Laiškas iš Jungtinių Valstijų

Kelionė į praeitį

TIK pagalvokite, kaip įdomu būtų nusikelti į laikus, kai gyveno mūsų protėviai! Tam tikra prasme mes tai padarėme — tereikėjo iš Šveicarijos nuskristi į Jungtines Amerikos Valstijas. Nors daugumai Jungtinės Valstijos atrodo labai moderni šalis, mums pavyko nukeliauti kokius du šimtus metų į praeitį. Papasakosime jums apie tai.

Kadangi šnekame Šveicarijos vokiečių dialektu, mus pakvietė tris mėnesius pasisvečiuoti Indianos valstijoje. Mūsų tikslas buvo gerąja naujiena apie Dievo Karalystę pasidalyti su amišais, tebekalbančiais savo protėvių dialektu. Indianoje gyvena šimtai jų šeimų.

Amišai yra anabaptistų atšaka, susiformavusi XVII amžiuje. Jų pavadinimas kilo nuo Šveicarijoje gyvenusio jos įkūrėjo Jakobo Amano. Dar anais laikais tyrinėdami Bibliją šie dievobaimingi žmonės suprato, jog nereikia krikštyti kūdikių, taip pat atsisakydavo eiti karinę tarnybą. Anksčiau dėl tokių įsitikinimų amišus valdžia persekiojo, kai kurie netgi sumokėjo gyvybe. Priešiškumui stiprėjant, amišai išsibarstė po visą Šveicariją, nemažai jų pabėgo į Prancūziją, o XIX amžiaus viduryje tūkstančiai jau buvo įsikūrę Jungtinėse Valstijose. Čia jie ir toliau puoselėjo savą kultūrą, kalbėjo Šveicarijos vokiečių dialektu.

Kai lankėme šiuos romius žmones, jie labai stebėjosi išgirdę jų tarme šnekančius nepažįstamuosius! Pamėginkite įsivaizduoti tokią situaciją:

— Iš kur jūs mokate kalbėti mūsiškai? — klausdavo sava tarme.

— Mes iš Šveicarijos, — atsakydavome.

— Bet jūs gi ne amišai! — nusistebėdavo jie.

Dažnas plačiai atverdavo duris ir kviesdavo užeiti. Svečiuodamiesi pas amišus pamatėme, kaip gyvenama ten, kur laikas, rodos, sustojęs. Čia vietoj elektros lempučių spingsi aliejinės lempos, vietoj automobilių darda arklio traukiamos brikelės, vanduo ne iš vandentiekio, o semiamas iš šulinių, pripumpuojamas vėjo varomomis vandens pompomis. Vietoje radijo čia skamba pačių amišų balsai.

Tačiau didžiausią įspūdį mums padarė tų žmonių nuolankumas ir kuklumas. Daugeliui amišų svarbu kasdien skaityti Bibliją, jie mėgsta kalbėtis dvasinėmis temomis. Taip mums atsivėrė puiki galimybė pasišnekėti apie tai, kokią ateitį Dievas yra numatęs žmonijai, ką padarys žemėje.

 Netrukus jau visi žinojo, kad atvyko svečių iš Šveicarijos. Nemažai tų, su kuriais kalbėjomės, prašė, kad užsuktume ir pas jų giminaičius, ir mes mielai sutikome. O kaip susijaudinome, kai mus pakvietė apsilankyti amišų mokykloje! Nekantriai laukėme to susitikimo.

Kai pasibeldžiame, mokyklos duris atidaro mokytojas ir pakviečia vidun. Čia mus, keturis atvykėlius, akimis ima varstyti 38 smalsūs vaikai. Viename kambaryje mokosi aštuonios klasės — mokiniai nuo 7 iki 15 metų. Visos mergaitės dėvi mėlynus drabužius, baltas kepuraites, berniukai — juodas kelnes ir tamsiai mėlynus marškinius. Kambarys aukštomis lubomis, trys sienos išdažytos žalsvai žydra spalva, priešais mokinius kabo rašomoji lenta. Šalia pamatome gaublį, kelis suvyniotus pasaulio žemėlapius, kampe — didelę geležinę krosnį.

Susėdame priešais vaikus, o šie nenuleidžia nuo mūsų akių. Mokytojas kviečiasi klasę po klasės prie stalo ir tikrina, kaip vaikai paruošę pamokas. Maloniai nustembame, kai jis ima klausinėti mokinius apie Šveicarijos Alpes. Kadangi vadovėliai gan seni, mokytojas pasiteirauja mūsų, ar Šveicarija tebėra tokia pati, kaip juose aprašoma. Ar vasarą karvės tebesigano ant kalnų šlaitų? Ar ant kalnų vis dar yra sniego? Kada parodome spalvotas snieguotų viršukalnių nuotraukas ir palyginame jas su nespalvotomis jo vadovėlyje, mokytojas nušvinta.

Jo žmona, kuri yra jo padėjėja, kaip ir dažnas užduoda mums klausimą: „Ar mokate dainuoti tirolietiškai?“ Deja, nemokame. Tačiau žinodami, kaip puikiai tai sugeba amišai, paprašome jų sudainuoti mums kokią dainą. Jie sutinka, ir mes pakerėti klausomės keturiasdešimties žmonių choro. Paskui mokytojas paskelbia pertrauką.

Dabar mokytojo žmona paprašo mūsų ką nors padainuoti. Sutinkame, nes buvome iš anksto išmokę keletą liaudies dainų. Žinia, kad dainuosime, tuoj pasklinda kieme ir akimirksniu visi vaikai suguža į klasę. Stovėdami klasės priekyje uždainuojame iš visos širdies.

Vėliau mus pakviečia papietauti viena dvylikos asmenų amišų šeima. Ilgas medinis stalas nukrautas visokiais skanėstais: čia ir bulvių košė, kumpis, kukurūzai, duona, sūris, daržovės, taip pat pyragaičiai ir kitokie saldumynai. Prieš valgį visi tyliai pasimeldžia. Pietaudami iš pradžių šnekamės apie Šveicariją, jų protėvių kraštą, paskui jie papasakoja apie gyvenimą ūkyje. Vaikai be paliovos kuždasi, kikena. Baigus valgyti vėl pasimeldžiama. Dabar vaikams leidžiama pakilti nuo stalo, tačiau žaidimams dar ne metas. Kiekvienas žino, ką turi daryti: vieni nurenka ir nuvalo stalą, kiti plauna indus, o tam pirmiausia reikia pripumpuoti ir prišildyti vandens.

Palikę vaikus tvarkytis su tėvais pereiname į svetainę. Čia nėra sofos, tačiau mes patogiai įsitaisome medinėse supamosiose kėdėse. Šeimininkai iš bufeto išima senutėlę vokišką Bibliją ir netrukus, kaip įprasta amišų šeimose, užsimezga gyvas pokalbis dvasinėmis temomis. Ką Jehova Dievas yra numatęs žemei ir žmonijai? Ką turėjo omenyje Jėzus sakydamas, kad romieji paveldės žemę? Ar Dievas iš tikrųjų amžinai kankina nedorus žmones ugniniame pragare? Kas vykdo Jėzaus pavedimą skelbti gerąją naujieną visoje apgyventoje žemėje? Aptardami visus šiuos ir daugelį kitų klausimų su tais dvasingais žmonėmis, branginančiais Bibliją, netveriame džiaugsmu.

Dabar su malonumu prisimename tą nuostabią, įvykių kupiną kelionę į praeitį. Meldžiamės, kad mūsų apsilankymas ir pokalbiai Šveicarijos vokiečių dialektu duotų puikių vaisių. Viliamės, jog žmonės, atidarę savo namų duris, atvėrė ir širdis, kad įgytų tikrų žinių apie tiesą, randamą Dievo Žodyje, Biblijoje.