Ištikimas prievaizdas ir jo Vadovaujančioji taryba

„Kas yra tas ištikimas ir sumanus prievaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti?“ (LK 12:42).

1, 2. Kokį svarbų klausimą Jėzus iškėlė kalbėdamas apie sudėtinį paskutinių dienų ženklą?

NURODYDAMAS sudėtinį paskutinių dienų ženklą, Jėzus iškėlė klausimą: „Kas iš tiesų yra tas ištikimas ir nuovokus vergas, kuriam šeimininkas pavedė savo šeimynykščius, kad duotų jiems maistą tinkamu metu?“ Paskui Jėzus pridūrė, kad šį vergą už ištikimybę šeimininkas paskirs valdyti visą savo turtą (Mt 24:45-47, NW).

² Prieš keletą mėnesių Jėzus jau buvo iškėlęs panašų klausimą. (Perskaityk Luko 12:42-44.) Anuomet tą vergą jis pavadino „prievaizdu“, o šeimynykščius — „namų tarnais“ (Jr). Prievaizdas yra namų prižiūrėtojas, vadovaujantis tarnams. Bet ir pats prievaizdas yra tarnas. Kas gi yra  šis vergas, arba prievaizdas, ir kaip jis tiekia „maistą tinkamu metu“? Kiekvienam iš mūsų nepaprastai svarbu žinoti, kas yra tas kanalas, per kurį dalijamas dvasinis maistas.

3. a) Kaip krikščionijos teologai mėgina paaiškinti Jėzaus žodžius apie „vergą“? b) Kas yra „prievaizdas“, arba „vergas“, ir „šeimynykščiai“, arba „namų tarnai“?

³ Teologai paprastai aiškina, kad šie Jėzaus žodžiai taikytini svarbias pareigas einantiems krikščionijos veikėjams. Bet Jėzus, palyginime paminėtas „šeimininkas“, nepasakė, jog bus daugybė vergų, išsibarsčiusių po įvairiausias krikščionijos pasaulio konfesijas. Ne, jis aiškiai nurodė būsiant tik vieną „prievaizdą“, arba „vergą“, kuriam paves visą savo turtą. Šiame žurnale ne kartą rašyta, kad žodžiu „prievaizdas“ įvardijami pateptieji Kristaus mokiniai, „mažoji kaimenė“, kaip visuma, arba grupė. Būtent apie juos Jėzus ir kalbėjo, kaip rodo Evangelijos pagal Luką kontekstas (Lk 12:32). Žodžiais „šeimynykščiai“, arba „namų tarnai“, vadinama ta pati grupė, tik jau turimi omenyje atskiri į ją įeinantys asmenys. Čia kyla įdomus klausimas. Ar kiekvienas vergo klasės narys prisideda prie dvasinio maisto tiekimo deramu laiku? Atsakymas paaiškėja atidžiai įsigilinus, kas rašoma Biblijoje.

Jehovos tarnas senovės laikais

4. Kuo Jehova laikė senovės Izraelio tautą ir ką čia svarbu įsidėmėti?

⁴ Jehova apie senovės Izraelį, visą tautą bendrai, kalbėjo kaip apie vieną savo tarną. „Viešpats sako: ‘Jūs [daugiskaita] esate mano liudytojai [daugiskaita] ir mano tarnas [vienaskaita], kurį pasirinkau’“ (Iz 43:10, Brb). Kiekvienas izraelitas priklausė to tarno klasei. Vis dėlto čia svarbu įsidėmėti štai ką: mokyti tautą galėjo tik kunigai sykiu su levitais nekunigais (2 Met 35:3; Mal 2:7).

5. Koks svarbus pokytis, pasak Jėzaus, turėjo įvykti?

⁵ Ar Jėzaus nurodytas vergas buvo Izraelio tauta? Ne. Juk pats Jėzus savo amžininkams žydams pasakė: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21:43). Vadinasi, turėjo būti pokytis. Jehova išsirinks naują tautą. Bet dvasinis žmonių lavinimas — vergo darbas, apie kurį kalbėjo Jėzus savo palyginime, — vyks panašia tvarka kaip ir Dievo „tarno“ laikais senovės Izraelyje.

Ištikimas vergas ima veikti

6. Kokia nauja tauta gimė per 33 m. e. m. Sekmines ir kas tapo jos nariais?

⁶ Naująją tautą, „Dievo Izraelį“, sudaro dvasiniai izraelitai (Gal 6:16; Rom 2:28, 29; 9:6). Ji gimė 33 m. e. m. per Sekmines, kai buvo išlieta Dievo dvasia. Nuo tada visi dvasia pateptieji krikščionys priklausė šiai tautai ir jau tarnavo kaip Šeimininko, Jėzaus Kristaus, paskirto vergo klasė. Kiekvienas tos tautos narys gavo užduotį skelbti gerąją naujieną ir ruošti mokinius (Mt 28:19, 20). Bet ar kiekvienas turėjo tiekti tinkamu metu dvasinį maistą? Pažiūrėkime, kaip Šventasis Raštas atsako į šį klausimą.

7. Kokia pirmutinė užduotis buvo skirta apaštalams ir kokių dar pareigų vėliau jie turėjo imtis?

⁷ Jėzus, išsirinkęs dvylika apaštalų, pirmiausia siuntė juos garsinti kitiems gerosios naujienos. (Perskaityk Morkaus 3:13-15.) Tokios užduoties vykdytojams įvardyti visiškai tiko graikiškas žodis apostolos, kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio  „nusiųsti“. Bet laikui bėgant kūrėsi krikščionių bendruomenė ir apaštalai turėjo atlikti „priežiūros tarnystę“ (Apd 1:20-26, Jr).

8, 9. a) Kuo labiausiai rūpinosi dvylika apaštalų? b) Kam dar buvo suteikti didesni, vadovaujančiosios tarybos patvirtinti įgaliojimai?

⁸ Kuo labiausiai rūpinosi dvylika apaštalų? Tai galime sužinoti iš įvykių, susiklosčiusių po Sekminių. Štai sykį, kai kilo klausimas, kaip turi būti aprūpinamos maistu našlės, dvylika apaštalų, sušaukę mokinius, pasakė: „Nedera mums apleidus Dievo žodį tarnauti prie stalų.“ (Perskaityk Apaštalų darbų 6:1-6.) Tada anam darbui jie paskyrė kitus dvasingus brolius, kad patys galėtų atsidėti „žodžio tarnybai“. Tokią tvarką laimino Jehova, todėl „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo“ (Apd 6:7). Taigi už dvasinio maisto tiekimą buvo atsakingi apaštalai (Apd 2:42).

⁹ Laikui bėgant svarbūs įgaliojimai būdavo suteikiami ir kitiems broliams. Štai šventajai dvasiai vadovaujant Antiochijos bendruomenė paskyrė Paulių ir Barnabą tarnauti misionieriais. Juodu irgi tapo apaštalais, nors nepriklausė pirmųjų dvylikos grupei (Apd 13:1-3; 14:14; Gal 1:19). Šias jų pareigas patvirtino Jeruzalėje veikianti vadovaujančioji taryba (Gal 2:7-10). Netrukus Paulius irgi prisidėjo prie dvasinio maisto ruošimo: parašė savo pirmąjį šventosios dvasios įkvėptą laišką.

10. Ar visi dvasia pateptieji krikščionys pirmajame amžiuje ruošė dvasinį maistą? Paaiškink plačiau.

¹⁰ Bet ar visi dvasia pateptieji krikščionys prižiūrėjo evangelizacijos darbą ir ruošė dvasinį maistą? Ne. Tai leidžia suprasti apaštalo Pauliaus žodžiai: „Argi visi apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai?“ (1 Kor 12:29). Nors visi dvasia pagimdyti krikščionys skelbė gerąją naujieną, tik keletas — aštuoni vyrai — parašė 27 Biblijos graikiškųjų raštų knygas.

Ištikimas vergas mūsų laikais

11. Kokį „turtą“ prižiūrėti yra paskirtas vergas?

¹¹ Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 24:45, aiškiai byloja, kad ir pabaigos laikais žemėje darbuosis ištikimo ir nuovokaus vergo klasė. Apreiškimo 12:17 jie pavadinti „likusiais“ (Vl) moters palikuonimis. Šis likutis paskirtas prižiūrėti viso Kristaus turto žemėje. „Turtas“, kuriuo turi rūpintis ištikimas prievaizdas, yra Šeimininko vertybės žemėje, tarp jų ir žemiškieji Karalystės pavaldiniai, taip pat materialinė nuosavybė, skirta evangelizacijos veiklai vykdyti.

12, 13. Iš kur krikščionis žino turįs dangiškąjį pašaukimą?

¹² Iš kur krikščionis gali žinoti turįs dangiškąją viltį ir priklausąs dvasinio Izraelio likučiui? Tai paaiškėja iš apaštalo Pauliaus žodžių krikščionims, puoselėjusiems kaip ir jis dangiškąją viltį: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Rom 8:14-17).

¹³ Paprastai tariant, toks asmuo yra pateptas Dievo šventąja dvasia ir gauna „dangiškąjį pašaukimą“, arba kvietimą  (Hbr 3:1). Šis būtent jam skirtas kvietimas yra nuo Dievo. Ir žmogus tuoj pat be svarstymų, dvejonių, be baimės atsišaukia į kvietimą tapti Dievo vaiku. (Perskaityk 1 Jono 2:20, 21.) Taigi asmuo ne savaime ima puoselėti tokią viltį, bet jį antspaudu, arba šventąja dvasia, pažymi pats Jehova (2 Kor 1:21, 22; 1 Pt 1:3, 4).

Teisingas požiūris

14. Koks yra pateptųjų požiūris į savo pašaukimą?

¹⁴ Koks turėtų būti pateptųjų, laukiančių dangiškojo apdovanojimo, požiūris į save? Jie supranta, jog nors yra gavę nuostabų kvietimą, tai viso labo tik kvietimas. Kad įgytų pačią dovaną, šie krikščionys privalo likti ištikimi iki mirties. Jie nuolankia širdimi pritaria Pauliaus žodžiams: „Broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3:13, 14). Pateptųjų likutis turi ‘elgtis, kaip dera jų pašaukimui, į kurį pašaukti: su visu nuolankumu, su baime ir drebėdami’ (Ef 4:1, 2; Fil 2:12; 1 Tes 2:12).

15. Kaip krikščionims dera žiūrėti į bendratikius, kurie ragauja Minėjimo simbolius, ir koks yra šių požiūris į save?

¹⁵ Kaip kitiems krikščionims žiūrėti į bendratikį, kuris įsitikinęs, jog yra pateptas šventąja dvasia, ir per Minėjimą jau ragauja simbolius? Tokio asmens teisti nedera. Tai jo ir Jehovos reikalas (Rom 14:12). Aišku, krikščionis, tikrai sulaukęs šios malonės, išskirtinio dėmesio sau nereikalauja. Nemano, jog jis, kaip pateptasis, pasižymi ypatinga dvasine įžvalga ir tuo pranoksta net kai kuriuos patyrusius krikščionis iš „milžiniškos minios“ (Apr 7:9). Taip pat nepuoselėja minties turįs daugiau šventosios dvasios, lyginant su bendratikiais iš „kitų avių“ (Jn 10:16). Ir nesitiki būti gerbiamas labiau už visus, nesako, jog dėl to, kad ragauja simbolius, jis yra viršesnis už bendruomenės vyresniuosius.

16—18. a) Ar visi pateptieji prisideda prie naujų dvasinių tiesų atskleidimo? Pateik pavyzdį. b) Kodėl Vadovaujančiajai tarybai nereikia dėl savo sprendimų tartis su visais pateptaisiais?

 ¹⁶ Ar visi pateptieji turi palaikyti bendrą tarpusavio ryšį, kad galėtų vienaip ar kitaip prisidėti prie naujų dvasinių tiesų atskleidimo? Ne. Nors maitinti dvasinę pateptųjų šeimyną yra įpareigota vergo klasė kaip visuma, ne kiekvienam jos nariui skirta ta pati užduotis. (Perskaityk 1 Korintiečiams 12:14-18.) Jau minėjome, kad pirmajame amžiuje visi krikščionys triūsė svarbiame evangelizacijos darbe. Bet rašyti Biblijos knygas ir prižiūrėti krikščionių bendruomenę buvo parinkti tik nedaugelis.

¹⁷ Štai Šventajame Rašte rašoma, jog sprendžiant teisminius reikalus imtis tam tikrų veiksmų turi „bendruomenė“ (Mt 18:17, Jr). Tačiau iš tikrųjų šiuos dalykus tvarko tik bendruomenės atstovai — vyresnieji. Prieš priimdami sprendimą, jie neklausinėja kitų bendratikių, kokia kieno nuomonė tuo klausimu. Teokratiniu požiūriu jie atlieka užduotį, kuriai buvo paskirti, ir veikia visos bendruomenės vardu.

¹⁸ Šiandien irgi tik ribotas skaičius dvasia pateptųjų vyrų įpareigotas atstovauti vergo klasei. Jie sudaro Jehovos liudytojų Vadovaujančiąją tarybą. Šie broliai prižiūri Karalystės darbą ir rūpinasi dvasiniu maitinimu. Tačiau kaip ir pirmajame amžiuje, Taryba, ką nors spręsdama, su kiekvienu vergo klasės nariu nesitaria. (Perskaityk Apaštalų darbų 16:4, 5.) Bet svarbiame šių dienų pjūties darbe stropiai triūsia visi pateptieji liudytojai. Krikščionys, sudarantys „ištikimo ir nuovokaus vergo“ klasę, yra kaip vienas kūnas, o atskiri jos nariai atlieka savo funkciją (1 Kor 12:19-26).

19, 20. Koks yra nuosaikus milžiniškos minios požiūris į „ištikimą ir nuovokų vergą“ bei jo Vadovaujančiąją tarybą?

¹⁹ Kaip į tai, apie ką čia kalbėjome, turėtų reaguoti vis auganti milžiniška minia, puoselėjanti viltį gyventi žemėje amžinai? Šie žmonės, dalis Karaliaus turto, yra laimingi visapusiškai derindamiesi prie tvarkos, kurią nustato Vadovaujančioji taryba. Milžiniška minia dėkinga už dvasinį peną, tiekiamą prižiūrint Vadovaujančiajai tarybai. Tos minios nariai gerbia vergo klasę, bet sykiu atskiro asmens, kuris sakosi esąs vienas iš pateptųjų, stengiasi neaukštinti. Joks krikščionis, tikrai pateptas Dievo dvasia, nei nori, nei tikisi tokio dėmesio (Apd 10:25, 26; 14:14, 15).

²⁰ Visi — tiek „šeimynykščiai“, tai yra kiekvienas, priklausantis prie pateptųjų likučio, tiek milžiniškos minios nariai — nusiteikime glaudžiai bendradarbiauti su ištikimu prievaizdu ir jo Vadovaujančiąja taryba. Drauge budėkime ir likime ištikimi iki galo (Mt 24:13, 42).

Ar atsimeni?

• Kas yra „ištikimas ir nuovokus vergas“ ir kas yra šeimynykščiai?

• Iš kur asmuo žino gavęs dangiškąjį kvietimą?

• Kieno pareiga yra vis ruošti dvasinį maistą?

• Kaip kuris nors pateptasis turi žiūrėti į save?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų laikais Vadovaujančioji taryba atstovauja ištikimo ir nuovokaus vergo klasei. Tokia tvarka buvo ir pirmajame amžiuje