Ar tikrieji krikščionys kariauja?

„Pagal kieno dorovės normas karas laikytinas nusikaltimu arba nuodėme? Štai kur mįslė“ (Oliveris O’Donovanas, krikščioniškosios etikos profesorius).

KANADOS karo muziejuje eksponuojamas paveikslas „Auka“; jį nutapyti dailininką pastūmėjo Pirmasis pasaulinis karas. Paveiksle pavaizduoti žuvusieji mūšio lauke, taip pat karo išsekinti kariai bei jų šeimos, likusios namuose. O centre nutapytas ant kryžiaus prikaltas Jėzus Kristus. Kai kurie būna sukrėsti pamatę, kad Jėzus, „Ramybės Kunigaikštis“, pavaizduotas šalia karo baisybių (Izaijo 9:5 [9:6, Brb]). Kiti jaučiasi dėkingi savo kraštiečiams už pasiaukojimą ir mano, kad Dievas bei jo Sūnus tikisi, jog krikščionys stos į kovą už savo tautos saugumą ir laisvę.

Kad Dievas pritaria karams, jau ilgus amžius moko ir religiniai vadovai. Štai 417 metais Katalikų bažnyčios teologas Augustinas rašė: „Nedrįskite galvoti, kad tas, kuris ima ginklą į rankas ir kariauja, negali būti priimtinas Dievui. [...] Kiti už jus kaunasi su nematomais priešais maldomis, o jūs už juos kaunatės su matomais priešais — barbarais — kalaviju.“ XIII amžiuje Tomas Akvinietis aiškino, kad „karai yra pateisinami, kai ginami vargšai ir visa šalis saugoma nuo priešo klastos“.

O kaip manote jūs? Ar Dievas pritaria, kai pradedama kariauti dėl, rodos, kilnaus tikslo, pavyzdžiui, norint apginti valstybės nepriklausomybę arba išvaduoti engiamuosius? Kieno „dorovės normos“ padėtų krikščioniui tada suvokti, kokia Dievo valia?

Jėzaus Kristaus pavyzdys

Ar įmanoma išsiaiškinti, koks Dievo požiūris į dabartinius karus? Kad tai padaryti kebloka, pripažino apaštalas Paulius: „Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti?“ Tačiau tuoj pat pridūrė: „O mes turime Kristaus protą“ (1 Korintiečiams 2:16, Brb). Norėdamas mums padėti, Jehova Dievas į žemę atsiuntė Jėzų Kristų, kad galėtume į jį lygiuotis. Jėzus žodžiais ir darbais puikiausiai atspindėjo Jehovos požiūrį ir savybes. Taigi, ko Jėzus mokė apie karą? Kokios nuostatos jis laikėsi?

Atrodytų, kad Jėzaus Kristaus gyvybė ir saugumas — pati svariausia priežastis griebtis ginklo. Taip manė ir vienas jo apaštalų. Kai Jėzus buvo išduotas ir vidurnaktį ginkluota minia atėjo jo suimti, jo draugas Petras „ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją,  puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį“. Ar toks elgesys buvo pateisinamas? Jėzus Petrui tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:47-52).

Tokia Jėzaus reakcija neturėjo stebinti, juk prieš dvejus metus jis buvo mokęs: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.’ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mato 5:43-45). Tad ar būtų galima tvirtinti, jog krikščionis myli savo priešus ir už juos meldžiasi, jeigu su jais kariauja?

Iš istorijos sužinome, kad krikščionys turėjo daug priešų. Pavyzdžiui, romėnai nuteisė ir nužudė Jėzų Kristų. Vėliau mirties bausme būdavo baudžiamas kiekvienas, išdrįsęs prisipažinti esąs krikščionis. Jėzus numatė, kad krikščionys gali būti raginami imtis ginklų ir sukilti prieš Romos imperiją, kaip kad padarė kai kurie žydai. Todėl jis apie savo sekėjus pasakė: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jono 17:16). Krikščionys nusprendė nesikišti į politiką. Jokia neteisybė ar grėsmė jiems patiems ar šaliai, kurioje jie gyveno, nebūtų buvusi pateisinama priežastis griebtis ginklo ir kariauti.

Dievo Karalystės rėmėjai

Tikrieji krikščionys laikėsi Jėzaus nurodymo ir liko neutralūs. Prisiminkime, kas kadaise nutiko Ikonijuje, Mažosios Azijos mieste. „Pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi [Paulių ir Barnabą] iškoneveikti ir užmušti akmenimis. Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. Ten jie skelbė gerąją naujieną“ (Apaštalų darbų 14:5-7). Ar pastebėjote, jog iškilus mirtinam pavojui krikščionys nesigriebė ginklų, kad apsigintų, taip pat nebandė atsikeršyti? Jie toliau „skelbė gerąją naujieną“. Kokią gerąją naujieną jie turėjo pranešti?

Krikščionys skelbė tą patį, ką ir Jėzus Kristus. Jis sakė: „Aš turiu skelbti gerąją naujieną  apie Dievo karalystę“ (Luko 4:43). Jėzus ir jo sekėjai rėmė Dievo Karalystę. Kristus jokios kariuomenės neprašė, kad tą Karalystę apgintų. Jis skelbė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jono 18:36).

‘Mylėkite vieni kitus’

Tikrieji krikščionys atpažįstami iš to, kad per karą lieka neutralūs. Jėzus sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Milijonai žmonių džiaugiasi atradę grupę tikinčiųjų, kurie rodo tokią meilę, — ir netgi tada, kai dėl atsisakymo imti ginklą į rankas yra išjuokiami, įkalinami ar net nužudomi.

Štai nacių okupuotose Europos šalyse valdžios įkalino apie 10000 Jehovos liudytojų — iš jų maždaug 3000 koncentracijos stovyklose — vien dėl to, kad jie laikėsi krikščioniško neutralumo. Tuo pačiu metu Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau kaip 4300 liudytojų buvo uždaryti į kalėjimą, nes atsisakė eiti į karo tarnybą. Tiek Vokietijoje, tiek Jungtinėse Valstijose liudytojai neėmė ginklo į rankas ir nekariavo nei prieš savo brolius krikščionis, nei prieš kitus žmones. Argi galėjo jie pasielgti kitaip? Juk negalima šauti į ką nors ir tuo pat metu tvirtinti, kad jį myli.

Nemažai žmonių įsitikinę, kad apsiginti įmanoma tik kariaujant. Tačiau pagalvokite: nors pirmieji krikščionys buvo žiauriai persekiojami ir neatsakė tuo pačiu, jie išliko. Net galingoji Romos imperija nepajėgė sunaikinti krikščionybės. Tikrieji krikščionys klesti net šiandieną, jie ir toliau laikosi neutralumo. Krikščionys nebando priešintis ar keršyti — jie pasikliauja Dievo pagalba. Jo Žodyje, Biblijoje, raginama: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: ‘Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats’“ (Romiečiams 12:19).

[Rėmelis 30 puslapyje]

KARAI, KURIEMS DIEVAS PRITARĖ

Senovės Izraelio tautai, paties Dievo pasirinktai daugybę šimtmečių iki krikščionybės įkūrimo, kartais būdavo nurodoma surinkti kariuomenę ir stoti į karą. Prieš įeinant į Kanaano kraštą, kurį Dievas buvo pažadėjęs Abraomui, izraelitams buvo liepta: „Kai Viešpats, tavo Dievas, bus tau juos [septynias tautas] atidavęs, ir tu juos nugalėsi, turėsi juos skirti sunaikinti. Nesudaryk su jais sandoros ir nepasigailėk jų“ (Pakartoto Įstatymo 7:1, 2). Taigi Izraelio karvedys Jozuė išnaikino tas priešiškas tautas „kaip Viešpats, Izraelio Dievas, buvo įsakęs“ (Jozuės 10:40).

Ar tai buvo negailestingas užkariavimas, nes Izraelis gviešėsi svetimų žemių? Visai ne. Tų tautų žmonės buvo stabmeldžiai, žmogžudžiai ir iškrypėliai. Jie netgi vaikus degindavo ant aukuro (Skaičių 33:52; Jeremijo 7:31). Kadangi Dievas yra šventas, teisingas ir savo tautą myli, jis nusprendė išvalyti kraštą nuo visų šių blogybių. Vis dėlto Jehova ištyrė kiekvieno širdį — o to, beje, nesugeba nė vienas karo vadas — ir paliko gyvus visus, kurie atsisakė savo nedorų darbų bei nusprendė jam tarnauti.

[Iliustracija 31 puslapyje]

Ar Jėzus norėjo, kad jo sekėjai kautųsi gindami jį ar kokį bendratikį?

[Iliustracija 31 puslapyje]

Grupelė Jehovos liudytojų, paleistų iš Buchenvaldo koncentracijos stovyklos (1945 m.)