Biblija keičia žmonių gyvenimą

Kodėl vyras, kuriam svarbiausia gyvenime buvo motociklai, narkotikai ir sportas, tapo visalaikiu Dievo tarnu? Kas padėjo užkietėjusiam lošėjui mesti šį žalingą įprotį ir pradėti uždirbti šeimai pinigų legaliu darbu? Kas jauną moterį, kuri nuo mažens buvo mokoma Biblijos, bet nustojo laikytis jos normų, paskatino susimąstyti apie savo gyvenseną? Skaitykite jų pačių pasakojimus.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: TERENSAS O’BRAJENAS

AMŽIUS: 57

ŠALIS: AUSTRALIJA

ANKSČIAU: VARTOJO NARKOTIKUS, DIEVINO MOTOCIKLUS

MANO PRAEITIS. Mano vaikystė prabėgo dideliame Australijos mieste, Brisbane, kuris yra Kvinslando valstijos sostinė. Augau katalikų šeimoje, bet kai buvau aštuonerių, nustojome eiti į bažnyčią ir apie religiją nebekalbėdavome. Kai man sukako dešimt, su šeima persikėlėme į Aukso Kranto rajoną. Gyvenome netoli paplūdimio, tad didžiausias mano pomėgis tuomet buvo maudytis ir čiuožti banglente.

Vis dėlto vaikystėje nesijaučiau laimingas. Tėvas paliko šeimą, kai man buvo aštuoneri metai. Mama ištekėjo už kito ir tada namuose prasidėjo dažni išgėrinėjimai ir barniai. Prisimenu, kaip vieną vakarą po didelio tėvų vaido sėdėjau ant lovos ir daviau sau žodį, kad jeigu kada vesiu, su žmona niekad nesibarsiu. Tačiau nepaisant šeimyninių problemų mes — šeši vaikai, mama ir patėvis — likome artimi vieni kitiems.

Vėlesniais paauglystės metais susidėjau su draugais, kurie maištavo prieš visuomenėje priimtas normas. Jie rūkė tabaką, marihuaną, vartojo kitus narkotikus, be saiko gėrė. Nenorėdamas iš jų išsiskirti aš irgi taip lengvabūdiškai elgiausi. Be to, dievinau motociklus. Nepaisant to, kad porą kartų buvau patyręs didelę avariją, jais žavėtis nenustojau ir ketinau motociklu pervažiuoti visą Australiją.

 Nors, regis, turėjau laisvę daryti, ką tik noriu, mane dažnai prislėgdavo mintys apie tai, kas vyksta pasaulyje, ir kad mažai kam rūpi žmonijos problemos. Troškau žinoti tiesą apie Dievą, religiją, kodėl pasaulyje tokia padėtis. Apie tai paklausiau dviejų katalikų kunigų, bet jų atsakymai manęs neįtikino. Diskutavau tomis temomis ir su protestantų dvasininkais, tačiau jų paaiškinimais taip pat nusivyliau. Vėliau draugas supažindino mane su Jehovos liudytoju Edžiu. Su juo kalbėjausi keturis kartus, ir jis visada į mano klausimus atsakydavo remdamasis Biblija. Nuo pat pirmo pokalbio supratau, kad atradau kažką ypatinga. Tačiau tuomet man net nekilo mintis, kad turėčiau kaip nors pakeisti savo gyvenseną.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Išvykęs į kelionę po Australiją netikėtai susitikau kitą liudytoją, tad galėjau tęsti diskusijas Biblijos temomis. Tačiau parvažiavęs į Kvinslandą su liudytojais ryšio neturėjau pusę metų.

Vieną dieną grįždamas iš darbo pamačiau gatve einančius du tvarkingai apsirengusius vyrus nešinus portfeliais ir pagalvojau, kad jie tikriausiai Jehovos liudytojai. Priėjęs prie jų sužinojau, jog neklydau. Paprašiau jų padėti man geriau suprasti Bibliją. Netrukus jau lankiau liudytojų sueigas ir net dalyvavau dideliame kongrese, kuris vyko Sidnėjuje 1973 metais. Tačiau sužinoję, kuo užsiimu, mano namiškiai, ypač mama, labai sunerimo. Dėl šios ir kitų priežasčių nusprendžiau nebesusitikinėti su liudytojais ir pasinėriau į kitą pomėgį — kriketą. Taip pralėkė metai.

Galiausiai suvokiau, kad iš tikrųjų laimingas jaučiausi tik tuomet, kai studijavau Bibliją su Jehovos liudytojais. Vėl su jais susisiekiau ir pradėjau lankyti sueigas. Taip pat nutraukiau visus ryšius su draugais, kurie vartojo narkotikus.

Kas paskatino mane taip pasikeisti? Tai, ką sužinojau iš Biblijos pasakojimo apie Jobą. Bibliją reguliariai tyrinėti man padėdavo malonus, bet griežtas pagyvenęs liudytojas, vardu Bilas. Kai aptarėme Jobo istoriją, Bilas paklausė, ką dar Šėtonas kaltino tarnaujant Dievui ne visa širdimi (Jobo 2:3-5). Kai vardijau visus kokius tik prisiminiau Biblijos veikėjus, Bilas kantriai sakė: „Taip, taip, ir juos.“ Paskui žiūrėdamas man į akis tarė: „Šėtonas tą patį tvirtina ir apie tave!“ Vos nenugriuvau nuo kėdės. Žinojau, kad tai, ko mokausi, yra tiesa. Bet dabar supratau, kodėl turiu taikyti tas žinias savo gyvenime. Po keturių mėnesių pasikrikštijau.

KUO DŽIAUGIUOSI. Baisu pagalvoti, koks dabar būtų mano gyvenimas, jeigu ne Biblijos normos. Galbūt net gyvo manęs jau nebūtų. Daugelis mano ankstesnių draugų mirė pirma laiko dėl svaiginimosi narkotikais ar alkoholiu. Be to, jiems nesisekė rasti laimės šeimyniniame gyvenime. Labai tikėtina, kad man viskas būtų klostęsi panašiai.

Dabar esu vedęs ir mudu su žmona Margaret esame laimingi tarnaudami Jehovos  liudytojų bendrijos Australijos filiale. Niekas iš mano namiškių nepradėjo garbinti Jehovos. Tačiau aš ir Margaret džiaugiamės, kad metams bėgant galėjome vesti Biblijos studijas poroms bei pavieniams žmonėms, kurie visiškai pakeitė savo gyvenseną, kaip kadaise padariau aš. Taip įgijome daugybę gerų draugų. Be to, Margaret, užaugusi liudytojų šeimoje, padeda man laikytis žodžio, kurį sau daviau beveik prieš 40 metų. Esame laimingi sutuoktiniai jau 25 metus. Ne visada mūsų požiūriai sutampa, bet dar nė karto nesusibarėme. Abu esame įsitikinę, kad dėl to turime būti dėkingi Biblijai.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: MASAHIRAS OKABAJAŠIS

AMŽIUS: 39

ŠALIS: JAPONIJA

ANKSČIAU: LOŠĖJAS

MANO PRAEITIS. Augau Ivakuroje, palyginti nedideliame mieste, kuris yra maždaug už pusės valandos kelio traukiniu nuo Nagojos. Tiek savo mamą, tiek tėvą prisimenu kaip labai gerus žmones. Tačiau vėliau sužinojau, kad tėvas buvo jakudza, nusikalstamos grupuotės narys, ir kurį laiką savo penkių asmenų šeimai lėšų prasimanydavo sukčiaudamas. Jis kasdien daug gėrė ir, kai buvau dvidešimties, mirė nuo kepenų cirozės.

Kadangi tėtis buvo korėjietis, mūsų šeima neretai patirdavo kitų priešiškumą. Ši bei kitokios problemos temdė mano gyvenimą paauglystėje. Nusprendžiau lankyti vidurinę mokyklą, bet paskui ėmiau praleidinėti pamokas, o po metų mokslus išvis mečiau. Ieškojau darbo, tačiau priimti manęs niekas neskubėjo, nes buvau įtrauktas į policijos įskaitą, be to, pusiau korėjietis. Galiausiai įsidarbinti pavyko, bet vėliau susižeidžiau kelius ir fizinio darbo dirbti nebegalėjau.

Kad pragyvenčiau, ėmiau lošti pačinko. Tuo metu gyvenau su mergina. Ji norėjo, kad susirasčiau rimtą darbą ir ją vesčiau. Bet aš išlošdavau krūvas pinigų ir nė nemaniau keisti savo gyvenimo būdo.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Kartą pas mus atėjo Jehovos liudytojas ir davė man knygą „Gyvybė — kaip ji atsirado? Evoliucionavo ar buvo sukurta?“. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau. Tačiau perskaitęs šį leidinį priėmiau pasiūlymą daugiau patyrinėti Bibliją. Man visada buvo įdomu sužinoti, kas atsitinka su žmogumi po mirties. Gavęs aiškius atsakymus iš Biblijos į šį bei kitus klausimus, pasijutau taip, tarsi man nuo akių žvynai būtų nukritę.

Suvokiau, jog turiu taikyti Biblijos žinias. Todėl susituokiau su mergina, su kuria gyvenau,  mečiau rūkyti, nusikirpau savo ilgus, šviesiai dažytus plaukus, stengiausi atrodyti tvarkingai. Taip pat nustojau lošti.

Pasikeisti nebuvo lengva. Pavyzdžiui, atsikratyti įpročio rūkyti savo jėgomis nesugebėjau. Padėjo karšta malda ir pasitikėjimas Jehova Dievu. O kaip nelengva buvo, metus lošti pačinko, pradėti dirbti! Uždirbdavau tik pusę tiek, kiek lošdamas, be to, darbas buvo sunkus ir įtemptas. Ištverti tuo nelengvu laikotarpiu man ypač padėjo Biblijos patarimas, užrašytas Filipiečiams 4:6, 7: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ Kad tas pažadas išsipildo, įsitikinau daugybę kartų.

KUO DŽIAUGIUOSI. Kai pradėjau studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, žmonai tai nepatiko. Bet pamačiusi, kaip keičiasi mano elgesys, prisidėjo prie studijų ir ėmė kartu su manimi lankyti liudytojų sueigas. Dabar abu esame Jehovos liudytojai. Koks džiaugsmas tarnauti Dievui drauge!

Anksčiau, kai dar nestudijavau Biblijos, maniau esąs laimingas. Tačiau dabar žinau, kas yra tikroji laimė. Aišku, gyventi laikantis Biblijos principų nelengva, bet neabejoju, jog tai geriausias gyvenimo kelias.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: ELIZABET DŽEIN SKOFILD

AMŽIUS: 35

ŠALIS: JUNGTINĖ KARALYSTĖ

ANKSČIAU: MĖGO SAVAITGALIO LINKSMYBES

MANO PRAEITIS. Nuo mažens gyvenau Škotijos miestelyje Hardgeite, netoli Glazgo. Mano mama tapo Jehovos liudytoja ir, kai buvau septynerių, pradėjo mane mokyti Biblijos tiesų. Tačiau septyniolikos aš labiau mėgau laiką leisti su bendramoksliais — eiti į naktinius klubus, klausytis sunkiojo metalo, gerti svaigalus. Dvasiniai dalykai domino mažiausiai. Svarbiausia man buvo savaitgalio linksmybės. Bet viskas apsivertė, kai buvau 21 metų.

Kartą viešėdama pas gimines Šiaurės Airijoje stebėjau protestantų demonstraciją, vadinamą Oranžiniu paradu. Ta akivaizdi  neapykanta, kurią vieni kitiems rodė protestantai ir katalikai, mane pribloškė. Galima sakyti, tai padėjo man atsipeikėti. Prisiminiau, ko mama buvo mokiusi mane iš Biblijos, ir žinojau, jog Dievas niekada nepateisins tų, kas nepaiso jo teisingų normų. Ir tada man toptelėjo, kad aš pati elgiuosi, kaip man patinka, o į Dievo požiūrį, kaip turėčiau gyventi, neatsižvelgiu. Nutariau grįžusi namo į Škotiją rimtai patyrinėti, ko moko Biblija.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Pirmą kartą po ilgo laiko eidama į Jehovos liudytojų sueigą gimtajame mieste, neslėpsiu, jaudinausi. Tačiau visi mane šiltai priėmė. Kai pradėjau taikyti, ką sužinojau iš Biblijos, viena labai maloni liudytoja stengėsi skirti man daugiau dėmesio. Jos dėka aš vėl jaučiausi bendruomenės nare. Buvę draugai vis kviesdavo eiti į naktinius klubus, bet pasakydavau, kad aš rimtai nusprendžiau laikytis Biblijos normų, ir laikui bėgant jie liovėsi skambinę.

Praeityje Bibliją laikiau tiesiog taisyklių knyga. Dabar mano požiūris pasikeitė. Biblijoje minimi žmonės man tapo realūs, su tokiais pat jausmais bei silpnybėmis kaip ir aš. Jie irgi klydo, tačiau Jehova Dievas jiems atleisdavo, kai matydavo jų nuoširdžią atgailą. Supratau, kad nors anksčiau buvau nusisukusi nuo Dievo, jis man atleis ir pamirš mano padarytas klaidas, jeigu iš širdies stengsiuosi jam įtikti.

Mane taip pat įkvėpė mamos elgesys. Kai aš buvau palikusi Dievą, ji nuo jo nenutolo. Jos puikus ištikimybės Jehovai pavyzdys padėjo man suvokti, kad verta jam tarnauti. Anksčiau, kai eidavau su mama skelbti nuo durų prie durų, man būdavo neįdomu ir aš neįsivaizdavau, kaip galima tarnyboje išbūti keletą valandų. Tačiau dabar nutariau išbandyti, ar išsipildys Jėzaus pažadas, užrašytas Mato 6:31-33: „Nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ — arba: ‘Ką gersime?’ — arba: ‘Kuo vilkėsime?’ [...]. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:31-33). Netrukus po to, kai pasikrikštijau, susiradau kitą darbą, kad galėčiau dirbti mažiau valandų, ir tapau visalaike evangelizuotoja.

KUO DŽIAUGIUOSI. Kai buvau jaunesnė ir kas savaitgalį linksmindavausi, niekada nesijaučiau patenkinta. Mano gyvenimas buvo tuščias. Tik kai visiškai atsidėjau Jehovos tarnybai, tapau tikrai džiaugsminga. Gyvenimas įgavo prasmę. Dabar esu ištekėjusi ir mudu su vyru kas savaitę lankome vis kitą Jehovos liudytojų bendruomenę, teikdami padrąsinimą. Šį darbą laikau pačia didžiausia garbe savo gyvenime. Kokia dėkinga esu Jehovai, kad jis man suteikė antrą šansą!

[Anotacija 27 puslapyje]

„Nuo pat pirmo pokalbio supratau, kad atradau kažką ypatinga. Tačiau tuomet man net nekilo mintis, kad turėčiau kaip nors pakeisti savo gyvenseną“

[Anotacija 29 puslapyje]

„Atsikratyti įpročio rūkyti savo jėgomis nesugebėjau. Padėjo karšta malda ir pasitikėjimas Jehova Dievu“

[Anotacija 30 puslapyje]

„Praeityje Bibliją laikiau tiesiog taisyklių knyga. Dabar mano požiūris pasikeitė. Biblijoje minimi žmonės man tapo realūs, su tokiais pat jausmais bei silpnybėmis kaip ir aš“