„Pirmieji krikščionys garbindami Dievą jokių atvaizdų ir statulų nenaudojo. [...] Įvairūs atvaizdai IV ir V amžiuje bažnyčiose atsirado, kaip tada aiškinta, dėl šios priežasties: buvo manoma, kad neišprususiems žmonėms mokytis apie krikščionių tikėjimą iš jų geriau nei iš pamokslų ar knygų“ (Maklintokas ir Strongas. Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature, t. 4, p. 503—504).

„Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų“ (Išėjimo 20:4, 5). Apaštalas Jonas pirmojo amžiaus krikščionis įspėjo: „Vaikeliai, sergėkitės stabų!“ (1 Jono 5:21).

Ar atvaizdai, kaip tvirtina bažnyčios, tėra priemonės, padedančios geriau pažinti ir gerbti tuos, kurie juose pavaizduoti? Leidinyje The Encyclopedia of Religion rašoma: „Iš pradžių paveikslai buvo naudojami didaktiniais [mokymo] ir puošybos tikslais; bent jau taip teigta. Bet reikia pripažinti, kad netrukus jų paskirtis pasikeitė — jie pradėti garbinti. Ypač tai pasakytina apie ikonas, kurios tapo neatsiejamos nuo Rytų stačiatikių bažnyčios.“ Tačiau kokie teisingi pranašo Izaijo žodžiai: „Į ką jums bus panašus Dievas ir kokį jo paveikslą susikursite?“ (Izaijo 40:18).

Palyginkite šias Biblijos eilutes: Izaijo 44:13-19; Apaštalų darbų 10:25, 26; 17:29; 2 Korintiečiams 5:7.