kad liežuvautojai ir mėgėjai kištis į svetimus reikalus kalba, „kas nedera“ (1 Tim 5:13, Brb). Asmenys, rodantys nederamą smalsumą, taip pat nemokantys saugoti paslapčių, galbūt pamatys, jog kiti nenori pasakoti jiems apie savo gyvenimą. Čia kiekvienam kur kas geriau paklausyti šventosios dvasios įkvėpimu užrašyto Pauliaus patarimo, jog reikia „stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams“ (1 Tes 4:11). Tačiau vyresnieji, atlikdami jiems pavestas pareigas, kai kada gali mūsų pasiteirauti asmeniškų dalykų. Tokiais atvejais labai jiems padedame sakydami tiesą (1 Pt 5:2).
Kalbėkime tiesą šeimoje
8. Kaip šeimyniškiai, sakydami vienas kitam tiesą, stiprina tarpusavio saitus?
8 Paprastai šeimoje mus saisto patys glaudžiausi saitai. Kad jie būtų kuo tvirtesni, sakykime vienas kitam tik tiesą. Kiek daug bėdų ir nesusipratimų galima išvengti arba bent juos sumažinti, jeigu tarpusavyje esame atviri, sąžiningi, malonūs. Pavyzdžiui, padarę klaidą, ar nesidrovime prisipažinti sutuoktiniui, vaikams, kitiems šeimyniškiams? Nuoširdus mūsų atsiprašymas padės išsaugoti namuose santarvę ir vienybę. (Perskaityk 1 Petro 3:8-10.)
9. Kodėl sakyti tiesą nereiškia būti stačiokams, netaktiškiems?
9 Sakyti tiesą nereiškia būti stačiokams, netaktiškiems. Tiesmukai išrėžti žodžiai sumenkina jų turinį, neturi reikiamo poveikio. Paulius pasakė: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4:31, 32). Mūsų žodžiai vertingi ir pašnekovas jaučiasi gerbiamas, kai kalbame maloniai, tauriai (Mt 23:12).
Kalbėkime tiesą bendruomenėje
10. Ko gali pasimokyti krikščionių vyresnieji iš Jėzaus puikaus pavyzdžio, kaip sakyti tiesą?
10 Jėzus mokiniams viską sakydavo paprastai, atvirai. Pamokydavo su meile, bet ne puse lūpų tarsi norėdamas įsiteikti klausytojams (Jn 15:9-12). Pavyzdžiui, apaštalams vis iš naujo ginčijantis, kuris iš jų didesnis, Jėzus tvirtai ir sykiu kantriai aiškindavo, kodėl reikia būti nuolankiems (Mk 9:33-37; Lk 9:46-48; 22:24-27; Jn 13:14). Taip ir šiandien krikščionių vyresnieji ryžtingai gina teisingumą, bet kaimenėje neviešpatauja (Mk 10:42-44). Jie seka Kristaus pavyzdžiu — yra malonūs, gailestingi kitiems.
11. Kaip kalbėti su bendratikiais mus skatina meilė?
11 Kai bendratikiui išsakome, kas mūsų širdyje, kalbėkime atvirai — tik ne pernelyg tiesmukai, kad jo neužgautume. Juk nenorime, kad mūsų liežuvis būtų „lyg aštrus skustuvas“, po ištartų žeminančių žodžių paliekantis skaudžias žaizdas (Ps 52:4 [52:2, Brb]; Pat 12:18). Meilė tikėjimo broliams ir seserims skatins sulaikyti „[savo] liežuvį nuo pikta ir lūpas nuo apgaulės“ (Ps 34:14 [34:13, Brb]). Šitaip šlovinsime Dievą ir puoselėsime bendruomenės vienybę.
12. Dėl kokio melo būtinas teisminis svarstymas? Paaiškink.
12 Vyresnieji stropiai saugo bendruomenę nuo įžūlaus melo. (Perskaityk Jokūbo 3:14-16.) Tokiu melu taikomasi žmogui pakenkti, užtraukti graužatį, įtampą. Tai ne smulkmeniškos, klaidingos pastabos arba išpūsti faktai, o kur kas didesnė neteisybė. Aišku, visoks melas yra blogybė, bet ne visais atvejais būtinas teisminis nagrinėjimas. Todėl vyresnieji turi supratingai, vengdami kraštutinumų nustatyti, ar netiesą sakęs asmuo palinko sąmoningai skleisti piktą melą, nes tai jau svarstytina teisminiame komitete. Bet gal taip nėra ir čia pakaktų rimto, meilingo perspėjimo iš Šventojo Rašto?
Kalbėkime tiesą darbe
13, 14. a) Kaip kai kurie nesąžiningi asmenys elgiasi su darbdaviu? b) Kaip krikščionio sąžiningumas darbe gali išeiti į gera?
13 Mūsų laikais neteisybė tiek įsikerojusi, jog atsispirti pagundai pasielgti su darbdaviu nesąžiningai galbūt ne visada lengva. Pavyzdžiui, kad gautų geresnes arba pelningesnes pareigas, ne vienas pretendentas rašydamas profesinę charakteristiką griebiasi atviro melo — perdėtai iškelia savo patirtį, išsilavinimą. Arba štai darbe daugelis apsimeta, kad triūsia, o iš tikrųjų, priešingai taisyklėms, užsiima savo pačių reikalais: gal skaito tai, kas nesusiję su darbu, eikvoja laiką privatiems telefono pokalbiams, siuntinėja asmenines žinutes, naršo po internetą.
14 Tikrieji krikščionys nemano, jog būti sąžiningam, kalbėti tiesą yra pasirinkimo dalykas. (Perskaityk Patarlių 6:16-19.) Paulius pasakė, kad mes norime „visame kame dorai elgtis“ (Hbr 13:18). Todėl krikščionys už savo atlyginimą sąžiningai atidirba visą paskirtą darbą (Ef 6:5-8). Be to, pareigingai triūsdami, teikiame šlovę savo dangiškajam Tėvui (1 Pt 2:12). Štai Ispanijoje darbdavys gyrė mūsų brolį Robertą už sąžiningumą ir atsakingumą. Dėl gražaus jo pavyzdžio kampanija nusamdė dar keletą Jehovos liudytojų. Šie irgi pasirodė esą geri darbuotojai. Laikui bėgant Roberto pastangomis buvo įdarbinti dvidešimt trys liudytojai ir aštuoni Biblijos studijuotojai.
15. Kaip krikščionis verslininkas parodo esąs tiesakalbis?
15 Jei turime savo verslą, ar visuomet tvarkome jį teisingai? O gal kai kada sakome kitam netiesą? Krikščioniui, siūlančiam savo prekę arba paslaugą, meluoti, kad tik greičiau gautų užmokestį, nedera, taip pat netinka duoti arba imti kyšį. Juk su visais turime elgtis taip, kaip norime, kad būtų elgiamasi su mumis (Pat 11:1; Lk 6:31).
Kalbėkime tiesą valdžios atstovams
16. Ką krikščionys atiduoda a) valdžios atstovams? b) Jehovai?
16 Jėzus pasakė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mt 22:21). Ką gi turime atiduoti „ciesoriui“, tai yra valdžios atstovams? Tuos žodžius Jėzus ištarė, kai buvo kalbama apie mokesčius. Todėl saugodami sąžinę gryną Dievo ir žmonių akyse, krikščionys vykdo savo šalies įstatymus, taigi ir reikalavimą mokėti mokesčius (Rom 13:5, 6). Sykiu pripažįstame, kad Aukščiausiasis Valdovas, vienintelis tikrasis Dievas yra Jehova ir jį turime mylėti visa širdimi ir siela, visu protu, visomis jėgomis (Mk 12:30; Apr 4:11). Vadinasi, mūsų besąlyginis klusnumas Jehovai ir yra tai, ką jam atiduodame. (Perskaityk Psalmyno 86:11, 12.)
17. Ar, Jehovos liudytojų požiūriu, dera gauti socialinę paramą?
17 Daugelyje šalių vargingesniems gyventojams numatytos socialinio rėmimo ir paslaugų programos. Nieko bloga, jei kuris nors krikščionis naudojasi tokia parama, paskirta jam teisėtai. Bet atminkime, kad, norėdami ją gauti, turime irgi kalbėti tiesą artimui — nemeluoti valdininkams, jų neklaidinti.
Tiesakalbiai yra laiminami
18—20. Kaip esame laiminami kalbėdami tiesą savo artimui?
18 Kaip mes laiminami, kad kalbame tiesą! Išsaugome tyrą sąžinę, todėl mintyse ir širdyje jaučiame ramybę (Pat 14:30; Fil 4:6, 7). Švarios sąžinės žmogų labai vertina Dievas. Jei niekad nedarome neteisybės, nereikia ir baimintis, jog kas nors mus demaskuos (1 Tim 5:24).
19 Kaip dar esame laiminami? Paulius pasakė: „Visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, [...] tiesos žodžiu“ (2 Kor 6:4, 7). Tai patvirtina vienas atsitikimas Britanijoje. Mūsų brolis pirkėjui, norinčiam įsigyti jo automobilį, suminėjo visus mašinos pranašumus ir trūkumus — iš pastarųjų net tuos, kurie nematomi. Vyras išbandė automobilį ir paskui paklausė, ar tik ne su Jehovos liudytoju turįs reikalą. Iš ko jis tai nustatė? Ogi matydamas žmogaus sąžiningumą ir tvarkingą išvaizdą. Brolis pasinaudojo gera proga paliudyti jam tiesą.
20 Ar patys irgi šloviname Kūrėją paisydami aukštų moralės normų? Paulius pasakė: „Mes susilaikome nuo slaptų gėdingų darbų, nesileidžiame į gudravimus“ (2 Kor 4:2). Todėl visur ir visada kalbėkime artimui tiesą. Tada bus šlovė mūsų dangiškajam Tėvui ir jo tarnams.
Kaip atsakytum?
• Kas yra mūsų artimas?
• Ką reiškia kalbėti tiesą artimui?
• Kaip krikščionis savo sąžiningumu gali šlovinti Dievą?
• Kaip laiminami tiesakalbiai?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 17 puslapyje]
Ar noriai pripažįsti net ir mažą savo klaidą?
[Iliustracija 18 puslapyje]
Ar kalbi tiesą, kai prašaisi priimamas į darbą?
