Sekime jų tikėjimu

Ji išliejo savo širdį Dievui maldoje

ONA, mėgindama užsimiršti, atsidėjusi ruošiasi kelionei. Tai turėtų būti džiugus metas. Jos vyras Elkana paprastai kasmet su visa šeima keliauja į Šiloją garbinti Jehovą Dievą padangtėje. Jehova norėjo, kad tokie sambūriai būtų džiaugsmingi (Pakartoto Įstatymo 16:15). Be abejonės, Onai visada patiko tos šventės. Tačiau per pastaruosius metus kai kas pasikeitė.

Onos vyras Elkana ją labai mylėjo, tačiau jis turėjo ir kitą žmoną, Peniną. O ši panūdo apkartinti Onai gyvenimą. Penina pasistengė, kad net tos metinės šventės Onai teiktų didelį skausmą. Ką ji darė? Tačiau, svarbiausia, kaip Onos tikėjimas Jehova padėjo jai ištverti tomis sunkiomis aplinkybėmis? Jeigu ir jums iškyla sunkumų, dėl kurių prarandate gyvenimo džiaugsmą, ši istorija jus ypač sustiprins.

„Kodėl tu tokia liūdna?“

Biblija pamini dvi problemas, kurios sunkino Onos gyvenimą. Ji beveik nieko negalėjo padaryti, kad pašalintų pirmąją, ir visiškai nieko — kad išspręstų antrąją. Pirma, Ona gyveno poligaminėje santuokoje ir kita jos vyro žmona degė neapykanta jai. Antra, Ona buvo nevaisinga. Aišku, dėl to išgyvena bet kuri moteris, trokštanti turėti vaikų, o dar labiau tokia nelaimė slėgė moterį Onos tautoje anais laikais. Kiekviena šeima norėjo turėti palikuonių, kad būtų išsaugotas jos vardas. Nevaisingumas buvo laikomas baisia gėda.

Onai tikriausiai būtų lengviau iškęsti tokią padėtį, jeigu ne Penina. Poligamija niekada nebuvo ideali santuoka, dažnai ją lydėjo konkurencija, nesantaika, širdgėla. Šis paprotys visiškai skyrėsi nuo santuokos formos, kurią Edeno sode nustatė Dievas, — būtent monogamijos (Pradžios 2:24). * Biblija atskleidžia liūdną poligamijos vaizdą ir tai ypač akivaizdu iš Elkanos šeimos gyvenimo aprašymo.

Elkana Oną mylėjo labiau už Peniną. Pasak žydų tradicijos, jis pirmiausia vedė Oną, o tik paskui, po kelerių metų, į žmonas paėmė Peniną. Kad ir kaip būtų, Penina baisiai pavydėjo Onai ir kaip įmanydama ją kankino. Ji jautėsi pranašesnė už Oną, nes pagimdė Elkanai vaikų. Sulig kiekvienu naujagimiu Penina vis labiau kėlėsi į puikybę. Ji ne tik nejuto Onai jokio gailesčio ir visiškai jos neguodė, bet dar labiau aitrino žaizdą. Kaip rašoma Biblijoje, Penina, „norėdama įskaudinti, tyčiodavosi“ iš Onos (1 Samuelio 1:6). Taigi Penina Oną užgauliojo sąmoningai. Ji troško įžeisti savo varžovę ir jai tai pavykdavo.

 Rodos, palankiausia proga pasišaipyti iš Onos būdavo jų kasmetinės kelionės į Šiloją. Elkana, paaukojęs auką Jehovai, duodavo po dalį kiekvienam Peninos vaikui, visiems „jos sūnums bei dukterims“. O bevaikė Ona gaudavo tik savąją dalį. Tada Penina pradėdavo taip pūstis prieš Oną, vis primindama apie jos nevaisingumą, jog vargšė moteris puldavo į ašaras ir visai netekdavo noro valgyti. Pro Elkanos akis neprasprūsdavo, kad jo mylima moteris sielvartauja ir nevalgo, tad jis mėgindavo ją paguosti: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“ (1 Samuelio 1:4-8).

Kaip matome, Elkana įžvelgė, kad Ona liūdi dėl nevaisingumo. Toks švelnus vyro patikinimas, kad ją myli, tikrai šildė moters širdį. * Tačiau Elkana nieko neužsiminė apie Peninos užgaules, taip pat nėra parašyta, jog pati Ona būtų jam apie tai sakiusi. Tikriausiai ji suvokė, kad papasakojusi apie viską tik dar pablogintų savo gyvenimą. Ar Elkana būtų ką nors pakeitęs? Ar nepradėtų Penina dar labiau šiauštis, ar vaikai ir tarnai nestotų jos pusėn? Tuomet Ona tikrai jaustųsi kaip atstumtoji savo pačios namuose.

Neaišku, ar Elkana žinojo apie niekingą Peninos elgesį, tačiau viską matė Jehova Dievas. Jo Žodyje atskleista visa tos šeimos drama, ir tai yra aiškus perspėjimas visiems, kurie iš pavydo ar neapykantos bando kitiems kaip nors pakenkti. Kita vertus, taikūs ir neklastingi žmonės, kaip Ona, gali būti ramūs, kad teisingasis Dievas viską sutvarkys tinkamu laiku ir būdu (Pakartoto Įstatymo 32:4). Tikriausiai Ona tai suvokė, tad kreipėsi į Jehovą pagalbos.

„Jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“

Ankstyvas rytas, tačiau gausi šeima jau sujudusi. Visi, netgi vaikai, ruošiasi kelionėn į Šiloją. Jiems teks daugiau nei 30 kilometrų * keliauti per kalvotą Efraimo kraštą. Pėsčiomis tą kelią galima nueiti per dieną ar dvi. Ona žino, kaip elgsis Penina, tačiau neketina likti namuose. Tuo parodo puikų pavyzdį visiems Dievo garbintojams. Niekada neleiskime, kad blogas kitų elgesys kliudytų mums garbinti Dievą. Jeigu nuo Dievo atitolsime, neteksime būtinos paramos, taip reikalingos ištverti.

Pagaliau po nelengvos kelionės kalnų takais šeima išvysta Šiloją. Štai jis, įsikūręs ant kalvos, beveik iš visų pusių apsuptas aukštesnių kalnelių. Artindamasi prie miesto Ona veikiausiai mąsto, ką pasakys Jehovai maldoje. Pasiekusi kelionės tikslą šeima pavalgo. Kai tik atsiranda galimybė, Ona atsiskiria nuo grupelės ir patraukia Jehovos padangtės link. Prie įėjimo sėdi vyriausiasis kunigas Elis. Tačiau Onos mintys sukasi apie Dievą. Ji neabejoja, kad čia Dievas ją tikrai išklausys. Juk dangiškasis Tėvas kaip niekas kitas supranta, ką ji kenčia. Susikaupęs kartėlis prasiveržia ir išsilieja graudžiomis ašaromis.

Pasikūkčiodama Ona ima melstis Jehovai. Jos lūpos juda be jokio garso, savo skausmą ji išsako mintyse. Moteris meldžiasi ilgai, išlieja širdį savo Tėvui. Tačiau  ji ne tik meldžia Dievą išklausyti prašymą susilaukti vaikelio. Onai rūpi ne vien gauti Dievo malonių, moteris trokšta jam duoti, ką gali. Taigi ji padaro įžadą: jeigu susilauks sūnaus, atiduos jį tarnauti Jehovai visą gyvenimą (1 Samuelio 1:9-11).

Ona visiems Dievo tarnams paliko pavyzdį, kaip melstis. Jehova su meile kviečia juos atvirai, be jokios baimės išsakyti visus rūpesčius, kaip kad vaikas nuoširdžiai išsipasakoja savo tėvams (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]; 1 Tesalonikiečiams 5:17). Apaštalas Petras įkvėptas Dievo užrašė šiuos paguodžiančius žodžius apie maldą: „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7).

Tačiau žmonės ne tokie supratingi ir atjautūs kaip Jehova. Onai verkiant ir meldžiantis netikėtai pasigirsta balsas. Tai Elis — vyriausiasis kunigas. Kurį laiką stebėjęs Oną, jis taria: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ Elis matė, kad virpa Onos lūpos, kad ji rauda ir yra susijaudinusi. Bet užuot paklausęs, kas atsitiko, jis iškart palaikė ją girta (1 Samuelio 1:12-14).

Kaip skaudu tikriausiai buvo Onai tokiu sunkiu metu išgirsti šį nepagrįstą kaltinimą ir dar iš žmogaus, užimančio tokią garbingą padėtį! Vis dėlto ji ir šįkart parodė, kad turi stiprų tikėjimą. Ona neleido žmogaus netobulumui trukdyti garbinti Jehovą. Moteris pagarbiai atsakė Eliui ir viską paaiškino. Supratęs, kad klydo, Elis atsakė švelniau: „Tad eik ramybėje, [...] tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“ (1 Samuelio 1:15-17).

Kaip pasijuto Ona, atvėrusi širdį Jehovai ir pagarbinusi jį padangtėje? Biblijoje rašoma: „Moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“ (1 Samuelio 1:18). Ona pajuto palengvėjimą. Ji, vaizdžiai tariant, savo naštą perkėlė ant savo dangiškojo Tėvo pečių — kur kas platesnių ir tvirtesnių nei jos pačios (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Ar yra tokia našta, kuri būtų Dievui per sunki? Ne, nebuvo, nėra ir nebus!

Tad kai mus slegia rūpesčiai ar liūdesys, sekime Onos pavyzdžiu ir atvirai išsipasakokime Tam, kurį Biblija vadina „maldos klausytoju“ (Psalmyno 65:2, Jr). Jeigu melsimės tikėdami, pamatysime, kad liūdesys pranyksta ir mus apima „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“ (Filipiečiams 4:6, 7).

„Nėra Uolos kaip mūsų Dievas“

Kitą rytą Ona grįžo į padangtę su Elkana. Ji greičiausiai papasakojo jam apie savo  prašymą ir įžadą. Pagal Mozės įstatymą vyras turėjo teisę atšaukti žmonos įžadą, kurį ji davė be jo žinios (Skaičių 30:11-16 [30:10-15, Brb]). Bet tas dievobaimingas žmogus šitaip nepasielgė. Jiedu abu drauge pagarbino Jehovą padangtėje ir paskui išsirengė namo.

 Kada Penina suvokė, kad jai jau nepavyksta įskaudinti Onos? Biblijoje to nesakoma. Tačiau žodžiai „jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“ leidžia manyti, jog Ona nuo to laiko atgavo dvasios ramybę. Vienaip ar kitaip, netrukus Penina įsitikino, kad jos intrigos bergždžios. Biblijoje Peninos vardas daugiau neminimas.

Praėjo keli mėnesiai ir vidinę Onos ramybę pakeitė begalinis džiaugsmas. Ji nėščia! Tačiau net ir džiūgaudama Ona nė minutei nepamiršo, kas ją taip apdovanojo. Kai gimė sūnus, motina pavadino jį Samueliu. Originalo kalba jis reiškia „Dievo vardas“ ir, matyt, nurodo, jog svarbu šauktis Dievo vardo, kaip kad darė Ona. Tais metais į Šiloją drauge su Elkana ir kitais šeimos nariais ji nekeliavo. Namuose pasiliko trejus metus, kol vaiką nujunkė. Ji rengėsi tai dienai, kai turės skirtis su mylimu sūnumi.

Tas išsiskyrimas nebuvo lengvas. Žinoma, Ona neabejojo, kad Šilojyje Samueliu bus gerai pasirūpinta. Greičiausiai jį prižiūrės moterys, tarnaujančios prie įėjimo į padangtę. Vis dėlto jis dar toks mažas! Ir kuriai gi motinai nesinori, kad vaikas visą laiką būtų šalia? Tačiau Ona su Elkana berniuką padangtėn atvedė ne tarsi gailėdami, o dėkinga širdimi. Dievo namuose jiedu paaukojo aukas, privedė Samuelį prie Elio ir priminė jam Onos maldą, išsakytą Dievui prieš kelerius metus.

Paskui Ona vėl kreipėsi į Dievą malda, kurią jis panorėjo įtraukti į savo įkvėptą Žodį. Skaitydami tą maldą, užrašytą 1 Samuelio 2:1-10, pajusite, kokį stiprų tikėjimą turėjo ši moteris. Ji šlovino Jehovą už jo nepaprastą galią: kad jis pažemina išdidžiuosius, išaukština prislėgtuosius, dalija mirtį ir net duoda gyvastį. Ji liaupsino savo Tėvą už jo neprilygstamą šventumą, teisingumą, ištikimybę. Ne veltui pasakė: „Nėra Uolos kaip mūsų Dievas.“ Jehova galima visiškai pasikliauti, jis nesikeičia, priglobia visus engiamuosius ir prislėgtuosius, kurie prašo jį pagalbos.

Koks laimingas buvo mažasis Samuelis, turėdamas motiną, iš visos širdies tikinčią Jehova! Nors vaikas, be abejonės, jos ilgėdavosi, niekada nesijautė pamirštas. Kasmet Ona ateidavo į Šiloją ir atnešdavo jam berankovį viršutinį drabužį, kad nešiotų tarnaudamas prie padangtės. Kiekvienas dygsnelis liudijo apie motinos meilę ir rūpinimąsi (1 Samuelio 2:19). Įsivaizduokite, kaip Ona apvelka savo sūnų nauju drabužiu, apglosto ir, švelniai žvelgdama, ramina ir drąsina. Samueliui buvo gera turėti tokią mamą, o ir pats jis užaugęs tapo tikra palaima savo tėvams ir visam Izraeliui.

Ona irgi neliko Dievo pamiršta. Jehova ją laimino, ir ji Elkanai pagimdė dar penkis vaikus (1 Samuelio 2:21). Tačiau didžiausias Onos turtas buvo ryšys su savo Tėvu, Jehova, ir tas ryšys metams bėgant tik tvirtėjo. Sekdami Onos tikėjimu, ir jūs stiprinkite savo draugystę su Dievu.

[Išnašos]

[Rėmelis 17 puslapyje]

Dvi nepaprastos maldos

Dvi Onos maldos, užrašytos 1 Samuelio 1:11 ir 1 Samuelio 2:1-10, turi nemažai įdomių ypatybių. Atkreipkite dėmesį bent į keletą iš jų.

▪ Pirma malda Ona kreipiasi į „Kareivijų Jehovą“ (NW). Biblijoje ji yra pirmas žmogus, pavartojęs šį titulą. Biblijos originale jis paminėtas 285 kartus ir reiškia, jog Dievas vadovauja galybei dvasinių sūnų.

▪ Antra malda rodo, kad Onai svarbiausia buvo ne nutildyti savo varžovę Peniną, o būti Jehovos laiminamai: ji meldėsi ne kai pagimdė sūnų, o kai drauge su vyru Elkana atvedė jį tarnauti Dievui padangtėje Šilojyje.

▪ Sakydama „mano ragas mano Dievo išaukštintas“, Ona greičiausiai turėjo omenyje jautį, galingą nešulinį gyvulį su stipriais ragais. Taip Ona vaizdžiai pasakė, kad Jehova padarė ją stiprią (1 Samuelio 2:1, išnaša).

▪ Jos žodžiai apie Dievo „Pateptąjį“ laikomi pranašiškais. Ona pavartojo tą patį žodį, kuris verčiamas „mesijas“; Biblijoje ji pirmoji šiuo žodžiu pavadino būsimą pateptą karalių (1 Samuelio 2:10).

▪ Maždaug po tūkstančio metų Jėzaus motina Marija šlovindama Jehovą atkartojo kai kurias Onos maldos mintis (Luko 1:46-55).

[Iliustracija 16 puslapyje]

Ona labai sielojosi, kad yra nevaisinga, o Penina visaip stengėsi ją dar labiau įskaudinti

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Sekdami Onos pavyzdžiu, melskimės iš širdies

[Iliustracija 17 puslapyje]

Nors Elis neteisingai apkaltino Oną, ji neįsižeidė