Priimk su dėkingumu. Duok iš širdies

JEHOVAI, mylinčiam dangiškajam Tėvui, mes esame labai svarbūs. Jo Žodis patikina, kad jis nuoširdžiai rūpinasi visais savo tarnais (1 Pt 5:7). Pavyzdžiui, Dievo rūpinimasis matyti iš to, kad jis įvairiopai padeda mums ištikimai jam tarnauti (Iz 48:17). Ir jis nori, kad mes ta pagalba pasinaudotume — ypač tada, kai tenka grumtis su kokiais nors sunkumais. Šią tiesą patvirtina Mozės įstatymas.

Per Mozės įstatymą Jehova maloniai pasirūpino labiausiai pažeidžiamais žmonėmis, tokiais kaip našlaičiai, našlės, ateiviai (Kun 19:9, 10; Įst 14:29). Jehova žino, kad kai kuriems jo tarnams gali prireikti tikėjimo draugų pagalbos (Jok 1:27). Todėl nė vienas Dievo tarnas neturėtų varžytis priimti pagalbą iš žmonių, kuriuos pats Jehova ragina ją suteikti. O priimant pagalbą, aišku, reikia laikytis teisingo požiūrio.

Antra vertus, Dievo Žodis pabrėžia, kad jo tarnai taip pat turi galimybę duoti. Prisimink pasakojimą apie „neturtingą našlę“, kurią Jėzus matė Jeruzalės šventykloje (Lk 21:1-4). Galbūt ji irgi naudojosi našlėms skirtomis lengvatomis, Jehovos meilingai nurodytomis Įstatyme. Vis dėlto ši našlė, nors buvo neturtinga, prisimenama kaip ta, kuri davė, o ne kuri ėmė. Būdama tokios dosnios dvasios ji tikriausiai jautėsi laiminga, nes Jėzus juk sakė: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20:35). Turėdami šią tiesą omeny, kaip galėtume duoti ir patirti davimo teikiamą laimę? (Lk 6:38)

„Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui?“

Psalmininkas klausė: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė?“ (Ps 116:12, Brb). O ką Dievas jam davė? Jehova palaikė jį kenčiantį „sielvartą ir nerimą“. Netgi „išgelbėjo [jį] nuo mirties“. Taigi šis žmogus norėjo Jehovai kaip nors atsilyginti. Ką jis galėjo daryti? Psalmininkas pareiškė: „Savo įžadus Viešpačiui vykdysiu“ (Ps 116:3, 4, 8, 10-14, Brb). Jis tvirtai nusprendė laikytis visų Jehovai duotų iškilmingų pažadų ir įvykdyti visus savo įsipareigojimus jam.

Tu gali daryti tą patį. Kaip? Visose gyvenimo srityse laikydamasis Dievo įstatymų ir principų. Taigi stenkis, kad Jehovos garbinimas visada būtų tau pats svarbiausias dalykas, ir visuose savo keliuose leiskis vedamas Dievo dvasios (Mok 12:13; Gal 5:16-18). Žinoma, iki galo atsilyginti Jehovai už jo dovanas mes niekada nepajėgsime. Bet jeigu iš širdies atsidėsime tarnystei, Jehova tai matys ir taip ‘pradžiuginsime jo širdį’ (Pat 27:11). Kokia mums garbė, kad savo darbais galime  duoti Jehovai dovaną — suteikti jam džiaugsmo!

Prisidėk prie bendruomenės gerovės

Be abejo, sutiksi, kad priklausyti krikščionių bendruomenei tau visokeriopai naudinga. Per bendruomenę Jehova tiekia gausų dvasinį peną. Gavai didžiulę vertybę — tiesą, kuri išlaisvino iš klaidatikystės ir dvasinės tamsos (Jn 8:32). „Ištikimo ir nuovokaus vergo“ organizuojamose sueigose, asamblėjose bei kongresuose įgijai pažinimą, vedantį į amžinąjį gyvenimą žemės rojuje, kur nebus skausmo ir kančių (Mt 24:45-47, NW). Ir apskritai, ar galėtume suskaičiuoti visas dovanas, kurias gavome ir dar gausime per Dievo bendruomenę? O ką, savo ruožtu, galėtum bendruomenei duoti?

Apaštalas Paulius rašė: „Visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4:15, 16). Nors ši Rašto vieta pirmiausiai taikytina pateptųjų krikščionių visumai, čia glūdintis principas iš esmės tinka visiems Dievo tarnams. Taip, prie bendruomenės augimo ir gerovės gali prisidėti kiekvienas jos narys. Kokiais būdais?

Prisidėti galime visada stengdamiesi būti kitiems pastiprinimu ir dvasinės atgaivos šaltiniu (Rom 14:19). Taip pat prie bendruomenės kūno augimo galime prisidėti visus santykius su bendratikiais grįsdami savybėmis, sudarančiomis Dievo dvasios vaisių (Gal 5:22, 23). Dar galime ieškoti progų ‘daryti gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams’ (Gal 6:10; Hbr 13:16). Visi bendruomenės nariai — broliai ir seserys, jauni ir seni — gali dalyvauti ‘statant kūną meilėje’.

Taip pat galime savo gabumais, jėgomis ir ištekliais prisidėti prie to gyvybes gelbstinčio darbo, kurį vykdo bendruomenė. „Dovanai gavote“, — pasakė Jėzus Kristus. Ir kas tada? „Dovanai ir duokite!“ — pridūrė jis (Mt 10:8). Todėl kiek galėdamas stenkis darbuotis nepaprastai svarbiame Karalystės skelbimo ir Jėzaus mokinių ruošimo darbe (Mt 24:14; 28:19, 20). Gal tavo galimybės labai ribotos? Prisimink Jėzaus pagirtą neturtingąją našlę. Ji davė labai nedaug. Bet Jėzus paaiškino, kad ji padarė daugiau už visus kitus. Našlė atidavė viską, ką tuo metu galėjo (2 Kor 8:1-5, 12).

Priimdamas turėk teisingą požiūrį

Gyvenime gali būti tarpsnių, kai tau reikės bendruomenės pagalbos. Kai grumiesi su šios santvarkos sunkumais, niekada nesivaržyk priimti bendruomenės tau ištiestą pagalbos ranką. Jehova pasirūpino, kad šalia būtų patyrusių ir rūpestingų vyrų, tinkamų ‘ganyti Dievo bendruomenę’, tai yra padėti tau, kai užklumpa išbandymai ir vargai (Apd 20:28, Jr). Vyresnieji ir kiti bendruomenės nariai nori guosti, palaikyti ir ginti tave, kai būna sunku (Gal 6:2; 1 Tes 5:14).

Tačiau kai priimi pagalbą, priimk ją laikydamasis tinkamo požiūrio. Visada būk dėkingas. Žiūrėk į bendratikių paramą kaip į neužtarnautos Dievo malonės išraišką (1 Pt 4:10). Kodėl tai svarbu? Todėl, kad mes nenorime imti taip, kaip ima daug kas pasaulyje, — be jokio dėkingumo.

Būk nuosaikus ir supratingas

Laiške Filipų bendruomenei Paulius apie Timotiejų parašė: „Neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi.“  Bet paskui Paulius pridūrė: „Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos“ (Fil 2:20, 21). Ši Pauliaus pastaba rimta, tad kaip mums nepasidaryti tokiems, kurie visų pirma ieško „savo naudos“?

Kai patiriame sunkumų ir prašome, kad bendruomenės nariai skirtų mums savo laiko ir dėmesio, neturime būti pernelyg reiklūs. Kodėl ne? Pagalvok: jeigu užkluptų koks nepriteklius ir bendratikis suteiktų materialinę pagalbą, būtume jam labai dėkingi, ar ne? Bet nejaugi imtume materialinės pagalbos iš jo reikalauti? To tikrai nedarytume. Panašiai ir su mums aukojamu laiku: mylintys broliai ir seserys visada mielai padės, bet mes turėtume būti nuosaikūs ir supratingi — nesitikėti iš jų daugiau, negu jų galimybės leidžia. Juk norime, kad bendratikiai, vienaip ar kitaip mus remdami sunkiu metu, tai darytų su malonumu.

Dvasiniai broliai ir seserys, žinoma, bus visuomet pasirengę mielai tau padėti. Vis dėlto kartais jiems gali būti tiesiog neįmanoma pasirūpinti viskuo, kas tau reikalinga. Jei taip nutiktų, būk tikras: Jehova, senovėje padėjęs psalmininkui, palaikys ir tave, — kad ir kokie sunkumai užgriūtų (Ps 116:1, 2; Fil 4:10-13).

Taigi nesivaržyk su dėkingumu priimti visa, ką Jehova siūlo, ypač kai užpuola bėdos ir negandos (Ps 55:23 [55:22, Brb]). Jis nori, kad taip darytum. Antra vertus, Dievas nori, kad būtumei „linksmas davėjas“. Tad būk tvirtai „širdyje nutaręs“ remti teisingą garbinimą duodamas tiek, kiek tavo aplinkybės leidžia (2 Kor 9:6, 7). Šitaip galėsi daryti ir viena, ir kita — su dėkingumu priimti ir iš širdies duoti.

[Rėmelis/iliustracijos 31 puslapyje]

„Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė?“ (Ps 116:12, Brb)

▪ Ieškok progų ‘daryti gera visiems’

▪ Būk padrąsinimo ir dvasinės atgaivos šaltinis

▪ Darbuokis mokinių ruošimo darbe, kiek tik leidžia aplinkybės