Ar reikia laikytis šabo?
Ar reikia laikytis šabo?
DEVINTOJO dešimtmečio pabaigoje metodistų grupelės apsupo Fidžio sostinę Suvą. Išeiginiais rūbais pasipuošę vyrai, moterys bei vaikai sudarė 70 užtvarų. Jiems pavyko sustabdyti krovininių automobilių srautą ir vietinius bei tarptautinius skrydžius. Kodėl jie taip pasielgė? Reikalavo, kad šalis vėl pradėtų griežtai laikytis šabo.
Izraelyje visuose daugiaaukščiuose namuose, pastatytuose po 2001-ųjų, turi būti bent vienas liftas, kuris automatiškai sustoja kiekviename aukšte. Kodėl? Tam, kad pamaldiems žydams, besilaikantiems šabo nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro, nereikėtų „dirbti“ — spausti lifto mygtukų.
Ramiojo vandenyno pietuose esančioje Tongos Karalystėje griežtai uždrausta dirbti sekmadieniais. Tą dieną ten neplaukioja laivai, neskraido lėktuvai. Visos sutartys, sudarytos sekmadienį, laikomos negaliojančiomis. Tongos konstitucijoje įsakyta visiems, nepaisant religinių įsitikinimų, sekmadienį „laikyti šventu“. Kodėl? Taip padaryta siekiant užtikrinti, kad visa šalis laikytųsi šabo.
Kaip rodo šie pavyzdžiai, daugelis žmonių mano, kad Dievas reikalauja švęsti kassavaitinį šabą. Kai kurie tiki, kad laikydamiesi šabo netgi gali būti išgelbėti amžiams. Kiti įsitikinę, jog laikytis šabo yra svarbiausias Dievo įsakymas. Kas gi yra šabas? Ir ar Biblija liepia kas savaitę jį švęsti krikščionims?
Kas yra šabas?
Žodis „šabas“ kilęs iš hebrajiško veiksmažodžio, reiškiančio „ilsėtis, liautis, nustoti“. Biblijos Pradžios knygoje rašoma, kad septintąją dieną Jehova Dievas ilsėjosi po kūrimo darbų, tačiau nurodymą laikytis šabo, tai yra nedirbti visą parą, savo tarnams jis davė tik Mozės dienomis (Pradžios 2:2). Kai 1513 metais p. m. e. izraelitai išėjo iš Egipto, dykumoje Jehova stebuklingai parūpino jiems manos ir nurodė, kada tą maistą rinkti: „Šešias dienas jo rinksitės, bet septintą dieną, kuri yra šabas, ant žemės jo nebus“ (Išėjimo 16:26). Skaitydami toliau sužinome, kad „septintą dieną žmonės ilsėjosi“ nuo saulėlydžio penktadienį iki saulės laidos šeštadienį (Išėjimo 16:30).
Praėjus nedaug laiko nuo tada, kai buvo duotas šis nurodymas, Jehova per Mozę davė izraelitams Dešimt įsakymų, iš kurių vienas, ketvirtasis, buvo dėl šabo (Išėjimo 19:1). Jis skambėjo taip: „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“ (Išėjimo 20:8-10). Taigi šabas tapo neatsiejama izraelitų gyvenimo dalis (Pakartoto Įstatymo 5:12).
Ar Jėzus laikėsi šabo?
Taip, Jėzus šabo laikėsi. Štai apie Jėzų rašoma: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Galatams 4:4). Jėzus gimė izraelitu, todėl turėjo laikytis Įstatymo, į kurį įėjo ir įsakymas dėl šabo. Tačiau su Jėzaus mirtimi Įstatymo sandora buvo panaikinta (Kolosiečiams 2:13, 14). Žinodami šių svarbių istorinių įvykių seką lengviau suprasime Dievo požiūrį į šabą. (Žiūrėkite schemą 15-ame puslapyje.)
Tiesa, Jėzus pasakė: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mato 5:17). Ką jis turėjo omenyje sakydamas „įvykdyti“? Pavyzdžiui, statybos rangovas įvykdo sutartį pastatyti namą ne suplėšydamas sutarties dokumentą, o pabaigdamas statybą. Tačiau kai darbas atliktas ir užsakovas juo patenkintas, sutartis laikoma įvykdyta ir rangovas jau nebėra ja įsipareigojęs. Taip ir Jėzus ne suplėšė Įstatymą, o jį įvykdė, laikydamasis jo tobulai. Kai tik Įstatymas buvo įvykdytas, Dievo tauta buvo atleista nuo Įstatymo „sutarties“.
Ar šabas privalomas krikščionims?
Kadangi Kristus įvykdė Įstatymą, ar krikščionys privalo laikytis kassavaitinio šabo? Dievo įkvėptas apaštalas Paulius pasakė: „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui“ (Kolosiečiams 2:16, 17).
Šie įkvėpti žodžiai parodo, kad Dievo reikalavimai jo tarnams gerokai pasikeitė. Kodėl taip įvyko? Krikščionys pavaldūs naujam įstatymui — „Kristaus įstatymui“ (Galatams 6:2). Įstatymo sandora, sudaryta su Izraeliu per Mozę, buvo įvykdyta ir baigėsi sulig Jėzaus mirtimi (Romiečiams 10:4; Efeziečiams 2:15, Brb). Ar įsakymas švęsti šabą irgi nustojo galiojęs? Taip. Pasakęs „esame išvaduoti nuo įstatymo“, Paulius toliau paminėjo vieną iš Dešimties įsakymų (Romiečiams 7:6, 7). Taigi, Dešimt įsakymų — tarp jų ir įsakymas dėl šabo — yra dalis Įstatymo, kuris tapo negaliojantis. Todėl Dievo garbintojams šabo laikytis nebereikia.
Iš tikrųjų tarp to, kaip Dievą turėjo garbinti izraelitai ir kaip turi garbinti krikščionys, yra nemažas skirtumas. Šį pasikeitimą galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: tarkim, šalis pakeitė savo konstituciją. Kai tik naujoji konstitucija teisiškai įsigalioja, žmonės nebeprivalo laikytis senosios. Nors naujoje konstitucijoje kai kurie įstatymai gali būti tokie patys kaip ankstesnėje, yra ir visiškai kitokių. Tad asmuo turi atidžiai ištyrinėti naująją konstituciją, kad išsiaiškintų, kokiems įstatymams dabar turi paklusti. Be to, geras pilietis stengsis sužinoti, nuo kada naujoji konstitucija pradėjo galioti.
Izraelio tautai Jehova Dievas davė 10 pagrindinių ir per 600 kitų įstatymų. Tai buvo nuostatai dėl moralės, aukų, sveikatos priežiūros, šabo ir kiti. Tačiau Jėzus pasakė, kad jo pateptieji sekėjai bus nauja „tauta“ (Mato 21:43). Nuo 33 m. e. m. ši tauta turi naują „konstituciją“, pagrįstą dviem pagrindiniais įstatymais — meile Dievui ir meile artimui (Mato 22:36-40). Į „Kristaus įstatymą“ įeina priesakai, panašūs į tuos, kurie buvo duoti Izraeliui, bet neturėtume stebėtis, jog yra ir naujų, o kai kurie iš senesnių neteko galios. Vienas tokių — įstatymas kas savaitę švęsti šabą.
Ar Dievo normos pasikeitė?
Ar tai, kad vietoj Mozės įstatymo pradėjo galioti Kristaus įstatymas, reiškia, jog pasikeitė Dievo normos? Ne. Pavyzdžiui, tėvai kartais pakoreguoja vaikams nustatytas taisykles, atsižvelgdami į jų amžių ar aplinkybes. Panašiai ir Jehova pakoregavo įstatymus, kurių turi laikytis jo tauta. Štai kaip šią mintį vaizdžiai išreiškė apaštalas Paulius: „Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įkalinti ir sergimi įstatymo, kol apsireikš tikėjimas. Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje“ (Galatams 3:23-25).
Kaip Pauliaus argumentus galima pritaikyti kalbant apie šabą? Paaiškinsime tai pavyzdžiu: mokykloje kas savaitę konkrečią dieną moksleivis turi mokytis tam tikro dalyko, sakykim, staliaus darbų. Tačiau pradėjus dirbti įgytus įgūdžius jam reikia taikyti ne tik tą dieną, bet visas darbo dienas. Kai izraelitai privalėjo laikytis Įstatymo, jie turėjo vieną dieną kas savaitę skirti poilsiui ir Dievo garbinimui. O krikščionys Dievą garbinti turi ne vieną dieną per savaitę, bet kasdien.
Tačiau ar draudžiama kas savaitę paskirti vieną dieną poilsiui ir Dievo garbinimui? Ne. Dievo Žodis leidžia asmeniui apsispręsti pačiam, kaip skaitome: „Vienas mato skirtumą tarp vienos ir kitos dienos, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą“ (Romiečiams 14:5). Nors kai kas gali nuspręsti vieną dieną laikyti šventesne už kitas, Biblija aiškiai parodo, jog Dievas iš krikščionių nereikalauja švęsti kassavaitinio šabo.
[Anotacija 12 puslapyje]
„Šešias dienas jo rinksitės, bet septintą dieną, kuri yra šabas, ant žemės jo nebus“ (IŠĖJIMO 16:26).
[Anotacija 14 puslapyje]
„Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje“ (GALATAMS 3:24, 25).
[Rėmelis/schema 13 puslapyje]
Datos keitimosi linija ir šabas
Tiems, kurie tiki, jog kassavaitinio šabo būtina laikytis tą pačią dieną visur, sunkumų sudaro datos keitimosi linija. Ši įsivaizduojama linija eina per Ramųjį vandenyną daugiausia 180 laipsnių dienovidiniu. Šalių, esančių į vakarus nuo datos keitimosi linijos, data viena diena skiriasi nuo tų, kurios yra į rytus.
Pavyzdžiui, kai Fidžyje ir Tongoje yra sekmadienis, Samoa ir Niujėje — šeštadienis. Taigi, jeigu Fidžyje žmogus laikosi šabo šeštadienį, vos už 1145 kilometrų, Samoa, jo bendratikiai dirba, nes ten yra penktadienis.
Tongoje Septintosios dienos adventistai šabo laikosi sekmadienį, nes nori tai daryti kartu su savo religijos nariais Samoa, iki kurios yra per 850 kilometrų. Tuo tarpu Septintosios dienos adventistai Fidžyje, kurį nuo Tongos skiria apie 800 kilometrų, nesiilsi, nes pas juos sekmadienis, o šabą jie švenčia šeštadienį!
[Schema]
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
\
\
\
\ SAMOA
\
— ― ― ― ― ― ― ―
FIDŽIS \
Sekmadienis \ Šeštadienis
\
\
TONGA \
\
\
\
[Schema 15 puslapyje]
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
Įsidėmėtini faktai apie šabą
Kai skaitome Biblijos eilutę, kurioje nurodyta švęsti kassavaitinį šabą, reikia išsiaiškinti, kada tie žodžiai buvo pasakyti.
4026 m. p. m. e. IKI MOZĖS LAIKŲ
SUKURTAS ADOMAS Įstatymas švęsti šabą nebuvo duotas
iki Mozės ir izraelitų laikų
(Pakartoto Įstatymo 5:1-3, 12-14).
1513 m. p. m. e. DIEVO ĮSTATYMAS IZRAELIUI
IZRAELIUI DUOTAS ĮSTATYMAS Įstatymas dėl šabo nebuvo
duotas kitoms tautoms
(Psalmyno 147:19, 20). Jis buvo
kaip „ženklas“ tarp Jehovos ir
Izraelio sūnų (Išėjimo 31:16, 17).
Kassavaitinis šabas buvo
tik vienas iš šabų, kurių
izraelitai turėjo laikytis
(Kunigų 16:29-31; 23:4-8; 25:4, 11;
33 m. e. m. KRISTAUS ĮSTATYMAS
IZRAELIUI DUOTAS ĮSTATYMAS Kai 49 m. e. m.
NUSTOJO GALIOJĘS apaštalai ir vyresnieji
Jeruzalėje išsprendė klausimą,
ko Dievas reikalauja iš
krikščionių, jie nesakė, jog
reikia laikytis kassavaitinio šabo
Apaštalas Paulius buvo susirūpinęs
dėl tų krikščionių, kurie manė
turį švęsti kai kurias dienas
2010 m. e. m.
[Iliustracija 11 puslapyje]
Kaip rašė laikraščiai, metodistai sudarė užtvaras, reikalaudami, kad Fidžis vėl pradėtų griežtai laikytis šabo
[Šaltinio nuoroda]
Courtesy of the Fiji Times
