Pirmojo amžiaus krikščionių gyvenimas ir buitis

Dailidė

„Argi jis ne dailidės sūnus?“ (MATO 13:55).

JĖZŲ vadino ne tik „dailidės sūnumi“, bet ir „dailide“ (Morkaus 6:3). Šio amato jis, matyt, išmoko iš savo įtėvio Juozapo.

Kokių įgūdžių Jėzui reikėjo įgyti ir kokiais įrankiais turėjo išmokti dirbti? Kokius daiktus jis gamino ir kaip kitaip pagelbėdavo Nazareto gyventojams? Kaip vaikystėje išmoktas amatas atsispindėjo jo mokymuose?

Šeimos verslas. Štai paveikslėlyje matome, kaip tėvas moko vyriausiąjį sūnų sumaniai ir saugiai naudotis lankiniu grąžtu. O jaunesnis sūnus atidžiai klausosi ir stebi.

Amato mokytis berniukai pradėdavo maždaug 12—15 metų. Savo žinias ir patirtį paprastai jiems perduodavo tėvas. Mokymas trukdavo ne vienerius metus; berniukai turėdavo stropiai ugdytis reikiamus įgūdžius, kad taptų tikrais savo amato meistrais. Įsivaizduokite, kiek daug malonių akimirkų Juozapas praleido su Jėzumi  drauge dirbdamas, bendraudamas, dalydamasis patirtimi. Juozapas tikriausiai didžiavosi matydamas, kad Jėzus tapo puikiu dailide.

Reikėjo žinių, jėgos, įgūdžių. Kiekvienas dailidė turėjo gerai išmanyti apie medieną, su kuria dirba. Paprastai jis naudodavo vietines medžiagas, pavyzdžiui, kipariso, ąžuolo, kedro, šilkmedinio fikuso, alyvmedžio medieną. Tačiau pirmajame amžiuje nebuvo miško medžiagos sandėlių ar statybinių medžiagų parduotuvių, kur būtų galima nusipirkti kokių tik reikia lentų. Dailidei tekdavo keliauti į mišką, išsirinkti tinkamus medžius, juos nukirsti, paskui sunkius rąstus pargabenti iki dirbtuvės.

Ką iš tos medienos meistras dirbdindavo? Darė gegnes stogams, namo vidaus laiptus, duris, langus, sienų karkasus. Kartais dailidė ilgas valandas praleisdavo lauke padėdamas statyti namus.

Gamindavo jis ir baldus, pavyzdžiui, spinteles (1) su stalčiais, lentynomis, durelėmis; įvairių dydžių ir formų taburetes (2), kėdes (3), stalus (4), taip pat darydavo lopšius. Paveikslėlyje matote keletą iš jo gaminių. Kai kuriuos baldus dailidė išpuošdavo įdomių raštų medžio inkrustacijomis. Norėdamas juos apsaugoti ir pagražinti, padengdavo vašku, laku arba ištepdavo aliejumi.

Ūkininkams dailidė gamindavo padargus, kaip antai jungus (5) iš kietmedžio, šakes, grėblius, semtuvus (6). Arklai (7) turėjo būti tvirto medžio, kad nesulūžtų geležiniais noragais vagojant akmenuotą dirvą. Dailidė dirbdavo ir medinius mažesnius bei didesnius vežimus (8), taip pat vežimų ratus — su stipinais ar be jų. Be to, jam tekdavo taisyti arba atnaujinti paties padirbdintus baldus, įrankius ir vežėčias.

Pamėginkite įsivaizduoti, kaip atrodė Jėzus, nemažai metų išdirbęs dailide. Turbūt regite Vidurio Rytų saulėje įdegusį veidą, fizinio darbo užgrūdintą raumeningą kūną, sudiržusias rankas, kurios kasdien liesdavo šiurkštų medį, darbavosi su kirviu, plaktuku, pjūklu.

Pavyzdžiai iš kasdienybės. Jėzus į savo palyginimus meistriškai įpindavo paprastus, gerai žinomus dalykus, kad paaiškintų gilias dvasines tiesas. Ar minčių palyginimams jis sėmėsi iš savo buvusio amato? Galbūt. Prisiminkime keletą jo palyginimų. „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ — kartą pasakė jis miniai. Kiekvienas dailidė žino, koks didelis yra rąstas (Mato 7:3). Kitąsyk susirinkusiems žmonėms jis tarė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“ Jėzus  tikriausiai buvo pagaminęs nemažai arklų (Luko 9:62). O viename iš nuoširdžiausių savo kvietimų jis paminėjo kitą dailidės dirbinį: „Imkite ant savo pečių mano jungą [...]. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:29, 30). Jėzus, be abejonės, žinojo, kaip padaryti jungą, kad jis netrintų, o būtų „švelnus“, gerai pritaikytas.

Jėzaus priešininkai tikriausiai niekinamai vadino jį „dailidės sūnumi“. Vis dėlto kaip pirmajame amžiuje, taip ir šiandien krikščionys laiko garbe sekti šio nuolankaus buvusio dailidės pėdomis.

[Rėmelis/iliustracijos 26 puslapyje]

Dailidės įrankiai

Pirmajame amžiuje kiekvienas dailidė, taigi ir Jėzus, turėjo mokėti naudotis šiais įrankiais, kuriuos matome paveikslėlyje. Jo pjūklas (1) buvo dantyta geležinė juosta, abiem galais įtvirtinta į medinį rėmelį; juo pjaunama traukant pirmyn atgal. Kampų ir paviršių statmenumui tikrinti dailidė naudojo kampainį (2), o statmenai krypčiai nustatyti nuleisdavo svambalą (3). Jo įrankių dėžėje buvo ir gulsčiukas (4), liniuotė su padalomis (5), oblius (6) su aštria reguliuojama geležte grublėtai medienai lyginti ir kirvis (7) medžiams kirsti.

Lankinėmis tekinimo staklėmis (8) bei skaptu (9) dailidė naudojosi gamindamas verpstes. Ant dėžės dangčio padėtas medinis plaktukas (10) įlaidams į sandūras įvaryti arba kaltui kalti. Taip pat matome nedidelį rankinį pjūklą (11), drožtuvą (12) dirbiniams dailinti, keletą vinių (13). Priešais dėžę stovi geležinis plaktukas (14) ir skliutas (15) rąstams tašyti. Dar ant dangčio guli peilis (16), įvairaus dydžio kaltai (17). Į dėžę atremtas lankinis grąžtas (18).