Artinkimės prie Dievo

Jehova vertina nuolankumą

Skaičių 12:1-15

IŠDIDUMAS, pavydas, garbės troškimas. Tokiomis savybėmis pasižymi žmonės, siekiantys prasimušti šiame pasaulyje. Tačiau ar tokie būdo bruožai suartina mus su Jehova Dievu? Tikrai ne. Jehova vertina nuolankius žmones. Tai puikiai pailiustruoja pasakojimas, užrašytas Skaičių knygos 12 skyriuje. Viskas vyko Sinajaus dykumoje po Izraelio išvadavimo iš Egipto.

Mirjama ir Aaronas ėmė ‘kalbėti prieš’ savo jaunesnį brolį Mozę (1 eilutė). Užuot išsakę savo apmaudą tiesiai Mozei, jiedu kalbėjo prieš jį kitiems stovykloje. Kadangi tame pasakojime Mirjama paminėta pirma, tikriausiai ji ir pradėjo murmėti. Tokios piktos kalbos apie Mozę pirmiausia pasklido dėl to, kad šis buvo vedęs kušitę. Mirjama turbūt baiminosi, kad ta moteris, netgi ne izraelitė, sulauks daugiau dėmesio nei ji pati.

Tačiau iš tikrųjų nepasitenkinimo šaknys slypėjo kur kas giliau. Mirjama ir Aaronas sakė: „Argi Viešpats tik per Mozę kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ (2 eilutė). Gal pagrindinė murmėjimo priežastis buvo didesnės įtakos ir valdžios troškimas?

Nerašoma, kad Mozė būtų ką nors jiems atsakęs. Jis, matyt, kantriai kentė užgauliojimus. Ne veltui Biblijoje Mozė apibūdinamas kaip „romiausias iš visų žmonių žemėje“ (3 eilutė, Brb). * Ir tikrai, jam nereikėjo savęs ginti. Viską girdėjo Jehova ir Mozę užstojo.

Jehovos požiūriu, murmėti prieš Mozę reiškė murmėti prieš jį patį. Juk Mozė buvo jo išrinktas tarnas. Sudrausdamas murmėtojus Dievas priminė, koks ypatingas ryšys jį sieja su Moze: „Su juo Aš kalbuosi veidas į veidą.“ Tada Jehova paklausė Mirjamos ir Aarono: „Kaip judu nebijote kalbėti prieš [...] Mozę?“ (8 eilutė, Brb). Kalbėdami prieš Mozę jie iš tikrųjų priekaištavo pačiam Dievui. Už tokią didžiulę nepagarbą jiedu tikrai nusipelnė Jehovos bausmės.

Taigi Mirjamą, kuri, matyt, buvo kurstytoja, ištiko raupsai. Aaronas išsyk ėmė maldauti Mozės, kad šis prašytų Dievą ją pagydyti. Tik įsivaizduok: bus Mirjama pagydyta ar ne, dabar priklausė nuo pagalbos asmens, su kuriuo jie šitaip piktai elgėsi! Bet Mozė romiai ir nuolankiai padarė, ko buvo prašomas. Visą tą laiką tylėjęs jis pagaliau prabilo ir karštai meldė Jehovos pasigailėti jo sesers. Mirjama buvo išgydyta, bet jai teko kęsti gėdą — ji turėjo išbūti uždaryta už stovyklos septynias dienas.

Šis pasakojimas atskleidžia, kokias savybes Jehova vertina ir kokių nekenčia. Tad jei norime suartėti su Dievu, turime stengtis išdildyti net menkiausius išdidumo, pavydo, garbės troškimo pėdsakus. Jehova myli tik romius žmones. Štai ką jis žada: „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“ (Psalmyno 37:11; Jokūbo 4:6).

[Išnaša]