Būk klusnus ir drąsus kaip ir Kristus

„Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (JN 16:33).

1. Kokiu klusnumu pasižymėjo Jėzus?

JĖZUS KRISTUS visada vykdė Dievo valią. Neturėjo nė minties nepaklusti savo dangiškajam Tėvui (Jn 4:34; Hbr 7:26). Bet ar žemėje jam buvo lengva likti klusniam? Anaiptol. Nuo pat pradžių, kai tik Jėzus ėmė skelbti gerąją naujieną, priešai, tarp jų ir pats Šėtonas, mėgino jį nuteikinėti, paveikti jėga arba klasta, kad tik sukliudytų ištikimai laikytis savo kelio (Mt 4:1-11; Lk 20:20-25). Jie vertė Jėzų kentėti sunkias dvasines, emocines ir fizines kančias. Galų gale pasmerkė mirti ant kančių stulpo (Mt 26:37, 38; Lk 22:44; Jn 19:1, 17, 18). Vis dėlto Jėzus ištvėrė žiaurius mėginimus ir liko „klusnus iki mirties“. (Perskaityk Filipiečiams 2:8.)

2, 3. Ko galime pasimokyti iš to, kad Jėzus net kentėdamas liko klusnus?

² Atėjęs į žemę Jėzus išmoko būti klusnus kitokiomis nei anksčiau aplinkybėmis (Hbr 5:8). Galbūt atrodo, kad Jėzui jau nebereikėjo mokytis, kaip tarnauti Jehovai. Juk jis nesuskaičiuojamus amžius bendravo su Jehova ir buvo jo talkininkas kuriant visa, kas tik yra (Pat 8:30). Bet gyvendamas  žmogaus gyvenimą, Jėzus tikėjimo išmėginimus atlaikė per kentėjimus ir taip parodė esąs be jokio priekaišto. Jis, Dievo Sūnus, dar labiau suartėjo su savo dangiškuoju Tėvu. Ko mes galime iš tokios jo patirties pasimokyti?

³ Nors Jėzus buvo tobulas žmogus, norėdamas likti visiškai klusnus, nesikliovė vien savo pastangomis. Ne, jis meldė Dievą, kad padėtų likti klusniam. (Perskaityk Hebrajams 5:7.) Tad ir mes būkime nuolankūs ir prašykime Dievą paramos. Juk ir apaštalas Paulius ragino krikščionis būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ — jis „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2:5-8). Jėzus parodė, kad žmogus, gyvenantis net nedoroje visuomenėje, gali būti klusnus. Aišku, Jėzus buvo tobulas, todėl čia kyla klausimas, kaip mes, nuodėmingi žmonės, galime juo sekti?

Kad ir netobuli, bet klusnūs

4. Ką mums reiškia tai, kad turime valios laisvę?

⁴ Dievas savo kūrinius, Adomą ir Ievą, apdovanojo protu ir valios laisve. Mes, jų palikuonys, irgi turime teisę patys apsispręsti. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad galime rinktis ir gera, ir bloga. Kitaip tariant, Dievas suteikė laisvę, leidžiančią jam paklusti arba nepaklusti. Sykiu tokia didžiulė laisvė įpareigoja elgtis atsakingai. Juk tai, kaip apsispręsime — teisingai ar klaidingai, — lemia mums gyvenimą arba mirtį, be to, turi poveikį aplinkiniams.

5. Su kuo visi grumiamės ir kaip nugalėti toje kovoje?

⁵ Kadangi paveldėjome netobulumą, ne taip paprasta būti klusniam ir ne visada lengva laikytis Dievo įstatymų. Štai Paulius irgi turėjo dėti daug pastangų. Jis rašė: „Savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Rom 7:23). Žinia, kai nereikia aukotis, kentėti, kaip nors apsisunkinti, yra daug paprasčiau būti klusniam. Tačiau kaip tada, kai mūsų troškimas paklusti yra priešingas „kūno geismui, akių geismui“? Tie geiduliai, kylantys dėl mūsų netobulumo ir veikiant aplink tvyrančiai „pasaulio dvasiai“, gali būti labai stiprūs (1 Jn 2:16; 1 Kor 2:12). Kaip jiems nepasiduoti? Turime iš anksto, kol dar nesame mėginami arba gundomi, ‘užgrūdinti širdį’ ir pasiryžti, kad ir kas atsitiktų, paklusti Jehovai (Ps 78:8, Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas). Biblijoje daug pavyzdžių, kaip tas ar kitas žmogus sėkmingai atlaikė išbandymą, nes buvo paruošęs savo širdį (Ezr 7:10, Brb; Dan 1:8, Brb).

6, 7. Pateik pavyzdį, kaip Biblijos asmeninės studijos gali padėti išmintingai apsispręsti.

⁶ Viena, kaip galime paruošti savo širdį, — stropiai studijuoti Šventąjį Raštą ir jį aiškinančius leidinius. Įsivaizduok save tokioje situacijoje. Štai vakaras, kurį paskyrei Biblijos studijavimui. Paprašei maldoje Jehovą šventosios dvasios, kad padėtų taikyti visa, ką sužinai iš jo Žodžio. Kitą vakarą esi suplanavęs žiūrėti vieną televizijos filmą. Girdėjai, kaip jis giriamas, bet žinai, jog tenai yra nepadorių scenų, rodomas smurtas.

⁷ Apmąstai Pauliaus priesaką, užrašytą Efeziečiams 5:3: „Ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems.“ Prisimeni ir apaštalo žodžius iš Filipiečiams 4:8. (Perskaityk.) Turėdamas omenyje šiuos dvasios įkvėptus patarimus, svarstai: jei širdį ir protą mielai atveriu tokiems reginiams,  ar seku Jėzumi — tuo, kuris šventai pakluso Dievui? Taigi ką darysi? Ar vis dėlto žiūrėsi tą filmą?

8. Kodėl privalome laikytis aukštų moralinių ir dvasinių normų?

⁸ Būtų klaida, taip sakant, nuleisti savo moralinių bei dvasinių normų kartelę ir galbūt manyti, jog mes visiškai pajėgūs atsispirti blogų draugijų įtakai, pavyzdžiui, smurtinio, amoralaus turinio vaizdiniams bei skaitiniams. Ne, to neturi būti. Privalu saugotis patiems ir saugoti savo vaikus nuo Šėtono dvasios blogo poveikio. Štai specialistai daug pluša, kad į kompiuterį nepatektų joks žalingas virusas, galintis sunaikinti informaciją, kliudyti jam veikti ir per jį net skverbtis į kitus kompiuterius. Argi ir mes neturėtume būti tokie pat budrūs ir saugotis „velnio klastų“? (Ef 6:11)

9. Kodėl turime būti pasiryžę paklusti Jehovai kasdien?

⁹ Beveik kasdien tenka rinktis: ar elgsimės taip, kaip patinka Jehovai, ar antraip? Kad išsigelbėtume, turime paklusti Dievui ir laikytis jo teisingų principų. Sekdami Kristaus, „klusnaus iki mirties“, pavyzdžiu, parodome, kad mūsų tikėjimas gyvas. Jehova už ištikimybę mums atlygins. Pats Jėzus pažadėjo: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 24:13). Bet tam reikia tikros drąsos — tokios, kuria pasižymėjo Jėzus (Ps 31:25 [31:24, Brb]).

Jėzus — didžiausias drąsos pavyzdys

10. Kokį spaudimą patiriame ir ką turime daryti?

¹⁰ Žinodami, koks yra žmonių požiūris ir elgesys pasaulyje, turime priešintis blogai jo įtakai, o tam reikia drąsos. Krikščionis gali būti spaudžiamas nusižengti moralės normoms, palaikyti netinkamas tradicijas, susiteršti klaidinga religija, leistis į kompromisą dėl pragyvenimo — daryti tai, kas gali jį iškreipti iš tiesių Jehovos kelių. Daugelis liudytojų patiria priešiškumą šeimoje. Kai kuriose šalyse švietimo institucijos kuo atkakliau propaguoja evoliucijos teoriją, vis daugiau dėmesio susilaukia ateizmas. Šitaip pasaulio atakuojami negalime sėdėti rankas sudėję. Turime priešintis ir save ginti. Jėzus savo pavyzdžiu moko, kaip siekti pergalės.

11. Kokie apmąstymai padės semtis daugiau drąsos iš Jėzaus?

¹¹ Jėzus savo mokiniams pasakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16:33). Jis niekada nepasidavė aplinkos įtakai. Nesileido, kad kas sutrukdytų vykdyti įpareigojimą liudyti tiesą arba priverstų menkiau bepaisyti teisingo garbinimo bei deramo elgesio normų. Mums irgi reikia eiti jo pėdomis. Apie savo mokinius Jėzus maldoje pasakė: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jn 17:16). Tyrinėdami,  kokią drąsą rodė Kristus, ir apmąstydami jo pavyzdį, patys įgysime ryžto laikytis skyrium nuo pasaulio.

Semkimės drąsos iš Jėzaus

12—14. Papasakok, kaip Jėzus rodė drąsą.

¹² Jėzus per visą savo tarnystę pasižymėjo didžiule drąsa. Štai naudodamasis savo, Dievo Sūnaus, įgaliojimais, „įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus“ (Mt 21:12). Paskutinį vakarą prieš mirtį, kai kareiviai atėjo Jėzaus suimti, jis drąsiai žengė pirmyn ir, rūpindamasis mokinių saugumu, tarė: „Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“ (Jn 18:8). Paskui liepė Petrui kišti kalaviją į makštį ir taip parodė, jog kliaujasi ne ginklu, o Jehova (Jn 18:11).

¹³ Jėzus be baimės demaskavo tuomečius klaidingus, nerodančius nė krislelio meilės mokytojus bei neteisingus jų mokymus. Jiems taip sakė: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę [...]. Pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. [...] Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo“ (Mt 23:13, 23, 25). Jėzaus mokiniams irgi reikėjo semtis tokios drąsos, nes vėliau melagingi religiniai vadovai juos persekiojo, kai kuriuos net nužudė (Mt 23:34; 24:9).

¹⁴ Jėzus drąsiai stodavo net prieš demonus. Sykį jam priešais atbėgo žmogus, taip apsėstas piktosios dvasios, kad niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Jėzus neišsigando ir išvarė daugybę tą vyrą užvaldžiusių demonų (Mk 5:1-13). Dabar Dievas nesuteikia krikščionims galios daryti tokių stebuklų. Vis dėlto dirbdami evangelizacijos ir mokinių ruošimo darbą, irgi turime grumtis dvasinėje kovoje su Šėtonu — tuo, kuris ‘netikintiems apakino protus’ (2 Kor 4:4). Kaip ir Jėzaus, mūsų ginklai „ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves“ — giliai įsišaknijusią klaidatikystę (2 Kor 10:4). Jėzaus pavyzdys daug pamoko, kaip naudotis šiais dvasiniais ginklais.

15. Kas lėmė Jėzaus drąsą?

¹⁵ Jėzus buvo drąsus ne dėl savo žmogiškos narsos, o dėl savo tikėjimo. Tegu ir mūsų drąsą lemia tikėjimas (Mk 4:40). Kaip įgyti tikrą tikėjimą? Čia vėl savo pavyzdžiu padeda Jėzus. Jis gerai išmanė Šventąjį Raštą ir visiškai juo kliovėsi. Jėzaus ginklas buvo ne metalinis kalavijas, o dvasios kalavijas — Dievo Žodis. Juo visada grindė savo mokymus. Paprastai dar prieš ką nors tardamas, Jėzus pabrėždavo „parašyta“, tai yra nurodydavo, ką sako Dievo Žodis. *

16. Kaip galime išsiugdyti dar didesnį tikėjimą?

¹⁶ Kad patys išsiugdytume tikėjimą, padedantį atlaikyti mums, Kristaus mokiniams, tenkančius neišvengiamus išmėginimus, turime kasdien skaityti bei studijuoti Bibliją,  lankyti krikščionių sueigas ir taip turtinti savo protą tiesomis, kuriomis grindžiamas tikėjimas (Rom 10:17). Be to, visa, ką sužinome, reikia nuodugniai apmąstyti, kad pasiliktų širdyje. Be baimės veiksime tik tada, jei mūsų tikėjimas bus gyvas (Jok 2:17). Dar būtina melsti šventosios dvasios, juk tikėjimas yra viena jos vaisiaus skiltelė (Gal 5:22).

17, 18. Kaip viena jauna sesė mokykloje nepristigo drąsos?

¹⁷ Viena jauna sesė, vardu Kiti, patyrė, kaip tikrasis tikėjimas įkvepia drąsos. Nuo mažumės ji žinojo, jog mokykloje nereikia ‘gėdytis Evangelijos’, ir labai troško veiksmingai paliudyti savo bendramoksliams (Rom 1:16). Kasmet nusiteikdavo dalytis gerąja naujiena, bet pristigdavo drąsos. Paskui jai teko pereiti į kitą mokyklą. Dabar pasiryžo: „Padarysiu tai, ko iki šiol nepavykdavo.“ Moksleivė meldė tokios kaip Kristaus drąsos, supratingumo ir tinkamos progos.

¹⁸ Pačią pirmąją dieną visi moksleiviai turėjo paeiliui prisistatyti. Kai kurie paminėjo, kokia jų religija, ir čia pat pridūrė nesą praktikuojantys tikintieji. Sesutė Kiti suprato, jog dabar ir yra ta proga, kurios ji meldė. Kai atėjo jos eilė, kupina pasitikėjimo pasakė: „Esu Jehovos liudytoja ir moraliniais bei dvasiniais klausimais mano vadovas yra Biblija.“ Buvo tokių, kurie, jai toliau kalbant, kraipė galvas, bet kiti klausėsi įdėmiai ir vėliau uždavė klausimų. Mokytojas net pagyrė Kiti, kad gina savo įsitikinimus. Sesutė labai džiaugiasi išmokusi semtis drąsos iš Jėzaus.

Rodyk tokį tikėjimą ir drąsą kaip Kristus

19. a) Ką reiškia puoselėti tikrą tikėjimą? b) Kaip galime džiuginti Jehovą?

¹⁹ Apaštalai irgi suprato, jog drąsiems poelgiams juos įkvėps tikėjimas. Todėl prašė Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ (Perskaityk Luko 17:5, 6.) Puoselėti tikrą tikėjimą — tai kur kas daugiau nei būti įsitikinusiam, kad Dievas yra. Tai reiškia ugdytis labai glaudų ryšį su Jehova, panašų į tą, kuris vienija mažą vaiką ir švelnų, rūpestingą tėvą. Saliamonas, Dievo įkvėptas, rašė: „Mano sūnau, jei būsi išmintingas, suteiksi man daug džiaugsmo. Tau tiesą kalbant, mano širdis džiūgaus“ (Pat 23:15, 16, Brb). Taip ir mes, be baimės gindami teisingus principus, džiuginame Jehovą, o tai teikia mums dar daugiau drąsos. Todėl visada sekime Jėzumi ir drąsiai stokime už teisingumą!

[Išnaša]

Ar gali paaiškinti?

• Kaip mes, nors ir netobuli, galime būti klusnūs?

• Kuo grindžiamas tikras tikėjimas ir kaip jis įkvepia mums drąsos?

• Kuo palaiminga būti klusniems ir rodyti drąsą, kaip rodė Kristus?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Ar ‘užgrūdini širdį’, kad nepasiduotų gundymams?

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kaip ir Jėzus, galime rodyti drąsą, įkvėptą tikėjimo