Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar įmanoma išsiugdyti tvirtą tikėjimą Kūrėju?

Ar įmanoma išsiugdyti tvirtą tikėjimą Kūrėju?

Ar įmanoma išsiugdyti tvirtą tikėjimą Kūrėju?

„KAI tik pagalvodavau, galgi Kūrėjas yra, suimdavo pyktis, — kaip jis, būdamas pajėgus užkirsti kelią žmonijos kančioms, gali būti visiškai nenusiteikęs to padaryti!“ Taip sakė buvęs ateistas, kuris per holokaustą neteko namiškių. Ir ne jis vienas negalėjo to suprasti.

Daugeliui žmonių, gyvenime patyrusių žiaurumą, tikėti Dievą yra sunku. Dažnas jų raminasi mintimi, kad jo apskritai nėra. Dėl ko dažniausiai kai kurie Dievo netiki? Ar išties žmonijai be Dievo ir be religijos būtų geriau, kaip mano daugelis? Ar įmanoma ateistui įtikėti, kad Kūrėjas yra ir mus myli?

Religijų sugedimas

Keista, bet viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tampama ateistais, yra religija. Istorikas Alisteris Makgratas aiškina: „Žmones tapti ateistais visų pirma pastūmėja bjaurėjimasis religijos nepasotinamumu ir sugedimu.“ Neretai dėl religijos kyla karai, smurtaujama. Ateistas ir filosofas Mišelis Onfrė svarsto, kodėl viena ir ta pati religinė knyga vienus įkvėpia „siekti šventumo“, o kitus pastūmėja į „nežmonišką žiaurumą“ — terorizmą.

Be to, daugeliui prisiminimai, susiję su religija, yra nemalonūs. Štai jaunuolis iš Švedijos, vardu Bertilas, tarnaudamas armijoje girdėjo, kaip karo kapelionas bandė pateisinti smurtą atkreipdamas dėmesį į Jėzaus įspėjimą, kad visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Kapelionas svarstė, jog kažkas tą atpildo kalaviją turi išsitraukti, vadinasi, karys yra Dievo tarnas (Mato 26:52). *

Bernadeta, kurios tėvas žuvo Prancūzijoje per Antrąjį pasaulinį karą, prisimena, kaip ją papiktino kunigo žodžiai, pasakyti per jos trejų metukų pusseserės laidotuves: „Dievas pasiėmė šį vaikutį į dangų, kad būtų angeliukas.“ Vėliau Bernadeta pagimdė neįgalų kūdikį, tačiau ir vėl nusiraminimo bažnyčioje ji nerado.

O Kirenas, užaugęs Šiaurės Airijoje per riaušių laikotarpį, pasibaisėjo bažnyčios mokymu apie pragaro ugnį. Dėl visų blogybių jis kaltino Dievą ir ne kartą sakė dėl to jo nekenčiąs, ir netgi ragino Dievą, jei tik šis yra, jį užmušti. Kirenas nėra vienintelis, kuriam atgrasūs gąsdinantys bažnyčios mokymai. Iš tikrųjų tos dogmos, galima sakyti, paklojo pamatą evoliucijos teorijai. Pasak Alisterio Makgrato, būtent Darvino „begalinis bjaurėjimasis“ mokymu apie pragaro ugnį, o ne įsitikinimas, kad viskas evoliucionavo, privertė jį suabejoti Dievo buvimu. Be to, kaip rašo Makgratas, Darvino abejones sustiprino ir „didelis sielvartas mirus dukrai“.

Kai kurie religiją sieja su aklu žmogaus tikėjimu ir fanatizmu. Irina, kuriai buvo atstumiantys tušti religiniai pamokslai bei litanijos, sako: „Man susidarė įspūdis, jog tikintys žmonės apskritai nemąsto.“ O Lui, pasipiktinęs žiauriais religinių fanatikų išpuoliais, religijai tapo dar priešiškesnis: „Ilgus metus religiją laikiau nuobodžia, o dabar pamačiau visą jos bjaurumą. Tapau aršus bet kokios religijos priešininkas.“

Be Dievo — geriau?

Taigi nenuostabu, kad, daugelio nuomone, religija stabdo žmonijos pažangą ir griauna taiką. Kai kas netgi svarsto: gal apskritai žmonijai be Dievo ir be religijos būtų geriau. Vis dėlto, kai taip visuotinai silpsta žmonių religingumas, ar nekils kitokių problemų?

Sugedusios savo laikų bažnyčios savivalę kandžiai kritikavo XVIII amžiaus filosofas Volteras. Tačiau jis pripažino, jog tikėti Aukščiausiąja Būtybe yra būtina, jei norime, kad mūsų dorovės samprata būtų tinkama. Kad Dievas yra miręs, vėliau viešai ėmė skelbti vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė, bet kartu baiminosi, jog niekas dorovės normų nebesilaikys ir ateistinės pažiūros greičiausiai tik pridarys žalos. Ar tokia baimė buvo pagrįsta?

Rašytojas Kitas Vordas atkreipė dėmesį, jog ir moderniais laikais žmonių barbariškumas ne tik nesumažėjo, — jis „pasiekė neregėtą mastą“. Įvairios ateizmo kryptys irgi neišvadavo žmonijos iš jos ydų, pavyzdžiui, korupcijos, netolerancijos. Todėl daugelis tokia apgailėtina padėtimi susirūpinusių žmonių, net ateistų, pripažįsta, koks reikšmingas žmogaus dorovei yra tikėjimas.

Štai ką minėtasis Kitas Vordas rašo apie tikėjimo Dievu naudą: „Tikinčiajam keliami doroviniai reikalavimai, jis nuolat jaučia atsakomybę rūpintis pasauliu, kurį Dievas sukūrė.“ Kaip parodė neseniai atlikti įvairūs tyrimai, tikintys žmonės labiau rūpinasi kitų gerove. Aukodamiesi dėl kitų jie jaučia didesnį pasitenkinimą. Tokios tyrimų išvados tik patvirtina Jėzaus pasakytą principą: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).

Vienas socialinis darbuotojas, buvęs ateistas, stebėjosi matydamas, kokią galią keisti žmonių gyvenimą turi Biblija. Jis pasakė: „Daugelį metų stengiausi — beje, dažniausiai nesėkmingai — padėti žmonėms atsitokėti, liautis elgtis neprotingai, nekenkti nei sau, nei kitiems. Negaliu atsistebėti, kaip smarkiai žmogus gali pasikeisti laikydamasis Biblijos principų! Be to, supratau, kad tokie pokyčiai nėra laikini.“

Nepaisant to, kai kurių ateistų nuomone, tikėjimas Dievu kur kas dažniau vedė prie žudynių ir nesutarimų, nei skiepijo gerumą ir altruizmą. Jie galbūt pripažįsta, jog tikėjimas kai kuriems daro teigiamą įtaką, tačiau tai jų abejonių neišsklaido. Kodėl?

Kitos netikėjimo priežastys

Daugelis buvo mokomi, jog evoliucija yra nepaneigiama tikrenybė. Štai Anila užaugo ateistinėje Albanijoje. „Mokykloje mums kalė į galvą, kad tik naivūs ir atsilikėliai tiki Dievą, — prisimena ji. — Per pamokas vis išgirsdavau ką nors įdomaus apie augalus, gyvąją gamtą, tačiau maniau, jog visa tai atsirado dėl evoliucijos. Atrodė, kad taip galvodama einu kartu su mokslu.“ Tačiau dabar ji prisipažįsta: „Pateikiamais įrodymais tuomet privalėjome tikėti aklai.“

Kitiems kliūtimi tampa apmaudas. Jehovos liudytojai dažnai išgirsta piktų pastabų, kai eina po namus, norėdami su žmonėmis pasikalbėti apie Biblijos teikiamą ateities viltį. Minėtąjį Bertilą aplankė vienas jaunas liudytojas. Bertilas prisimena tuomet pamanęs: „Vargšas fanatikas. Ne į tas duris pabeldei!“ Toliau jis pasakoja: „Įsileidau jį vidun ir išrėžiau viską: kodėl mane piktina Dievas, Biblija, religija.“

O Škotijoje gyvenančiam Gasui ramybės nedavė paplitusi neteisybė, tad kalbėdamas su Jehovos liudytojais iš pradžių karštai ginčijosi ir prieštaravo. Jis apipylė juos klausimais, kurie priminė hebrajų pranašo Habakuko klausimą Dievui: „Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą?“ (Habakuko 1:3).

Žmonėms atrodo, kad žemėje kerojantis blogis Dievui visai nerūpi (Psalmyno 73:2, 3). Prancūzų rašytoja Simona de Bovuar kartą pasakė: „Man lengviau galvoti apie pasaulį be kūrėjo, negu apie kūrėją, apsunkintą visų pasaulio prieštaravimų.“

Bet ar galima daryti išvadą, kad jei daugelis religijų išsklaidyti tų prieštaravimų nesugeba, nieko, kas juos paaiškintų, apskritai nėra? Ką tik minėtas Gasas pasakė, jog „įtikinamą atsakymą į klausimą, kodėl visagalis Kūrėjas leidžia, kad žmogus kurį laiką kentėtų“, jis galiausiai išgirdo. * O tai, pasak paties, „jam daug ką reiškė“.

Gali būti, jog kai kurie ateistais save laikantys žmonės evoliucijos teorija iš tikrųjų abejoja, jie jaučia, kad jų gyvenime Dievo trūksta ir gal net jam meldžiasi. Pažiūrėkime, kodėl kai kurie ateistai ir agnostikai susimąstė apie dvasinius dalykus ir galiausiai užmezgė artimus santykius su savo Kūrėju.

Kas padėjo jiems įtikėti?

Bertilą aplankęs jaunuolis, remdamasis Biblija, parodė, kaip smarkiai tikroji krikščionybė skiriasi nuo tos religijos, kurią išpažįsta krikščionimis save laikantys tikintieji. Bertilui įspūdį padarė ne tik svarūs jaunuolio argumentai, patvirtinantys, jog Kūrėjas yra: „Man patiko, kaip kantriai jis viską aiškino, nors ir priešgyniavau. [...] Jis nė karto neprarado savitvardos, visuomet atnešdavo man leidinių, ateidavo gerai pasiruošęs.“ *

Svetlanai didelę įtaką buvo padariusi evoliucijos teorija ir komunizmas, ji buvo įsitikinusi, kad išlieka tik stipriausi. Vis dėlto toks požiūris į gyvenimą nedavė ramybės. Dar didesnę sumaištį širdyje sukėlė mokslai medicinos mokykloje: „Per pamokas apie ateizmą sužinojome, jog išlieka tik stipriausi, o medicinos mokykloje buvome mokomi padėti silpniems.“ Be to, Svetlana stebėjosi, kodėl žmones, kurie, kaip tvirtinama, evoliucionavo iš beždžionės ir ją visapusiškai pranoko, kamuoja emocinės problemos, — juk beždžionių jos visiškai nevargina. Abejonės išsisklaidė visai netikėtai: „Senelė, remdamasi Biblija, paaiškino, jog slogūs jausmai užvaldo mus dėl netobulumo.“ Svetlana nudžiugo sužinojusi, kad Biblijoje galima rasti atsakymą ir į klausimą, kodėl dori žmonės kenčia.

Iš Skandinavijos kilęs Leifas tvirtai tikėjo evoliucijos teorija, o Bibliją laikė pasakų knyga. Tačiau sykį draugas privertė jį suabejoti savo įsitikinimais: „Ar tu suvoki, jog tik atkartoji kitų žodžius, o pasidomėti pačia Biblija nė nesistengi?“ Šie žodžiai privertė Leifą susimąstyti. Jis pasakoja: „Supratau, kad niekad taip ir nesuabejojau mokymu apie evoliuciją, priėmiau jį už gryną pinigą. [...] Manau, jog ateistą į protą atvesti gali ir žinios apie Biblijos pranašystes bei jų išsipildymą“ (Izaijo 42:5, 9).

O minėtasis Kirenas ilgus metus aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, tačiau paskui politika nusivylė. Kai sykį mąstė apie gyvenimą, į galvą atėjo tokia mintis: tik galingas ir meilės kupinas Dievas sugebėtų sustabdyti žemės niokojimą ir parodyti išeitį iš bėdų. „O, kaip norėčiau daugiau sužinoti apie tokį Dievą“, — dūsavo sau. Didžiulės nevilties apimtas Kirenas meldėsi: „Jeigu tu esi, kaip nors parodyk, kad mane girdi, pamokyk, kaip išsivaduoti iš paties vargų ir kaip palengvinti žmonijos kančias.“ Po kelių dienų į jo duris pabeldė Jehovos liudytojas. Remdamasis Biblija jis paaiškino, kad žmonių valdžioms įtaką daro blogio jėgos (Efeziečiams 6:12). Toks paaiškinimas patvirtino Kireno samprotavimus ir sužadino jo smalsumą. Studijuodamas Bibliją Kirenas ėmė dar tvirčiau tikėti mylinčiu Kūrėju.

Žmonijos Kūrėjas ir jūs

Dėl religinės veidmainystės, tokių ateistinių mokymų kaip evoliucija, dėl aplink tvyrančio blogio daugelis pradėjo abejoti Kūrėjo buvimu. O kai kurie net ėmė tvirtinti, kad jo apskritai nėra. Vis dėlto, jeigu tik skirtumėte kiek laiko patyrinėti Bibliją, rastumėte įtikinamus atsakymus į savo klausimus. Be to, ši knyga atskleidžia, ką Dievas užsimojęs padaryti „dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! [...] suteikti vilties sklidiną ateitį“ (Jeremijo 29:11). Bernadetai, kuri susilaukė neįgalaus kūdikio ir abejojo, ar yra Kūrėjas, ta ateities viltis tapo lyg gydomasis balzamas širdies žaizdoms.

Žinios iš Biblijos, kodėl Dievas leidžia, kad žmonės kentėtų, palietė ne vieno ateisto protą ir širdį. Skirdamas laiko paieškoti Biblijoje atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus, jūs irgi įsitikinsite, kad Dievas iš tikrųjų yra ir kad jis „visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apaštalų darbų 17:27).

[Išnašos]

^ pstr. 6 Ar krikščionys turėtų kariauti, ar ne, skaitykite straipsnį „Ar tikrieji krikščionys kariauja?“ 29—31 puslapiuose.

^ pstr. 22 Išsamiau šia tema rašoma Jehovos liudytojų išleistoje knygoje Ko iš tikrųjų moko Biblija?, p. 106—114.

^ pstr. 25 Daugiau įrodymų, patvirtinančių, jog visa buvo sukurta, rasite 2006 m. rugsėjo mėn. Atsibuskite! numeryje „Ar yra Kūrėjas?“ Žurnalą leidžia Jehovos liudytojai.

[Rėmelis 13 puslapyje]

Klausimai, į kuriuos atsakyti evoliucija nesugebėjo

• Kaip iš negyvos materijos galėjo atsirasti gyvybė? (PSALMYNO 36:10 [36:9, Brb])

• Kodėl augalai ir gyvūnai dauginasi kiekvienas pagal savo rūšį? (PRADŽIOS 1:11, 21, 24-28)

• Jei žmogus išsivystė iš beždžionės, kodėl neišliko nė vieno gyvo beždžionžmogio? (PSALMYNO 8:6, 7 [8:5, 6, Brb])

• Kodėl kai kurie nesavanaudiškai rūpinasi kitų gerove, jeigu pagal evoliucijos teoriją išlieka tik stipriausi? (ROMIEČIAMS 2:14, 15)

• Kas iš tikrųjų žmonijos laukia ateityje? (PSALMYNO 37:29, Brb)

[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

Kaip meilės kupinas Dievas galėjo sukurti pasaulį, kuriame kenčia vaikai?

Daugelis nuo Dievo nusigręžė dėl religinės veidmainystės