Ar turėtume būti sąžiningi visuomet?

KARTAIS sąžiningi būname visi; nemažai žmonių sakosi sąžiningi esą dažniausiai. Tačiau kiek pažįstate tokių, kurie sąžiningi stengiasi būti visuomet?

Sąžiningumo šiandien trūksta įvairiose gyvenimo srityse. Tačiau Dievas šią savybę labai vertina. Štai dažnas iš mūsų puikiai žinome aštuntą iš Dešimties Dievo įsakymų: „Nevok“ (Išėjimo 20:15, Brb). Vis dėlto daugelis mano, kad kartais tam tikromis aplinkybėmis vagystė ar kitokia neteisybė yra pateisinama. Panagrinėkime tris atvejus, kada vagystę žmonės paprastai nelaiko blogybe.

Ar vagystę pateisina skurdas?

Vienas Romos politinis veikėjas kadaise pasakė: „Skurdas — nusikalstamumo motina.“ Taigi beturtis gali manyti, jog skurdas yra visai pateisinama priežastis vogti. Ir dažnas su juo sutiktų. O koks buvo Jėzaus požiūris? Jėzus labai atjautė varguolius, „jis gailėjosi žmonių“ (Mato 9:36). Tačiau niekada, jokiomis aplinkybėmis, nepateisindavo vogimo. Tad ką turėtų daryti vargo prispaustas žmogus?

Svarbu atminti, kad Dievui rūpi žmonės, kurie nuoširdžiai stengiasi jam įtikti, ir jis tikrai laimins jų pastangas apsirūpinti būtiniausias dalykais (Psalmyno 37:25). Biblijoje žadama: „Viešpats neleis teisiajam badauti, o nedorėliams neduos, ko trokšta“ (Patarlių 10:3). Ar galima šiuo pažadu pasitikėti? Kokie teisingi šitie žodžiai, įsitikino Viktorin.

Ji yra našlė ir augina penkis mokyklinio amžiaus vaikus. Išlaikyti šeimą jai nelengva. Moteris gyvena besivystančioje šalyje, kur valdžia turi mažai galimybių suteikti finansinę paramą. Didelę laiko dalį žmonės praleidžia lauke, tad progų ką nugvelbti čia tikrai netrūksta. Tačiau Viktorin net mintis tokia nekyla. Galą su galu sudurti ji stengiasi sąžiningai prekiaudama gatvėje. Kodėl ji taip elgiasi?

„Visų pirma, žinau, kad Dievas yra teisingas ir kad jis teisingai elgsis su manimi, jeigu stengsiuos atspindėti jo savybes. Antra, vaikai sąžiningumo išmoks tik matydami mane pačią sąžiningai elgiantis.“

Ir kaip Viktorin sekasi? „Turime maisto, drabužių, pastogę. Žinoma, kartais esu priversta prašyti draugų pagalbos, pavyzdžiui, prireikus apmokėti netikėtas medicinines išlaidas. Jie niekada neatsisako padėti, nes žino, jog visuomet sąžiningai nupasakoju  savo padėtį ir tikrai nemėginu gauti daugiau nei reikia.

Vaikai irgi išmoko būti sąžiningi. Neseniai kaimynė pamatė pas mus ant stalo kelias monetas ir paklausė, ar nebijau, kad vaikai jas paims. Pasakiau, jog jie tikrai to nepadarys. Kaimynė negalėjo tuo patikėti, todėl nusprendė juos išbandyti. Nieko man nesakiusi ji paliko dvi šimto frankų monetas gerai matomoje vietoje. Kitą dieną atėjusi ji apstulbo — monetos gulėjo kur paliktos. Turėti dorus vaikus yra kur kas vertingiau už daugybę turtų.“

„Visi taip daro“

Nūdien vagystės iš darbovietės yra įprastos. Todėl daugelis svarsto: „Jeigu visi taip daro, kodėl ir aš negaliu?“ Tačiau Biblija ragina: „Neseksi daugumos pavyzdžiu kaip dingstimi, darydamas pikta“ (Išėjimo 23:2). Viktuar įsiklausė į šiuos žodžius. Ar nenusivylė?

Devyniolikos metų ji įsidarbino palmių aliejaus fabrike. Netrukus pastebėjo, kad keturiasdešimt ten dirbančių moterų savo krepšiuose vis išsineša palmių vaisių branduolių. Savaitgaliais juos parduoda ir gauna tiek, kiek fabrike uždirba per tris keturias dienas. Viktuar pasakoja: „Vogdavo visos be išimties. Jos tikėjosi, kad ir aš prisidėsiu, tačiau atsisakiau — paaiškinau, jog stengiuosi gyventi sąžiningai. Moterys šaipėsi ir tvirtino, kad daug prarasiu nepasinaudojusi tokia puikia proga.

Sykį, kai jau ruošėmės išeiti iš fabriko, netikėtai išdygo viršininkas. Jis apieškojo kiekvienos krepšį ir visuose, išskyrus mano, rado palmių vaisių branduolių. Tos moterys arba iškart neteko darbo, arba turėjo atidirbti porą savaičių veltui. Per tą laiką jos įsitikino, jog nieko nepraradau elgdamasi sąžiningai.“

„Ką radau, tas mano“

Kaip jaučiatės radęs kieno nors pamestą vertingą daiktą? Daugelis vadovaujasi principu „ką radau, tas mano“, todėl net nepagalvoja, kad daiktą reikėtų grąžinti. Radinį iškart ima laikyti savu. Kai kurių nuomone, taip elgdamiesi jie niekam žalos nedaro — juk daikto savininkas tikrai nebesitiki jo atgauti. Pasak kitų, ieškoti savininko — ne jų pareiga, be to, reikėtų įdėti daug pastangų.

O ką apie tai mano Dievas? Kaip paaiškėja iš Pakartoto Įstatymo 22:1-3 žodžių, radęs kieno nors pamestą daiktą asmuo turėjo jį paimti ir laikyti pas save tol, „kol savininkas atsišauks“, tada daiktą reikėjo grąžinti. Jei asmuo nutylėtų apie radinį, jis galėjo būti apkaltintas vagyste (Išėjimo 22:8 [22:9, Brb]). Ar mūsų laikais naudinga laikytis tokio principo? Kristina tuo nė neabejoja.

Kristina vadovauja vienai privačiai mokyklai. Štai kas sykį jai nutiko. Vieną trečiadienį, atsiėmusi mėnesio atlyginimą, ji, kaip įprasta Vakarų Afrikoje, surišo pinigus ir įsimetė į krepšį. Tada susistabdė taksi motociklą ir nuskubėjo į susirinkimą. Atvykusi į vietą Kristina krepšyje ėmė ieškoti smulkių vairuotojui. Kadangi buvo tamsu, moteris nepastebėjo, kaip pinigų ryšulėlis iškrito iš krepšio.

Po kelių minučių toje gatvėje pasirodė devyniolikmetis Blezas, negyvenantis tame rajone. Jis ketino pasimatyti su draugu tame pačiame susirinkime, į kurį atvyko Kristina. Vaikinas pastebėjo ant žemės pinigus ir įsidėjo juos į kišenę. Pasibaigus programai jis papasakojo draugui apie radinį ir pasakė, kad jei kas nors ką pametė, tegul jam paskambina.

 Parėjusi namo ir pamačiusi, kad viso jos atlyginimo nebėra, Kristina labai nusiminė. Po savaitės ji papasakojo apie nelaimę draugei Žozefinai ir iš jos sužinojo, kad vienas jaunuolis, dalyvavęs tame susirinkime, kažką rado. Kristina paskambino Blezui ir pasakė, kiek pinigų pametusi. Įsivaizduokite, kaip apsidžiaugė moteris, kai vaikinas pinigus grąžino. O kaip jautėsi Blezas? Jis pasakė: „Jei būčiau pasilikęs pinigus, nebūčiau patyręs tiek džiaugsmo, kiek patyriau juos grąžinęs.“

Kodėl jie stengiasi visada elgtis sąžiningai

Viktorin, Viktuar ir Blezas gyvena skirtingose vietovėse ir vienas kito nepažįsta. Tačiau jie turi šį tą bendro. Visi jie yra Jehovos liudytojai ir klauso Biblijos nurodymo būti sąžiningiems. Taip pat jie laukia meto, kai Dievas įvykdys ką žadėjęs — sukurs naują pasaulį. „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.“ Tada visi žmonės elgsis sąžiningai (2 Petro 3:13).

Viktorin nesitiki, kad jos materialinė padėtis pagerės, kol Dievas imsis įgyvendinti savo sumanymą. Vis dėlto ji yra turtinga dvasiškai, o šių turtų už jokius pinigus nenupirksi. Jos vaikai sąžiningi ir gerai išauklėti. Kiekvieną sekmadienį jie džiugiai kalbasi su kaimynais apie Dievo gerumą, pasakoja, kaip jis pasirūpins „visais, kurie Jo šaukiasi tiesoje“ (Brb), ir kaip apsaugos „kiekvieną, kas jį myli“ (Psalmyno 145:7, 18, 20).

Ilgainiui Viktuar metė darbą palmių aliejaus fabrike ir pradėjo savo verslą: turguje pardavinėjo gari — manijoko miltus. Jos sąžiningumas neliko nepastebėtas. Žmonės vis dažniau pirkdavo pas ją, tad gan greitai mergina galėjo sutrumpinti darbo dieną ir daugiau laiko skirti pokalbiams su žmonėmis apie viltį gyventi pasaulyje, kuriame klestės sąžiningumas. Vėliau ji ištekėjo ir dabar kartu su vyru yra atsidėję evangelizacijos darbui.

Kristina savo pinigus pametė prie Karalystės salės, kurioje renkasi Jehovos liudytojai. Blezas buvo pažįstamas su vos keliais toje sueigoje dalyvavusiais žmonėmis, tačiau žinojo, kad visi jie yra jo dvasiniai broliai ir seserys, besistengiantys visuomet elgtis sąžiningai.

O jūs ar daug pažįstate žmonių, kurie stengiasi visada būti sąžiningi? Įsivaizduokite save penkiasdešimties, šimto ar dviejų šimtų tokių žmonių būryje. Kaip tik tai patiria Jehovos liudytojai kiekvieną kartą susirinkę draugėn Karalystės salėse. Kodėl gi jums nenuėjus ir nesusipažinus su tais žmonėmis artimiau?

[Anotacija 12 puslapyje]

„Turėti dorus vaikus yra kur kas vertingiau už daugybę turtų“ (VIKTORIN)

[Rėmelis 14 puslapyje]

Ar žodžiais iš Patarlių 6:30 pateisinama vagystė?

Patarlių 6:30 sakoma: „Žmonės neniekina vagies, kuris būdamas alkanas vagia, kad numalšintų alkį.“ Ar šiais žodžiais vagystė pateisinama? Jokiu būdu. Iš konteksto sužinome, kad Dievas reikalauja už vagystę atsakyti. Štai kas rašoma kitoje eilutėje: „Tačiau pagautas jis turi atmokėti septyneriopai ir atiduoti visą savo namų turtą“ (Patarlių 6:31). Nors žmogus, vagiantis iš bado, nėra taip smerkiamas, kaip tas, kuris vagia iš godumo arba norėdamas kam nors pakenkti, jis vis tiek privalo „atmokėti“, tai yra atlyginti žalą. Tad visi, trokštantys Dievo palankumo, turėtų nesusiteršti vagyste jokiomis aplinkybėmis.