Ko Jėzus mokė apie Dievą

„Vienintelis, kas tikrai gerai pažįsta Tėvą, yra Sūnus. Bet Sūnus trokšta kitiems papasakoti apie Tėvą, kad ir jie galėtų jį pažinti“ (LUKO 10:22, IŠVERSTA IŠ CONTEMPORARY ENGLISH VERSION).

PRIEŠ tapdamas žmogumi Dievo pirmagimis Sūnus daugybę amžių artimai bendravo su savo Tėvu (Kolosiečiams 1:15). Per tą laiką Sūnus gerai pažino Tėvą: jo mintis, jausmus, perprato, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Tad atėjęs į žemę Jėzus degė uolumu išmokyti kitus tiesos apie savo Tėvą. Įsiklausydami į Sūnaus žodžius, apie Dievą galime sužinoti labai daug.

Dievo vardas. Dievo vardas, Jehova, Jėzui buvo itin svarbus. Šis mylimas Sūnus troško, kad visi tą vardą žinotų ir juo kreiptųsi į Dievą. Paties Jėzaus vardas reiškia „Jehova yra išgelbėjimas“. Vakarą prieš mirtį maldoje Jehovai Jėzus pasakė: „Aš paskelbiau tavo vardą“ (Jono 17:26). Suprantama, kodėl Jėzus minėjo Dievo vardą ir skelbė jį kitiems. Kaip kitaip Jėzaus klausytojai būtų suvokę tiesą apie Jehovą, jeigu nežinotų jo vardo ir ką jis reiškia? *

Didžios meilės Dievas. Kartą melsdamasis Jėzus pasakė: „Tėve, [...] pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jono 17:24). Būdamas danguje Jėzus matė, koks mylintis Dievas yra, todėl atėjęs į žemę norėjo, kad visi sužinotų apie Dievo meilę.

Jėzus atskleidė, kad Jehova myli visus žmones. Jis sakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Graikiškas žodis, čia išverstas „pasaulis“, šioje eilutėje reiškia ne žemės planetą, o žmones, tikriau sakant, visą žmoniją. Dievo meilė žmonijai yra tokia didi, kad jos skatinamas jis atidavė savo brangiausią sūnų mirčiai. Dievui ištikimi žmonės dėl šios aukos bus išvaduoti iš nuodėmės bei mirties gniaužtų ir galės gyventi amžinai. Tokios didžios meilės niekaip neįmanoma išmatuoti (Romiečiams 8:38, 39).

Dar Jėzus patikino, kad Jehova myli kiekvieną savo garbintoją. Jehovą jis palygino su piemeniu, kuriam kiekviena jo bandos avis yra savita ir brangi (Mato 18:12-14). Taip pat Jėzus sakė, kad nė vienas žvirblis nekrinta žemėn be Jehovos žinios, ir pridūrė: „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“ (Mato 10:29-31). Jeigu Jehova atkreipia dėmesį į žvirblelį, nepargrįžusį į savo lizdą, argi ne dar labiau jam rūpi kiekvienas jo garbintojas? Ir jeigu jis suskaičiuoja visus plaukus ant jūsų galvos, ar gali jis ko nors apie jus nežinoti — jūsų poreikių, vargų, nerimo?

Dangiškasis Tėvas. Kaip sužinojome iš ankstesnio straipsnio, Jėzus yra Dievo viengimis Sūnus. Tad nenuostabu, kad Jehovą  jis vadino savo Tėvu. Įdomu, kad kai Evangelijose Jėzus prakalbo pirmą kartą — tada būdamas dvylikos jis lankėsi šventykloje, — Jehovą pavadino „savo Tėvu“ (Luko 2:49). Žodis „Tėvas“ Evangelijose pasikartoja beveik 190 kartų. Apie Jehovą Jėzus dažnai kalbėjo kaip apie „jūsų Tėvą“, „mūsų Tėvą“, „mano Tėvą“ (Mato 5:16; 6:9, Jr; 7:21, Brb). Taip jis parodė, kad nuodėmingas ir netobulas žmogus gali turėti šiltus ir artimus santykius su Jehova.

Gailestingas ir atlaidus. Jėzus žinojo, kad netobuliems žmonėms reikia Jehovos gailestingumo. Alegoriniame pasakojime apie sūnų palaidūną Jėzus prilygino Jehovą užjaučiančiam, atlaidžiam tėvui, kuris išskėstomis rankomis priima atgailaujantį sūnų (Luko 15:11-32). Taip Jėzus patikino, kad Jehova, norėdamas nuodėmingam žmogui parodyti gailestingumą, jo širdyje ieško bent menkiausio pokyčio į gera. Jehova trokšta atleisti atgailaujančiam nusidėjėliui. „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“, — aiškino Jėzus (Luko 15:7). Argi jūsų netraukia prie tokio gailestingo Dievo?

Maldų klausytojas. Dar būdamas danguje Jėzus matė, kad Jehova klausosi maldų ir kad ištikimų garbintojų maldos jį džiugina (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]). Todėl Jėzus mokė žmones, kaip melstis ir ko dera prašyti. „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite“, — įspėjo jis. Savo klausytojus ragino melsti, kad Dievo valia ‘įvyktų kaip danguje, taip ir žemėje’ (Jr). Taip pat galime prašyti kasdienės duonos, nuodėmių atleidimo, jėgų atsispirti pagundoms (Mato 6:5-13). Pasak Jėzaus, Jehova kaip mylintis Tėvas atsako į nuoširdžias tikinčiųjų maldas (Mato 7:7-11).

Taigi supratome, kad Jėzus troško atskleisti tiesą apie Dievą ir jo gerumą. Bet jis norėjo papasakoti dar kai ką — kaip Jehova įgyvendins visa, ką sumanęs žemės ir žmonijos labui. Iš tikrųjų tai ir buvo svarbiausia Jėzaus skelbimo tema.

[Išnaša]