Ar esi tarnavęs bendruomenei? Gal vėl galėtum?

AR ESI kada turėjęs atsakingas pareigas krikščionių bendruomenėje? Galbūt buvai tarnybiniu padėjėju ar vyresniuoju? O gal tarnavai visalaikiu skelbėju? Be abejo, labai džiaugeisi ir buvai patenkintas savo tarnyba, bet paskui dėl tam tikrų priežasčių teko jos atsisakyti.

Gal tarnybą nutraukei todėl, kad privalėjai pasirūpinti namiškiais. Priežastis galėjo būti ir amžius ar silpna sveikata. Tačiau jeigu taip ir atsitiko, čia nėra nieko bloga (1 Tim 5:8). Štai pirmajame šimtmetyje Pilypas tarnavo misionieriumi, bet vėliau apsigyveno Cezarėjoje ir atsidėjo šeimos reikalams (Apd 21:8, 9). Senovės Izraelio karalius Dovydas, jau pasenęs, įsakė, kad sūnus Saliamonas valdytų jo vietoje (1 Kar 1:1, 32-35). Bet tiek Pilypą, tiek Dovydą Jehova mylėjo ir brangino, o ir mes juos prisimename su pagarba.

Tačiau galbūt eiti teokratinių pareigų tau tiesiog buvo nebeleista. Gal taip įvyko dėl to, kad neišmintingai pasielgei ar kad iškilo šeimyninių problemų (1 Tim 3:2, 4, 10, 12; NW). Gal manai, jog toks sprendimas buvo neteisingas, todėl iki šiol, ko gero, tau apmaudu.

Tu gali ir vėl tarnauti

Jeigu turėtas atsakingas pareigas praradai, ar tai jau visam laikui? Dažniausiai ne. Tačiau, norėdamas vėl tarnauti bendruomenei, turi šito siekti (1 Tim 3:1). O kas galėtų tave tam paskatinti? Tavo motyvas turėtų būti tas pats, dėl kurio kadaise pasiaukojai Jehovai, — meilė jam ir jo tarnams. Jeigu nori tą meilę parodyti, vėl imsies pareigų ir taip leisi Jehovai panaudoti tavo gebėjimus bei įgūdžius — tiek ankstesnius, tiek dabartinius.

Prisimink, kaip Jehova patikino Izraelį tada, kai šis dėl savo neklusnumo prarado jo malonę. Biblijoje sakoma: „Aš esu Viešpats, ir aš nesikeičiu. Todėl jūs, Jokūbo vaikai, nepražuvote“ (Mal 3:6). Jehova nepaliovė mylėti izraelitų, norėjo, kad jie toliau jam tarnautų. To paties jis tikisi ir iš tavęs. Ko tau būtų naudinga imtis dabar? Kadangi teokratinėje tarnyboje svarbiau ne įgimti žmogaus gabumai, o jo dvasingumas, todėl šiuo metu, kol neturi atsakingų pareigų bendruomenėje, stiprink savo dvasinę sveikatą.

Kad galėtum stiprėti tikėjimu, privalai ‘ieškoti Viešpaties ir Jo jėgos’ (1 Kor 16:13; Ps 105:4, Brb). Viena, ką gali daryti, — tai nuoširdžiai melstis. Kai kalbiesi su Jehova apie savo padėtį, išliek jam savo jausmus, prašyk jo dvasios. Šitaip tu artėsi prie jo, ir tai padės tau tvirtėti (Ps 62:9 [62:8, Brb]; Fil 4:6, 13). Kita, kaip gali stiprinti savo dvasingumą, — kuo nuodugniau studijuoti Dievo Žodį. Šiuo tarpu, kai turi mažiau teokratinių pareigų, ar negalėtum asmeninėms ir šeimos studijoms skirti daugiau laiko — kiek anksčiau buvote nustatę.

Žinai, kad atstovauji Jehovai, esi jo liudytojas (Iz 43:10-12). Mums suteikta pati  didžiausia garbė — būti „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3:9). Uoli skelbimo tarnyba yra puiki galimybė stiprinti ne tik savo, bet ir savo partnerių dvasingumą.

Kaip atsikratyti nemalonių jausmų

Kai netenki pareigų bendruomenėje, tikriausiai jauti gėdą, nusivylimą. Galbūt bandai teisintis. Bet štai atsakingi broliai, išklausę tavo žodžius, laikosi nuomonės, jog pareigų eiti nebegali. Tada nemalonūs jausmai galbūt tiek užvaldo, jog neleidžia tau daryti dvasinės pažangos bei semtis patirties iš kitų. Pažiūrėkime, ko pasimokome iš Jobo, Manaso bei Juozapo gyvenimo istorijos ir kaip, sekdami jų pavyzdžiu, širdyje susikaupusio kartėlio galime atsikratyti.

Tuometėje patriarchalinėje visuomenėje Jobas buvo seniūnas ir teisėjas — tarsi koks tarpininkas tarp Jehovos ir žmonių (Job 1:5; 29:7-17, 21-25). Bet vienu iš geriausių savo gyvenimo tarpsnių jis neteko visko — turto, vaikų, sveikatos. Kartu prarado ir autoritetą žmonių akyse. „Mane pajuokia vyrai, amžiumi už mane jaunesni“, — dejavo jis (Job 30:1).

Jobas manė esąs visiškai nekaltas, todėl bandė prieš Dievą teisintis (Job 13:15). Vis dėlto kantriai laukė Jehovos ir tai davė gerų vaisių. Jobas suprato, jog turėjo būti pataisytas, ir ypač už tuos neapgalvotus žodžius, kuriuos kalbėjo mėginamas (Job 40:6-8; 42:3, 6). Už parodytą nuolankumą galiausiai Dievas Jobą labai palaimino (Job 42:10-13).

Jei krikščioniškas pareigas tu praradai dėl savo paties nusižengimo, galbūt svarstai, ar Jehova ir bendratikiai kada nors iš tikrųjų atleis tau ir viską pamirš. Čia verta prisiminti Judo karalių Manasą. Jis „be paliovos darė, kas nedora Viešpaties akyse, jį pykdydamas“ (2 Kar 21:6). Bet vėliau šis vyras vėl karaliavo ir iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas Dievui. Kaip visa tai klostėsi?

Manasas tik vėliau leidosi sudrausminamas. Anksčiau šis valdovas perspėjimų nepaisė, todėl Jehova sukėlė prieš jį asirus ir šie, surakinę jį grandinėmis, ištrėmė į tolimąjį Babiloną. Tenai Manasas „maldavo Viešpatį, savo Dievą, ir labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą. Jis meldėsi jam“. Šis karalius nuoširdžiai atgailavo ir tai parodė darbais, dėl to jam buvo atleista (2 Met 33:12, 13).

Retai būna taip, kad visos turėtos pareigos ir užduotys iškart vėl paskiriamos asmeniui. Bet laikui bėgant tau galbūt bus patikėtos tam tikros užduotys. Imdamasis to, kas pavesta, ir visa atlikdamas kuo geriau, greičiausiai sulauksi ir daugiau užduočių. Aišku, ne viskas gali klostytis taip gerai, kaip norėtum. Gali būti ir nusivylimų. Tačiau savo ryžtu bei ištverme pasieksi puikių rezultatų.

 Arba štai Jokūbo sūnaus Juozapo pavyzdys. Kokią didelę neteisybę jis, septyniolikmetis, patyrė, kai broliai jį pardavė į vergiją! (Pr 37:2, 26-28) Jam tikriausiai nė į galvą neatėjo, kad broliai su juo taip pasielgs. Tačiau Juozapas stengėsi ištverti ir tokiomis aplinkybėmis. Jehovos laiminamas, jis buvo savo šeimininko paskirtas „namų prievaizdu“ (Pr 39:4). Deja, vėliau Juozapą įmetė į kalėjimą. Čionai jis irgi pasirodė esąs patikimas ir buvo Jehovos remiamas — galų gale jam netgi buvo pavesta prižiūrėti kitus kalinius (Pr 39:21-23).

Juozapas nežinojo, jog visa tai išeis į gera. Jis tiesiog darė, kas buvo įmanoma tokiomis sąlygomis. Ir taip Jehova per jį išsaugojo tuos, iš kurių kilo pažadėtoji Sėkla (Pr 3:15, Brb; 45:5-8). Tokios svarbios, kaip Juozapo, užduoties mes, aišku, negalime tikėtis. Bet įkvėptasis pasakojimas apie Juozapą liudija, kad pareigos Jehovos tarnams skiriamos Jo valia. Taigi sekime Juozapo pavyzdžiu ir leiskime Dievui veikti.

Ko galime pasimokyti iš skaudžios kitų patirties

Jobas, Manasas ir Juozapas patyrė skaudžių išgyvenimų. Tačiau tie trys vyrai iškentė visa tomis aplinkybėmis, kurioms Jehova leido susiklostyti. Be to, iš savo patirties pasisėmė kai ko vertingo. Ko pats galėtum pasimokyti?

Įžvelk, ko Jehova nori tave pamokyti. Apimtas nevilties, Jobas sutelkė visą dėmesį į save ir išleido iš akių svarbesnius dalykus. Tačiau Jehova su meile jį pataisė ir Jobas atsitokėjęs pripažino: „Kalbėjau apie tai, ko nesupratau“ (Job 42:3). Jeigu praradęs atsakingas pareigas jauti nuoskaudą, ‘nemanyk apie save geriau negu dera manyti, bet manyk apie save blaiviai’ (Rom 12:3). Galbūt Jehova nori tave pataisyti, tik pats dar neperpranti, kaip tai tau naudinga.

Leiskis drausminamas. Manasas iš pradžių galėjo manyti, jog tokios griežtos bausmės nėra nusipelnęs. Tačiau leidosi sudrausminamas, atgailavo ir paliko savo blogus kelius. Kad ir kokie jausmai apimtų, kai esi drausminamas, „nusižemink prieš Viešpatį, tai jis [tave] išaukštins“ (1 Pt 5:6; Jok 4:10).

Būk kantrus ir leiskis mokomas. Juozapas, tiek visko patyręs, galėjo degti kerštu ir neapykanta. Tačiau jis elgėsi įžvalgiai, gailestingai (Pr 50:15-21). Jei ir pats jauti nuoskaudą, būk kantrus. Noriai leiskis Jehovos mokomas.

Ar esi kada turėjęs atsakingas pareigas krikščionių bendruomenėje? Stenkis, kad Jehova vėl patikėtų tau tokias pareigas. Stiprink savo dvasingumą. Valdyk savo jausmus ugdydamasis kantrybę bei nuolankumą. Mielai imkis kiekvienos tau siūlomos užduoties. Būk tikras: „Viešpats nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi“ (Ps 84:12 [84:11, Brb]).

[Anotacija 30 puslapyje]

Stiprink savo tikėjimą karšta malda

[Iliustracija 31 puslapyje]

Daugiau atsidėdamas skelbimo veiklai tvirtėsi dvasiškai

[Iliustracija 32 puslapyje]

Stenkis, kad Jehova vėl patikėtų tau atsakingas pareigas