Biblija atkeliauja į Didžiąją Raudonąją salą

MADAGASKARAS, ketvirta pagal dydį sala pasaulyje, yra maždaug 400 kilometrų į pietryčius nuo Afrikos. Šalyje žinomas Dievo vardas, Jehova, nes jis yra Biblijos į malagasių kalbą vertimuose, pradedant nuo pačio pirmojo, išleisto prieš 170 suvirš metų. Šiam darbui reikėjo atkaklumo ir pasiaukojimo.

Idėja išversti Bibliją į malagasių kalbą pirmiausia brendo netolimoje Mauricijaus saloje. Čia jau 1813 metais Didžiosios Britanijos gubernatoriaus Roberto Farkaro iniciatyva į malagasių kalbą buvo išverstos evangelijos. Vėliau jis paskatino Madagaskaro karalių Radamą I parsikviesti į savo šalį, neretai vadinamą Didžiąja Raudonąja sala, mokytojų iš Londono misijų draugijos (LMD).

Ir štai 1818 metų rugpjūčio 18 dieną du Velso misionieriai, Deividas Džonsas ir Tomas Bevanas, atvyko iš Mauricijaus į šalies uostamiestį Toamasiną. Jie pamatė, kad tenykščiai labai religingi: protėvių garbinimas ir žodinės tradicijos buvo kasdienio gyvenimo ašis. Malagasiečiai šnekėjo įvairiaspalve kalba, susiformavusia daugiausia iš malajiečių ir polineziečių kalbų.

Toamasinoje Džonsas ir Bevanas atidarė nedidelę mokyklą. Netrukus čionai iš Mauricijaus atvyko jų šeimos. Deja, visi susirgo maliarija; liga 1818-ųjų gruodį pražudė Džonso žmoną ir dukrelę, o po dviejų mėnesių — Bevanų šeimą. Deividas liko vienas.

Jis nesileido nelaimės sugniuždomas ir buvo pasiryžęs nepalikti Madagaskaro žmonių be Dievo Žodžio. Džonsas grįžo į Mauricijų, atgavo sveikatą ir ėmėsi nelengvos užduoties — išmokti malagasių kalbą. Nieko nelaukdamas pradėjo rengtis Evangelijos pagal Joną vertimui.

1820-ųjų spalį Džonsas parvyko į Madagaskarą ir apsistojo šalies sostinėje Antananaryve. Greitai čia įkūrė naują misionierių mokyklą. Nors sąlygos buvo apgailėtinos — nei vadovėlių, nei rašomosios lentos, nei stalų, — vaikai stropiai ją lankė, nes mokymo programa buvo labai gera.

Daugiau nei pusmetį pasidarbavęs vienas, Džonsas į Bevano vietą sulaukė naujo misionieriaus, Deivido Grifitso. Abudu nenuilstamai atsidėjo Biblijos vertimui į malagasių kalbą.

Darbo pradžia

Tuo laiku, devyniolikto amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje, vienintelis malagasių kalbos raštas buvo vadinamoji sorabe — žodžiai arabiškomis raidėmis. Jį mokėjo skaityti tik saujelė žmonių. Todėl misionieriai pasitarė su karaliumi Radama I ir šis davė leidimą vietoj sorabe įvesti lotynišką raidyną.

 Darbas prasidėjo 1823 metų rugsėjo 10-ąją. Džonsas sėdo prie Pradžios knygos ir Evangelijos pagal Matą. Grifitsas — prie Išėjimo ir Luko tekstų. Abudu triūsė su nepaprasta ištverme: patys vertė ne tik didumą teksto, bet rytą ir popiet dar mokė vaikus. Taip pat ruošdavosi ir trimis kalbomis atlikdavo apeigas bažnyčioje. Vis dėlto vertimą laikė svarbiausiu darbu.

Šie du misionieriai dvylikos mokinių padedami vos per pusantrų metų išvertė Biblijos graikiškuosius raštus ir daug knygų iš hebrajiškųjų raštų. Kitais metais pradinis visos knygos vertimas buvo baigtas. Aišku, tekstą dar reikėjo peržiūrėti, taisyti. Iš Anglijos į pagalbą buvo atsiųsti du kalbininkai, Deividas Džonsas ir Džozefas Frimenas.

Tenka įveikti kliūtis

Kai galiausiai viskas buvo padaryta, LMD pasiuntė Čarzlą Hovendeną įkurti pirmos Madagaskare spaustuvės. Jis atvyko 1826 metų lapkričio 21-ąją. Bet užsikrėtė maliarija ir nepraėjus nė mėnesiui mirė. To darbo daugiau niekas neišmanė. Kitais metais vienas įgudęs amatininkas iš Škotijos, Džeimsas Kameronas, naudodamasis instrukcija, rasta prie įrengimų, sumontavo spausdinimo mašiną. Pagaliau 1827 metų gruodžio 4-ąją po daugybės bandymų bei nesėkmių Kameronui pavyko atspausdinti gabalėlį teksto iš Pradžios pirmojo skyriaus. *

Kita kliūtis iškilo, kai 1828 metų liepos 27-ąją mirė karalius Radama I. Šis valdovas labai rėmė pastangas išleisti Bibliją. Apie tai Deividas Džonsas anuomet pasakė: „Karalius Radama yra nepaprastai malonus ir draugiškas. Jis — didelis švietimo šalininkas ir mano, jog mokyti jo tautiečius civilizacijos menų [mokslų] yra vertingiau už auksą ir sidabrą.“ Sostą paveldėjo jo žmona Ranavalona I ir greit tapo akivaizdu, kad ji, skirtingai nei kadaise sutuoktinis, nepritars šiam darbui.

Ranavalonai tik pradėjus karaliauti, vienas svečias iš Anglijos pasiprašė audiencijos pas ją vertimo reikalu, bet nebuvo priimtas. Kitą kartą, kai misionieriai pasakė dar turį daug ko išmokyti vietinius, įskaitant graikų ir hebrajų kalbas, karalienė tarė: „Man per daug nerūpi graikų ir hebrajų kalbos; norėčiau, kad mokytumėt mano tautą ko nors naudingo, pavyzdžiui, kaip pasigaminti muilo.“ Kameronas, supratęs, jog misionieriai gali būti išsiųsti iš šalies anksčiau nei pasirodys Biblija malagasių kalba, paprašė savaitės, kad galėtų apsvarstyti karalienės pastabą.

Kitą savaitę Kameronas įteikė karalienės rūmų pasiuntiniams du mažus gabalėlius muilo, pagaminto iš vietinių medžiagų. Šis ir kiti išmanių misionierių visuomeniniai darbai karalienę kuriam laikui sušvelnino — per tą tarpsnį Bibliją, išskyrus kelias hebrajiškosios dalies knygas, spėta išspausdinti.

Staigmena, paskui — nusivylimas

Nors karalienė iš pradžių reiškė nepasitenkinimą misionieriais, 1831-ųjų gegužę išleido stulbinantį įstatymą: leido savo pavaldiniams krikštytis, tapti krikščionimis. Bet sprendimas galiojo trumpai. Knygoje apie Madagaskaro istoriją rašoma, kad „dėl nemažo skaičiaus pakrikštytųjų labai sunerimo konservatyvieji dvariškiai ir įtikino karalienę, jog komunija yra tas pats, kas  ištikimybės britams priesaika“ (A History of Madagascar). Todėl vos po pusmečio, 1831-ųjų pabaigoje, leidimas krikštyti jau buvo atšauktas.

Svyruojanti karalienės nuomonė ir akivaizdžiai didėjanti tų vyriausybės narių, kurie puoselėja tradicines pažiūras, įtaka vertė misionierius skubėti užbaigti Biblijos spausdinimą. Jau buvo įrišti ir tūkstančiais egzempliorių platinami Biblijos graikiškieji raštai. Bet atsirado dar viena kliūtis: 1835 metų kovo 1-ąją karalienė Ravanalona I paskelbė krikščionybę už įstatymo ribų ir įsakė, kad visos krikščionių knygos būtų atiduotos pareigūnams.

Iš karalienės įsakymo dar tapo aišku, kad padėjėjai malagasiai nebegali tęsti spausdinimo darbo. Todėl vos keli misionieriai, norėdami įgyvendinti savo užmojį, triūsė dieną naktį, kol galų gale 1835-ųjų birželį buvo išleista visa Biblija. Taip gimė Šventasis Raštas malagasių kalba.

Draudimui įsigaliojus, Biblija buvo skubiai išplatinta, o kad knyga nežūtų, 70 jos egzempliorių užkasta. Tai padaryta pačiu laiku, nes nepraėjus nė metams visi misionieriai, išskyrus du, turėjo apleisti šalį. Tačiau Didžiojoje Raudonojoje saloje Dievo žodis plito toliau.

Malagasiai pamilsta Bibliją

Kaip miela buvo malagasiams skaityti Dievo Žodį gimtąja kalba! Šiame vertime yra netikslumų, jo kalba dabar jau skamba gana senoviškai. Vis dėlto beveik nerasi namų, kuriuose nebūtų Biblijos, ir daugelis malagasių skaito ją nuolat. Įsidėmėtina, kad tame vertime, hebrajiškoje dalyje, plačiai vartojamas Dievo vardas, Jehova. Jis randamas ir pirmos laidos graikiškuosiuose raštuose. Taigi daugumai malagasių Dievo vardas žinomas.

Spaustuvininkas Beikeris, išleidęs pirmuosius graikiškųjų raštų egzempliorius, matydamas, kaip džiaugiasi malagasiai, sušuko: „Nesu pranašas, bet pasakysiu: netikiu, jog kada nors iš šitos žemės būtų išrautas Dievo žodis.“ Jis buvo teisus. Nei maliarija, nei sunkumai mokantis sudėtingos kalbos, nei priešiški valdovės įsakai nesukliudė, kad Dievo Žodis taptų prieinamas malagasiams.

Dabar padėtis dar geresnė. Kodėl? 2008 metais malagasių kalba buvo išleistas Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimas. Tai didžiulis žingsnis pirmyn, nes knyga išversta šiuolaikine, lengvai suprantama kalba. Todėl čia, Didžiojoje Raudonojoje saloje, Dievo Žodis dar stipriau įsišaknija (Iz 40:8).

[Išnaša]

[Iliustracija 31 puslapyje]

„Naujojo pasaulio“ vertimas malagasių kalba aukština Dievo vardą, Jehova