Pakrikštyti kieno vardan?
Pakrikštyti kieno vardan?
„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (MT 28:19).
1, 2. a) Kas atsitiko Jeruzalėje 33 m. e. m. per Sekmines? b) Kodėl daugelis minioje buvusių žmonių patraukė krikštytis?
EINA 33 mūsų eros metai. Jeruzalėje didelis subruzdimas. Iš daugelio kraštų čionai suplaukė minios žmonių švęsti svarbios šventės — Sekminių. Bet štai atsitinka kai kas tiesiog neregėta ir tada į žmones prabyla apaštalas Petras. Jo kalba labai paveikia klausytojus, uždega širdis. Netrukus kokie 3000 atgailaujančių žydų ir prozelitų pasikrikštija vandenyje. Tokia gausybe pasipildo ką tik susikūrusi krikščionių bendruomenė (Apd 2:41). Visoje Jeruzalėje tūkstančiams plūstant prie tvenkinių krikštytis, tikriausiai kyla nemenkas sąmyšis.
2 Kodėl tokia daugybė krikštijosi? Štai kas įvyko tą dieną. „Iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas“, ir apie 120 Jėzaus mokinių, susibūrusių vieno namo aukštutiniame kambaryje, pasidarė pilni šventosios dvasios. Tuojau susirinko daug dievobaimingų žmonių ir visi stebėjosi girdėdami mokinius ‘kalbant kitomis kalbomis’. Petro žodžiai, ypač tiesi jo pastaba dėl Jėzui įvykdytos mirties bausmės, „verte vėrė jiems širdį“. Ką žmonės turėjo daryti? Petras ragino: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, [...] tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2:1-4, 36-38).
3. Ką tada, Sekminių dieną, turėjo daryti atgailaujantys žydai ir prozelitai?
3 Pagalvokime, kokių žinių jau turėjo ir ką tikėjo klausantieji Petro kalbos žydai ir prozelitai. Jau nuo seniai Jehova buvo jų Dievas. Iš hebrajiškųjų šventraščių jie taip pat žinojo, kad šventoji dvasia yra veiklioji Dievo jėga ir kad jis naudojosi ja tada, kai visa kūrė, ir, aišku, vėliau (Pr 1:2; Ts 14:5, 6; 1 Sam 10:6; Ps 33:6). Bet šiems tikintiesiems reikėjo dar kai ko. Jie būtinai turėjo perprasti ir pripažinti, jog Dievas gali juos išgelbėti tiktai per Jėzų — savo siųstąjį Mesiją. Todėl Petras ir nurodė: „Kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus.“ Visai neseniai pats Jėzus, jau prikeltas, liepė Petrui ir kitiems mokiniams krikštyti žmones „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28:19, 20). Tai buvo privalu tada, pirmajame amžiuje, privalu ir dabar. Ką toks krikštas reiškia?
Vardan Tėvo
4. Kokią permainą patyrė tauta, kurią su Dievu siejo bendrystės ryšiai?
4 Kaip minėjome, tie, kurie neliko abejingi Petro kalbai, buvo Jehovos garbintojai ir juos su Dievu anksčiau siejo ypatingi bendrystės ryšiai. Šie žmonės stengėsi klausyti Įstatymo, todėl gyvenantieji kituose kraštuose ir susirinko į Jeruzalę (Apd 2:5-11). Bet Dievo valia ką tik buvo įvykusi viena svarbi permaina. Jehova daugiau nebelaikė žydų savo išrinktąja tauta. Nors jie uoliai vykdė Įstatymo reikalavimus, nebegalėjo tuo pagrindu tikėtis Dievo malonės (Mt 21:43; Kol 2:14). Jeigu žmogus norėjo išsaugoti artumą su Jehova, turėjo imtis dar kai ko.
5, 6. Ką darė pirmojo amžiaus žydai ir prozelitai, trokštantys glaustis prie Dievo?
5 Žydai, netekę Jehovos malonės, jokiu būdu neturėjo trauktis šalin nuo jo — savo gyvybės Davėjo (Apd 4:24). Visi, kurie dėjosi į širdį Petro žodžius, dar aiškiau matė, koks geranoriškas Tėvas yra Jehova. Jis siuntė Mesiją jų vaduoti ir buvo pasirengęs atleisti net tiems, apie kuriuos Petras pasakė: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ Tad kiekvienas, paklūstantis apaštalo raginimui, dar labiau vertino tai, ką dangiškasis Tėvas padarė dėl žmonių, trokštančių prie jo glaustis. (Perskaityk Apaštalų darbų 2:30-36.)
6 Anie žydai ir prozelitai suprato, kad nuo šiol Jehova teikia išgelbėjimą būtent per Jėzų ir kad jiems, norintiems išsaugoti bendrystę su Dievu, privalu tai pripažinti. Taigi jie ne be reikalo atgailavo už visas savo nuodėmes, sykiu ir už tai, kad tiesiogiai ar netiesiogiai buvo kalti dėl Jėzaus mirties. Paskui jie, savaime aišku, „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo“ (Apd 2:42). Šie žmonės galėjo ‘žengti su drąsa prie malonės sosto’, — to iš jų ir buvo tikimasi (Hbr 4:16, Jr).
7. Kaip šiandien daugelis žmonių pakeitė požiūrį į Dievą ir pasikrikštijo vardan Tėvo?
7 Pastaraisiais laikais tiesą apie Jehovą iš Biblijos sužinojo milijonai visokios pasaulėžiūros žmonių (Iz 2:2, 3). Vieni jų buvo ateistai, kiti deistai, * bet dabar visi įsitikino, kad tikrai esama Kūrėjo — tokio, su kuriuo galima užmegzti prasmingą ryšį. Dar kiti anksčiau garbino triasmenį dievą bei visokius stabus, o dabar įsisąmonino, jog vienintelis visagalis Dievas yra Jehova, tad šiuo vardu į jį ir kreipiasi. Visa tai puikiai dera su Jėzaus priesaku mokiniams krikštytis vardan Tėvo.
8. Kokį dangiškojo Tėvo pasiūlymą turėjo priimti žmonės, anksčiau nežinoję, kad iš Adomo paveldėjo nuodėmingumą?
8 Šie žmonės taip pat sužinojo, kad iš Adomo yra paveldėję nuodėmingumą (Rom 5:12). Tai irgi buvo jiems naujas dalykas. Iki tol, kol šią tiesą pripažino, kiekvienas jų panėšėjo į ligonį, nenutuokiantį, kad serga. Toks žmogus galbūt retsykiais jaučia kai kuriuos simptomus, pavyzdžiui, skausmą, bet kol liga nenustatyta, gali manyti esąs bemaž sveikas. Ir štai paaiškėja, kad yra visai kitaip. (Palygink 1 Korintiečiams 4:4.) Ką ligonis, išgirdęs tikslią diagnozę, turi daryti? Argi nebūtų išmintinga gydytis, ir ne bet kaip, o išbandytu, patikimu, veiksmingu metodu? Daugelis žmonių, sužinoję tiesą apie paveldėtą nuodėmę, nesuabejojo šios Biblijoje nurodytos „diagnozės“ teisingumu ir sutiko pasinaudoti Dievo siūlomu „gydymu“. Visiems, kurie yra atsitolinę nuo dangiškojo Tėvo, išties būtina gręžtis į jį — tą, kuris gali išgydyti (Ef 4:17-19).
9. Ką Jehova padarė, kad mus su juo vienytų glaudus ryšys?
9 Jeigu jau paaukojai savo gyvenimą Jehovai Dievui ir esi krikštytas jo tarnas, žinai, kaip gera būti susisaisčiusiam su juo bendrystės saitais. Matai, koks meilingas Tėvas yra Jehova. (Perskaityk Romiečiams 5:8.) Nors Adomas ir Ieva nusidėjo, Dievas pasirūpino, kad pirmosios poros palikuonis, taigi ir mus, vienytų su juo glaudus ryšys. Dėl šito Dievas net turėjo kęsti širdgėlą matydamas, kaip jo brangus Sūnus kankinasi ir miršta. Ar mes, tai žinodami, neturėtume iš meilės pripažinti Jehovos valdžią ir paklusti jo priesakams? Jei dar nesi Dievui pasiaukojęs ir pasikrikštijęs, visa tai yra stipri paskata žengti šį žingsnį.
Vardan Sūnaus
10, 11. a) Už ką turi būti Jėzui dėkingas? b) Ką pats jauti žinodamas, kad Jėzus savo mirtimi sumokėjo išpirką?
10 Atminkime, ką dar Petras anuomet, kalbėdamas minioms, pabrėžė. Jis paminėjo, jog būtina pripažinti Jėzų, ir tai tiesiogiai siejasi su priesaku krikštytis „vardan [...] Sūnaus“. Kodėl visa tai buvo svarbu anais laikais ir tebėra svarbu dabar? Jėzų pripažindami ir vardan jo pasikrikštydami mes parodome suprantą, kad nuo jo labai priklauso mūsų bendrystė su pačiu Kūrėju. Ant kančių stulpo Jėzus buvo prikaltas, kad atpirktų žydus nuo Įstatymo prakeikimo; bet jo aukos vertė vien tuo neapsiriboja (Gal 3:13). Kristus paaukojo gyvybę kaip išpirką, o tokios išpirkos reikėjo visai žmonijai (Ef 2:15, 16; Kol 1:20; 1 Jn 2:1, 2). Dėl to jis iškentė neteisybę, užgaules, kankinimus, leidosi nužudomas. Ar brangini jo auką? Įsivaizduok save vieno dvylikamečio berniuko vietoje. Eina 1912-ieji metai ir tu plauki laivu „Titanikas“. Netikėtai laivas atsitrenkia į ledkalnį ir pradeda skęsti. Bandai patekti į gelbėjimosi valtį, bet ji perpildyta. Ir štai joje vienas vyras pabučiuoja atsisveikindamas žmoną, šoka atgal į denį ir tuojau įsodina į valtį tave. Ką manytum? Aišku, būtum be galo jam dėkingas. Nesunku suprasti, kaip jautėsi berniukas, su kuriuo iš tikrųjų taip atsitiko. * O Jėzus dėl tavęs aukojosi kur kas daugiau: mirė, kad galėtum gyventi visą amžinybę.
11 Kaip pats jauteisi sužinojęs, ką Dievo Sūnus padarė tavo labui? (Perskaityk 2 Korintiečiams 5:14, 15.) Tikriausiai širdis buvo kupina dėkingumo. Todėl nutarei paaukoti savo gyvenimą Dievui ir ‘nebe sau gyventi, bet tam, kuris už tave numirė’. Krikštydamasis vardan Sūnaus pripažįsti, kad dėl tavęs Jėzus nepagailėjo net gyvybės, ir paklūsti jo, „gyvybės Kunigaikščio“, valdžiai (Apd 3:15, Jr, išnaša; 5:31). Anksčiau tavęs su Kūrėju nesiejo joks ryšys ir neturėjai tikros vilties. Bet, įtikėjęs pralieto Jėzaus Kristaus kraujo galia ir pasikrikštijęs, su dangiškuoju Tėvu tu suėjai į bendrystę (Ef 2:12, 13). Apaštalas Paulius rašė: „Jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, Dievas dabar sutaikino [Jėzaus] žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti“ (Kol 1:21, 22).
12, 13. a) Kaip tu, pasikrikštijęs vardan Sūnaus, turi elgtis, jei kas įžeidžia? b) Ką daryti privalo krikščionis, pasikrikštijęs vardan Jėzaus?
12 Nors pasikrikštijai vardan Sūnaus, vis dėlto esi linkęs į nuodėmę. Šito vertėtų niekada nepamiršti. Pavyzdžiui, jei kas nors tave įžeidžia, ar pripažįsti, jog abu esate nusidėjėliai? Tiek tau, tiek jam reikia Dievo atleidimo, todėl ir vienas, ir kitas noriai atleiskite (Mk 11:25). Kaip svarbu būti atlaidiems, Jėzus pailiustravo tokiu pasakojimu. Vienas karalius dovanojo savo vergui skolą — dešimt tūkstančių talentų (60 milijonų denarų). Bet vėliau tasai nepasigailėjo savo tarnybos draugo, kuris jam buvo skolingas 100 denarų. Jėzus pabrėžė, kad tam, kas neatleidžia savo broliui, Jehova irgi neatleis (Mt 18:23-35). Taigi krikštytis vardan Sūnaus reiškia pripažinti Jėzaus valdžią, sekti jo pavyzdžiu, laikytis jo mokymų, taip pat ir priesako mielai atleisti kitam (1 Pt 2:21; 1 Jn 2:6).
13 Kadangi paveldėjai netobulumą, ne visada pavyksta laikytis Jėzaus praminto tako. Bet Dievui tu pasiaukojai iš širdies, todėl sek Jėzumi kuo stropiausiai. Nuolat dėk pastangas, kad nusivilktum senąjį žmogų ir apsivilktum naujuoju. (Perskaityk Efeziečiams 4:20-24.) Juk iš draugo, kuriam jauti pagarbą, stengiesi perimti gerąsias savybes, į jį lygiuojiesi. Taip ir iš Kristaus reikia mokytis ir juo sekti.
14. Kaip dar parodysi, jog pripažįsti Jėzaus, dangiškojo Karaliaus, valdžią?
14 Pasikrikštijęs vardan Sūnaus, supranti, jog iš tavęs tikimasi dar kai ko. Dievas „viską pajungė po [Jėzaus] kojomis ir jį davė kaip galvą viršum visko Bendruomenei“ (Ef 1:22, Jr). Jėzus, kaip matome, yra paskirtas vadovauti pasiaukojusių Jehovos tarnų bendruomenėms, ir čia nustatytą tvarką privalu gerbti. Kiekvienoje bendruomenėje jis veikia per žmones — ypač vyresniuosius, nors ir netobulus, bet dvasiškai brandžius. Jie parinkti, „idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui“ (Ef 4:11, 12). Jeigu kuris netobulas žmogus ir padaro klaidą, Jėzus, dangiškosios Karalystės Karalius, yra pajėgus savo skirtu laiku visa sutvarkyti taip, kaip mano esant būtina. Ar tuo tiki?
15. Ko gali tikėtis pasikrikštijęs?
15 Pasiaukoti Jehovai ir krikštytis kai kas dar delsia. Gal tu irgi susilaikai nuo šio žingsnio. Ar tai, apie ką kalbėjome, neįtikina, jog išties dera būti dėkingam ir pripažinti Sūnaus valdžią? Krikštydamasis vardan Sūnaus stosi į gretas tų, kurie didžiai laiminami. (Perskaityk Jono 10:9-11.)
Vardan šventosios dvasios
16, 17. Ką tau reiškia būti pakrikštytam vardan šventosios dvasios?
16 Ką gi reiškia krikštytis vardan šventosios dvasios? Minėjome, jog aną Sekminių dieną Petro klausytojams jau buvo žinoma, kas yra šventoji dvasia. Jie netgi patys matė, kaip Dievas šia savo galia naudojasi. Juk Petras buvo vienas iš tų, kurie „pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2:4, 8). Kai sakoma „vardan“, dar nereiškia, jog turimas omenyje asmens vardas. Pavyzdžiui, mes girdime sakant, kad viena ar kita daroma „vyriausybės vardu“, ir čia kalbama ne apie asmenį, o apie institucijos įgaliojimus veikti. Taigi žmogus, kuris krikštijasi vardan šventosios dvasios, pripažįsta, jog tai yra ne asmuo, o Jehovos veiklioji jėga. Sykiu jis pripažįsta, kad per šventąją dvasią Dievas įgyvendina savo sumanymus.
17 Studijuodamas Bibliją, galbūt jau nemažai sužinojai, kas padaryta veikiant šventajai dvasiai. Supranti, pavyzdžiui, kad jos įkvėpti vyrai parašė Bibliją (2 Tim 3:16). Augdamas pažinimu įsisąmoninai, jog ‘Tėvas iš dangaus suteikia Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo’, taigi ir tau (Lk 11:13). Turbūt gyvenime ne sykį pajutai jos veikimą. Na, o kaip tada, jeigu dar nesi vardan šventosios dvasios pasikrikštijęs? Jėzus patikino, kad Tėvas tos dvasios suteikia, vadinasi, Dievo veikliosios jėgos tu tikrai gausi ir būsi visokeriopai palaimintas.
18. Kaip laiminamas kiekvienas, kas krikštijasi vardan šventosios dvasios?
18 Akivaizdu, jog per savo dvasią Jehova ir šiais laikais veda krikščionių bendruomenes, rodo joms kryptį. Ta pati dvasia kasdien padeda ir kiekvienam iš mūsų. Būti pakrikštytam vardan šventosios dvasios reiškia pripažinti jos veikmę savo gyvenime ir dėkinga širdimi leistis jos vadovaujamam. Kai kam galbūt kyla klausimas, kaip laikytis savo pasiaukojimo Jehovai įžado ir kaip čia gali padėti šventoji dvasia. Apie tai kalbama kitame straipsnyje.
[Išnašos]
^ pstr. 7 Deistai tiki Dievą esant, bet mano, kad jam kūrinija visai neberūpi.
^ pstr. 10 Ši istorija aprašyta Atsibuskite! 1981 m. spalio 22 d. numeryje (anglų k.), p. 3—8.
Ar atsimeni?
• Ką tau reiškia krikštytis vardan Tėvo?
• Ką reiškia krikštytis vardan Sūnaus?
• Iš ko bus matyti, kad krikštas vardan Tėvo ir Sūnaus tau yra didžiai prasmingas?
• Ką reiškia krikštytis vardan šventosios dvasios?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Kokiu pagrindu naujieji Kristaus mokiniai nuo 33 m. e. m. Sekminių galėjo susisaistyti bendrystės ryšiais su dangiškuoju Tėvu?
[Šaltinio nuoroda]
By permission of the Israel Museum, Jerusalem
