Kas išvaduos pagalbos besišaukiantį žmogų?

„Dieve, suteik savo teisingumo karaliui [...]. Juk jis gelbsti beturtį, kuris jo šaukiasi“ (PS 72:1, 12).

1. Ką apie Dievo gailestingumą liudija Dovydo patirtis?

KOKIE širdžiai malonūs šitie žodžiai! Iš visko sprendžiant, juos parašė senovės Izraelio karalius Dovydas. * Kadaise, nusidėjęs su Batšeba, sąžinės graužaties labai kamuojamas jis Dievą meldė: „Iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. [...] Mano nuodėmė man nuolat prieš akis. [...] Aš gimęs kaltėje, ir mano motina mane pradėjo nuodėmėje“ (Ps 51:3-7 [51:1-5, Brb]). Jehova, gailestingasis Dievas, atsižvelgia į tai, kad esame iš prigimties nuodėmingi.

2. Kas nusakoma 72-ojoje psalmėje?

² Jehova supranta mūsų apgailėtiną padėtį. Pranašiški psalmės žodžiai skelbia, kad Dievo pateptasis Karalius „gelbsti beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais. Jis gelbės beturčių gyvastį“ (Ps 72:12, 13). Kaip žadėtasis palengvėjimas ateis? Apie tai ir rašoma 72-ojoje psalmėje. Šita giesmė, nusakanti, koks bus Dovydo  sūnaus Saliamono viešpatavimas, kartu padeda įsivaizduoti ir kaip Dievo Sūnus Jėzus Kristus, gavęs valdžią, išvaduos žmoniją iš visų vargų.

Kristaus valdymo pirmavaizdis

3. Ko Saliamonas prašė ir ko Dievas jam suteikė?

³ Jau paskyręs Saliamoną karaliumi, Dovydas prieš mirtį davė jam nurodymų, ir Saliamonas ištikimai jų laikėsi (1 Kar 1:32-35; 2:1-3). Vėliau Jehova pasirodė Saliamonui sapne ir tarė: „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau.“ Saliamonas paprašė tik vieno dalyko: „Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta.“ Atsakydamas į nuolankią Saliamono maldą, Dievas suteikė jam tai, ko prašė, ir dar daugiau (1 Kar 3:5, 9-13).

4. Ką apie Saliamono viešpatavimą pasakė Šebos karalienė?

⁴ Saliamono valdymas su Jehovos palaiminimu buvo itin sėkmingas: klestėjo taika ir visas kraštas džiaugėsi tokia gerove, kokios nepavyko sukurti jokiai kitai žmonių valdžiai (1 Kar 5:5 [4:25, Brb]). Pasižiūrėti, kaip Saliamonas viešpatauja, su didžiule palyda atvyko ir Šebos karalienė. Saliamonui ji pasakė: „Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos [...]. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta. Tavo išmintis ir gerovė smarkiai viršija kalbas, kurias buvau girdėjusi“ (1 Kar 10:1, 6, 7). Nepalyginti didesnė vis dėlto yra Jėzaus išmintis. Apie save jis tikrai galėjo pasakyti: „Štai čia daugiau negu Saliamonas“ (Mt 12:42).

Ką padarys Didesnysis Saliamonas

5. Kas atskleidžiama 72-ojoje psalmėje ir ką Jėzus tarnaudamas žemėje iš anksto parodė?

⁵ Tad panagrinėkime 72-ąją psalmę nuodugniau ir pasiaiškinkime, kiek daug žmonijai duos Jėzaus Kristaus, Didesniojo Saliamono, viešpatavimas. (Perskaityk Psalmyno 72:1-4.) Ši psalmė byloja, kad savo Sūnaus, „Ramybės Kunigaikščio“, valdymui didelę reikšmę teikia ir pats Jehova (Iz 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]). Didesnysis Saliamonas, Dievo įgaliotas, ‘teis skriaudžiamuosius teisingai ir gelbės beturčių vaikus’. Jo viešpatavimas bus kupinas teisumo ir taikos. Tarnaudamas žemėje Jėzus iš anksto parodė, kokių nuostabių dalykų įgyvendins savo karaliavimo Tūkstantmetį (Apr 20:4).

6. Kas mums padeda geriau įsivaizduoti, ką Jėzus, karaliaudamas iš dangaus, padarys žmonijos labui?

⁶ Prisiminkime, kokius darbus Jėzus Kristus darė, — tai padės įsivaizduoti, ką visos žmonijos labui jis padarys ateityje, kai išsipildys 72-osios psalmės žodžiai. Nuostabą kelia jo didi atjauta kenčiantiems (Mt 9:35, 36; 15:29-31). Štai vienas raupsuotas vyras prisiartinęs prie Jėzaus meldė: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus atsakė: „Noriu, būk švarus!“ Ir žmogus pasveiko! (Mk 1:40-42) Kiek vėliau Jėzus pamatė našlę, apraudančią savo vienturtį sūnų. „Viešpačiui pagailo jos.“ Tad į mirusįjį jis kreipėsi: „Sakau tau: kelkis!“ Ir jaunuolis atsikėlė, jis vėl buvo gyvas! (Lk 7:11-15)

7, 8. Kaip Jėzus parodė turįs galią išgydyti ligas?

 ⁷ Galią daryti stebuklus Jėzui suteikė pats Jehova. Tai pailiustruoja atsitikimas su moterimi, kuri jau dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu. Nors buvo „nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo“, ji ėjo vis blogyn. Moteris įsimaišė į minią ir palietė Jėzų, o pagal Įstatymą jokiai moteriai, patiriančiai kraujoplūdį, nebuvo valia to daryti (Kun 15:19, 25). Jėzus pajuto, kad iš jo išėjo jėga, todėl paklausė, kas prie jo prisilietė. „Išsigandusi ir virpėdama“ moteris, „puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę“. Jėzus suprato, kad šią moterį išgydė Jehova, ir maloniai jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5:25-27, 30, 33, 34).

⁸ Stebuklai, kuriuos Jėzus darė, buvo kvapą gniaužiantis Dievo galybės liudijimas ir patiems ligoniams, išvaduotiems iš negalios, ir aplinkiniams, visa mačiusiems savo akimis. Kai Jėzus, prieš pradėdamas sakyti garsųjį Kalno pamokslą, išgydė žmones, daugelis tai regėdami tikriausiai buvo apstulbę (Lk 6:17-19). Arba štai prisiminkime kitą atvejį. Jonas Krikštytojas nusiuntė du savo mokinius pas Jėzų įsitikinti, ar jis tikrai esąs Mesijas. „Kaip tik tuo metu Jėzus išgydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą.“ Ir tuos du pasiuntinius Jėzus paragino: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Lk 7:19-22). Kaip ta žinia turėjo Joną nudžiuginti!

9. Apie kokias ateities permainas liudijo Jėzaus stebuklai?

⁹ Savo žemiškosios tarnystės metais Jėzus daugelį išvadavo iš sielvarto ir kančių — tačiau ne ilgam. Žmonės, kuriuos jis pagydė ar prikėlė, vėliau juk mirė. Tie stebuklai vis dėlto parodė, kad ateityje, kai Mesijas valdys iš dangaus, žmonija visiems laikams nusimes skausmo ir ligų naštą.

Ateityje — žemės rojus!

10, 11. a) Kiek ilgai žmonija gyvens rojuje ir koks bus Jėzaus viešpatavimas? b) Kas toks bus su Kristumi rojuje ir ko reikės, kad jis galėtų gyventi amžinai?

¹⁰ Nusikelkime mintimis į tą laiką, kai visa žemė bus rojus. (Perskaityk Psalmyno 72:5-9.) Vienintelio tikrojo Dievo garbintojai laimingi gyvens tame rojuje tol, kol švies saulė, kol spindės mėnulis, — amžinai. Jėzaus Kristaus karaliavimas teiks atgaivą „tartum lietus jaunam atolui, lyg laistantys žemę lietaus gūsiai“.

¹¹ Ar neužsidega širdis, kai mintyse regi išsipildant visa, kas šioje psalmėje užrašyta, kai pagalvoji, jog ištisą amžinybę galėsi gyventi žemės rojuje? O kokius jausmus turėjo sužadinti greta ant stulpo kabančiam nusikaltėliui Jėzaus žodžiai: „Su manimi būsi rojuje“! (Lk 23:43, NW) Jėzaus karaliavimo Tūkstantmetį tas žmogus bus prikeltas — sugrįš į gyvenimą. Jeigu Kristaus valdžiai paklus, žemėje amžinai gyvens žvalus, sveikas, laimingas.

12. Kokia galimybė Kristaus viešpatavimo Tūkstantmetį bus suteikta prikeltiems neteisiesiems?

¹² Viešpataujant Jėzui Kristui, Didesniajam Saliamonui, teisusis „žydės“, klestės (Ps 72:7). Kristus — kaip ir tada, kai gyveno žemėje, — švelniai ir su didele meile visais rūpinsis. Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje iš mirusiųjų bus prikelti netgi „neteisieji“. Gyvenimą laimės tie, kurie taikysis prie Dievo nustatytos tvarkos (Apd 24:15). O kas Dievo nuostatų nepaisys, tokiems, aišku, gyventi nebus leista. Naujojo pasaulio taikos ir ramybės jie drumsti negalės.

13. Kaip plačiai valdys Dievo Karalystė ir kodėl jai viešpataujant niekas nebedrums taikos?

 ¹³ Kad Didesniojo Saliamono valdos aprėps visą žemę, liudija šitie žodžiai: „Teviešpatauja jis nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės [Eufrato] ligi žemės pakraščių. Dykumos klajokliai klūpės prieš jį, o jo priešai laižys žemės dulkes“ (Ps 72:8, 9). Jėzus Kristus iš tiesų valdys visą žemę (Zch 9:9, 10). Tie, kas jo karaliavimą pripažins ir bus jam dėkingi, vaizdžiai tariant, „klūpės prieš jį“, tai yra noriai paklus. O neatgailaujantys nusidėjėliai, nors ir „šimto metų“, bus pašalinti (Iz 65:20). Jie „laižys žemės dulkes“.

Rūpestingasis Karalius mus atjaučia

14, 15. Iš kur žinome, kad Jėzus supranta žmonių jausmus ir kad išgelbės „beturtį, kuris jo šaukiasi“?

¹⁴ Nuodėmingos žmonijos būklė apgailėtina. Mums žūtbūt reikia pagalbos. Kaip gerai, kad nesame palikti be vilties! (Perskaityk Psalmyno 72:12-14.) Jėzus, Didesnysis Saliamonas, supranta mūsų netobulą prigimtį ir mus atjaučia. Jis pats kentėjo dėl teisumo ir Dievui leidus nešė sunkią išbandymų naštą. Jėzus patyrė tokią didelę emocinę įtampą, kad net „jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Lk 22:44). Vėliau, kabodamas ant kančių stulpo, jis sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27:45, 46). Nors Šėtonas darė viską, kad nuo Jehovos jį atitrauktų, ir nors pačiam teko labai daug iškęsti, Jėzus liko Jehovai Dievui ištikimas.

¹⁵ Neabejokime — Jėzus mato mūsų skausmą ir išgelbės „beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda“. Kaip ir dangiškasis Tėvas, jis „girdi vargšus“ ir su meile visais rūpinasi, tad būtinai ‘pagydys sužeistas širdis ir aptvarstys jų žaizdas’ (Ps 69:34 [69:33, Brb]; 147:3). Jėzus ‘atjaučia mūsų silpnybes’, nes yra, „kaip ir mes, visaip gundytas“ (Hbr 4:15). Kaip gera žinoti, kad Jėzus Kristus danguje jau karaliauja ir kad yra pasiruošęs išvaduoti žmoniją iš skausmo ir kančių!

16. Kodėl Saliamonas gebėjo atjausti savo tautos žmones?

¹⁶ Saliamonas, apdovanotas išmintimi ir įžvalga, be abejo, ‘rūpinosi vargšais’. Jo paties šeimoje irgi būta liūdnų, skaudžių įvykių. Vienas Saliamono brolis, Amnonas, išprievartavo seserį Tamarą, ir kitas brolis, Abšalomas, įsakė savo tarnams Amnoną už tą piktadarystę nužudyti (2 Sam 13:1, 14, 28, 29). Paskui Abšalomas surengė sąmokslą prieš Dovydą ir užgrobė valdžią, bet galiausiai pralaimėjo ir jį nužudė Joabas (2 Sam 15:10, 14; 18:9, 14). Vėliau karaliaus sostą mėgino užimti Saliamono brolis Adonijas. Jeigu tai būtų pavykę, Saliamonas tikrai būtų neišvengęs mirties (1 Kar 1:5). Kad Saliamonas atjautė kenčiantį žmogų, akivaizdu iš jo žodžių, ištartų maldoje per iškilmingą Jehovos šventyklos atidarymą. Už savo tautą karalius meldė: „Kiekvienas jaučia, kas jį slogina ar kankina, [...] atleisk ir duok kiekvienam, kurio širdį tu pažįsti, pagal visus jo poelgius“ (2 Met 6:29, 30, Jr).

17, 18. Kokios mintys kamuoja kai kuriuos Dievo tarnus ir kas jiems teikia stiprybės?

 ¹⁷ Kartais žmogų „slogina ar kankina“ kai kokie praeities išgyvenimai. Jehovos liudytoja Marija, * kuriai dabar per trisdešimt, rašo: „Tikrai turiu kuo džiaugtis, bet kai prisimenu savo ankstesnį gyvenimą, apima gėda ir pasibjaurėjimas. Labai nusimenu, puolu į ašaras — rodosi, viskas vyko tik vakar. Dalykai, giliai įsirėžę į sąmonę, verčia mane jaustis labai kaltą ir niekam tikusią.“

¹⁸ Panašiai kaip ši sesė jaučiasi daug Dievo tarnų. Iš kur jiems semtis stiprybės, kad nepalūžtų? „Laiminga dabar esu tarp tikrų draugų, tikėjimo brolių ir sesių, — sako Marija. — Stengiuosi mintis sutelkti į tai, ką gera Jehova yra pažadėjęs, ir tvirtai tikiu, kad mano pagalbos šauksmą ateityje pakeis džiaugsmo šūksniai“ (Ps 126:5). Taigi sudėkime viltis į Dievo Sūnų, paties Jehovos paskirtąjį Valdovą. Apie jį buvo parašyta: „Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais. Jis gelbės beturčių gyvastį, atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto; jo akyse brangus jų kraujas“ (Ps 72:13, 14). Kaip tai mus paguodžia!

Naujojo pasaulio gerovė

19, 20. a) Kokią negerovę, kaip liudija 72-oji psalmė, ištaisys Dievo Karalystė? b) Kam už Kristaus viešpatavimą teks didžiausia garbė ir kokie jausmai tau kyla, kai pagalvoji apie būsimas permainas?

¹⁹ Vėl pamėginkime įsivaizduoti, koks gyvenimas Dievo įsteigtame naujajame pasaulyje, Didesniojo Saliamono valdose, laukia dorų žmonių. „Krašte tebūna gausu grūdų, pasėliai tevilnija ant kalnų viršūnių“, — skelbia pranašiški žodžiai (Ps 72:16). Javai, kaip žinia, kalnų viršūnėse neauginami. Čia tiktai pabrėžiama, kokia derlinga tuomet bus žemė. „Krašto derlius tebūna lyg Libano“, — rašo psalmininkas, mat Saliamono laikais Libanas panėšėjo į gausų aruodą. Pagalvokime: nebestigs maisto, niekam nebereikės alkanauti ar badauti. Visų laukia „puota su skaniausiais valgiais“ (Iz 25:6-8; 35:1, 2).

²⁰ O kam už tas nepaprastas dovanas teks didžiausia garbė? Jehovai Dievui — amžinajam Karaliui, aukščiausiajam Valdovui. Tada, galima sakyti, visų mūsų balsai susilies į chorą, giedantį šios gražios, širdžiai mielos giesmės paskutines eilutes: „Tebūna amžinas karaliaus [Jėzaus Kristaus] vardas, tetveria jo vardas taip ilgai kaip saulė. Tebūna juo palaiminti visi žmonės, teskelbia jį laimingu visos tautos. Garbinkite Viešpatį, Izraelio Dievą! Tik jis vienas daro nuostabius darbus. Garbinkite jo šlovingą vardą per amžius! Jo garbė pripildo visą pasaulį. Amen! Amen!“ (Ps 72:17-19).

[Išnašos]

Kaip atsakytum?

• Apie ką pranašiškai byloja 72-oji psalmė?

• Kas yra Didesnysis Saliamonas ir kaip plačiai jis valdys?

• Kokie dalykai, išpranašauti 72-ojoje psalmėje, tave labiausiai džiugina?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 29 puslapyje]

Kokią gerovę žmonijai pranašavo Saliamono viešpatavimas?

[Iliustracija 32 puslapyje]

Kad gyventume rojuje, Didesniojo Saliamono valdose, dabar verta dėti didžiausias pastangas