Vyrai, ar paklūstate Kristui?
Vyrai, ar paklūstate Kristui?
„Kiekvieno vyro galva yra Kristus“ (1 KOR 11:3).
1. Kas rodo, kad Jehova yra tvarkos Dievas?
„VERTAS esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta“, — rašoma Apreiškimo 4:11. Už Jehovą Dievą, visa ko Kūrėją, dangaus ir žemės Valdovą, aukštesnio nėra. Kad Jehova yra „ne sumaišties, bet santarvės“ Dievas, akivaizdu iš to, kokią tvarką jis turi įvedęs angelų šeimoje (1 Kor 14:33; Iz 6:1-3; Hbr 12:22, 23).
2, 3. a) Ką Jehova sukūrė pirmiausia? b) Kokia yra Dievo pirmagimio Sūnaus padėtis dangiškojo Tėvo atžvilgiu?
2 Ligi tol, kol ėmėsi kūrybos darbų, Dievas nesuskaičiuojamus amžius buvo vienas. Bet štai jis sukūrė pirmąją dvasinę esybę — Žodį. Pats vardas rodo, kad šiam buvo skirta tarnauti Jehovos atstovu, perduoti jo valią. Paskui Dievas per tą Žodį sukūrė ir visa kita. Dar vėliau šis atėjo į žemę, gimė tobulu žmogumi. Mes jį pažįstame kaip Jėzų Kristų. (Perskaityk Jono 1:1-3, 14.)
3 Kas Šventajame Rašte sakoma apie Dievo pirmagimio Sūnaus padėtį dangiškojo Tėvo atžvilgiu? Dievo dvasios įkvėptas apaštalas Paulius rašė: „Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva — vyras, o Kristaus galva — Dievas“ (1 Kor 11:3). Kristus pavaldus savo Tėvui. Kad protu apdovanotų kūrinių tarpe būtų santarvė ir tvarka, reikia laikytis viršenybės principo. Net ir tas, per kurį „sukurta visa“, turi paklusti Galvai — Dievui (Kol 1:16).
4, 5. Kokia nuostata Jėzus vadovavosi paklusdamas Jehovos valiai?
4 Kokia nuostata Jėzus vadovavosi, kai paklusdamas Jehovai sutiko ateiti į žemę? Šventajame Rašte sakoma, kad jis, „būdamas dieviškos prigimties, nesisavino lygių teisių su Dievu, bet pasimažindamas Save, priėmė tarno pobūdį ir pasidarė Save lygiu visiems žmonėms. Jis pasižemino ir liko paklusnus ligi mirties“ (Fil 2:5-8, Vl).
5 Jėzus visada nuolankiai paklusdavo Tėvui. Jis pats tvirtino: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti. [...] Mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“ (Jn 5:30). Ir dar kalbėjo: „Visuomet darau, kas [mano Tėvui] patinka“ (Jn 8:29). Baigdamas savo žemiškąją tarnystę, Jėzus maldoje pasakė Tėvui: „Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti“ (Jn 17:4). Jėzus, kaip matome, noriai pripažino Dievą savo Galva ir jo klausė.
Kiek daug gera Sūnus pelnė paklusdamas Tėvui
6. Kaip atsiskleidė pasigėrėtina Jėzaus asmenybė?
6 Jėzaus pasigėrėtina asmenybė akivaizdžiai atsiskleidė tada, kai jis tarnavo žemėje. Štai visiems buvo matoma jo didžiulė meilė Tėvui. „Aš myliu Tėvą“, — sakė Sūnus (Jn 14:31). Jis taip pat labai mylėjo žmones. (Perskaityk Mato 22:35-40.) Jėzus buvo švelnus, dėmesingas kitiems, ne arogantiškas, niekada nesielgė šiurkščiai. Jis kvietė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11:28-30). Jauni ir seni, — daugiausia tie, kurie buvo prislėgti ir išnaudojami, — klausydavosi viltingų Jėzaus žodžių, tarsi avys glausdavosi prie šio mielo žmogaus ir labai atsigaudavo.
7, 8. Kokių Įstatymo apribojimų turėjo paisyti ana kraujoplūdžiu serganti moteris ir kaip su ja pasielgė Jėzus?
7 Verta dėmesio ir tai, koks buvo Jėzaus požiūris į moteris. Visais laikais daugelis vyrų elgėsi su moterimis labai blogai. Ne išimtis buvo religiniai senovės Izraelio vadovai. O Jėzus moterims nestokojo pagarbumo. Tai matyti iš atsitikimo su viena izraelite, dvylika metų varginama kraujoplūdžio. Ieškodama, kaip pasveikti, ji buvo „nemaža iškentėjusi“ nuo gydytojų ir išleidusi visas lėšas. Tačiau nė kiek nepasitaisė, o ėjo „blogyn ir blogyn“. Įstatymo požiūriu ji buvo nešvari. Jei kas būtų ją palietęs, irgi būtų buvęs laikomas susitepusiu (Kun 15:19, 25).
8 Sužinojusi, kad Jėzus išgydo ligonius, moteris sykį įsimaišė į žmonių minią, sekančią paskui jį, tardama sau: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“ Kai taip ir padarė, bemat pasveiko. Jėzus žinojo, jog ligonė neturėjo prisiliesti jo rūbo. Tačiau jos nebarė, buvo jai malonus. Jis suprato, kaip per visus tuos metus negalė iškamavo moterį, ir matė, jog būtina jai padėti. Jėzus su atjauta pasakė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5:25-34).
9. Kaip Jėzus reagavo, kai mokiniai nenorėjo leisti prie jo vaikų?
9 Šalia Jėzaus gerai jausdavosi net vaikai. Kartą, kai žmonės prie Jėzaus nešė savo mažylius, mokiniai ėmė jiems drausti, turbūt manydami, kad taip Mokytoją labai trukdys. O Jėzus manė kitaip. Šventajame Rašte sakoma: „Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė [mokiniams]: ‘Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.’“ Paskui „jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“. Jėzus ne tik nedraudė vaikeliams ateiti, bet mielai su jais bendravo (Mk 10:13-16).
10. Iš kur Jėzus įgavo tokių patrauklių vidinių bruožų?
10 Iš kur Jėzus įgavo tų patrauklių vidinių bruožų, kurie atsiskleidė jam tarnaujant žemėje? Prieš gimdamas žmogumi, jis ilgus amžius buvo greta dangiškojo Tėvo ir iš jo daug išmoko. (Perskaityk Patarlių 8:22, 23, 30.) Danguje Jėzus matė, kad Jehova kūriniją valdo su meile, ir tai laikė sau pavyzdžiu. Ar Jėzui būtų pavykę sekti Dievu, jei nebūtų buvęs klusnus? Jis visa širdimi atsidavė Tėvo valiai, o Tėvas tokiu Sūnumi džiaugėsi. Net ir čia, žemėje, Jėzus buvo tobulas Jehovos esybės atvaizdas. Kokia mums garbė paklusti Kristui, Dievo paskirtam dangiškosios Karalystės Valdovu!
Ugdykis tokius kaip Kristaus vidinius bruožus
11. a) Kieno pavyzdžiu turime kuo stropiau sekti? b) Kodėl bendruomenėje vyrams itin svarbu eiti Jėzaus pėdomis?
11 Visi krikščionių bendruomenės nariai, ypač vyrai, turi kiek įstengdami ugdytis tokią kaip Kristaus asmenybę. Jau minėjome, kas parašyta Biblijoje: „Kiekvieno vyro galva yra Kristus.“ Kaip Kristus sekė savo Galvos, tikrojo Dievo, pavyzdžiu, taip kiekvienas krikščionis irgi turi sekti savo galvos, Kristaus, pavyzdžiu. Štai apaštalas Paulius, tapęs krikščioniu, taip ir darė. Bendratikius jis ragino: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11:1). Apaštalas Petras irgi sakė: „Jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Pt 2:21). Sekti Kristumi vyrams labai svarbu dar ir dėl to, kad jie būna paskiriami vyresniaisiais ir tarnybiniais padėjėjais. Kaip Jėzus su džiaugsmu ėjo Jehovos keliais, taip broliams turi būti džiugu sekti Kristaus pėdomis ir ugdytis tokius kaip jo vidinius bruožus.
12, 13. Kaip vyresnieji turi ganyti jiems patikėtą kaimenę?
12 Krikščionių bendruomenės vyresniųjų pareiga — mokytis būti tokiems kaip Kristus. Petras vyresniųjų prašė: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia, ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5:1-3). Bendruomenėje vyresnieji nėra diktatoriai ar kokie viešpačiai, nemėgina primesti savo valios, nesielgia šiurkščiai. Kristaus pavyzdžiu šie vyrai stengiasi ganyti jiems patikėtą kaimenę su meile, atidumu, būti nuolankūs, malonūs.
13 Kaip ir visi kiti, kaimenės prižiūrėtojai yra netobuli, ir šito jie niekada neturi pamiršti (Rom 3:23). Jiems privalu uoliai mokytis iš Jėzaus ir rodyti tokią kaip jo meilę. Šie broliai turi apmąstyti, kokie maloningi žmogui yra Dievas ir Kristus, ir sekti jų pavyzdžiu. Petras mus ragina: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (1 Pt 5:5).
14. Kokią pagarbą vyresnieji turi rodyti kitiems?
14 Vyrai, paskirti tarnauti bendruomenei ir ganyti Dievo kaimenės avis, privalo būti pavyzdingi. Romiečiams 12:10 sakoma: „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba.“ Vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai yra visiems pagarbūs. Kaip ir kiti krikščionys, šie broliai neturi palikti vietos „vaidams ar tuščiai puikybei“; jiems dera vadovautis priesaku: „Nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Fil 2:3). Atsakingam krikščioniui išties privalu elgtis su kitu taip, tarsi šis būtų už jį aukštesnis. Tada bus akivaizdu, jog jis paklūsta Pauliaus žodžiams: „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui“ (Rom 15:1-3).
Pagarba žmonai
15. Kaip krikščionis turi elgtis su žmona?
15 Įsiklausykime į Petro patarimą vedusiems krikščionims: „Jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas“ (1 Pt 3:7). Gerbti asmenį — tai labai jį branginti. Vadinasi, kito žmogaus nuomonės, poreikių, norų negalima ignoruoti, o reikia, jeigu tik nenusižengiama kokiam nors svarbiam principui, jų paisyti. Toks dėmesingas žmonai ir turi būti vyras.
16. Kokia kliūtis, pasak apaštalo Petro, gali atsirasti vyrui, jeigu negerbtų žmonos?
16 Prisakydamas vyrui gerbti žmoną, Petras pabrėžia, kodėl tai būtina: „Tada jūsų maldos nebus trikdomos“ (1 Pt 3:7). Šie žodžiai aiškiai byloja, kad Jehovai labai svarbu, kaip krikščionis su žmona elgiasi. Jei vyras negerbia sutuoktinės, jo maldoms tai gali būti kliūtis. O argi žmona, gerbiama vyro, ne mieliau jį visur palaiko?
17. Kaip stipriai krikščionis turi mylėti žmoną?
17 Apie meilę žmonai Dievo Žodyje rašoma taip: „Vyrai privalo mylėti savo žmonas kaip savo pačių kūnus. [...] Nes niekas niekad [nėra neapkentęs] savo paties kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bendruomenę [...]. Ir jūs, kiekvienas iš jūsų, tegul taip myli savo žmoną, kaip save patį“ (Ef 5:28, 29, 33, Jr). Kaip stipriai krikščionis turi mylėti sutuoktinę? „Vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bendruomenę ir atidavė save už ją“, — rašė Paulius (Ef 5:25, Jr). Taigi kaip Kristus paaukojo save už kitus, taip vyras turi būti pasiruošęs net gyvybės negailėti dėl sutuoktinės. Krikščionei lengva paklusti vyrui, jeigu jis yra švelnus, rūpestingas, elgiasi su ja maloniai, nesavanaudiškai.
18. Kokia pagalba krikščioniui prieinama, kad gebėtų rodyti žmonai pagarbą?
18 Ar priesakas šitaip rodyti pagarbą žmonai yra pernelyg sunkus? Ne. Juk Jehova niekada nereikalauja iš savo tarnų to, ko šie nepajėgia. Be to, Dievas sykiu suteikia jiems stipriausios visatoje jėgos — savo šventosios dvasios. Pats Jėzus patikino: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11:13). Krikščionis maldoje gali prašyti, kad Jehova per savo dvasią padėtų jam deramai elgtis su visais, taigi ir su žmona. (Perskaityk Apaštalų darbų 5:32.)
19. Apie ką kalbėsime kitame studijų straipsnyje?
19 Vyro pareiga išties labai svarbi — išmokti paklusti Kristui ir vadovauti taip kaip jis. O kokia moters, ypač žmonos, pareiga? Kitame straipsnyje pakalbėsime, kaip žmona turėtų žiūrėti į Jehovos jai skirtą vaidmenį.
Ar atsimeni?
• Kokius vidinius bruožus, sekdami Jėzumi, turime ugdytis?
• Kaip vyresnieji turi elgtis su kaimene?
• Kaip krikščionis turi elgtis su žmona?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, rodykime visiems pagarbą
