„Jūsų Vadas yra vienas — Kristus“

„Nė vadais nesivadinkite, nes jūsų Vadas yra vienas — Kristus“ (MT 23:9, 10, NW).

1. Ką Jehovos liudytojai laiko savo Vadu ir kodėl?

KRIKŠČIONIJOS bažnyčios turi daug vadovų. Tai Romos popiežius, Rytų stačiatikių patriarchai ir metropolitai, kitų denominacijų galvos. Jehovos liudytojų vadas nėra koks nors žmogus. Šie krikščionys nelaiko savęs to ar kito žmogaus mokiniais bei sekėjais. Tai derinasi su Jehovos pranašiškais žodžiais apie savo Sūnų: „Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu“ (Iz 55:4). Daugiatautė pateptųjų krikščionių bendruomenė ir jų draugai, „kitos avys“, turi paties Jehovos jiems paskirtą Vadą ir kito jiems nereikia (Jn 10:16). Jie pritaria Jėzaus žodžiams: „Jūsų Vadas yra vienas — Kristus“ (Mt 23:10, NW).

Dvasinis Izraelio Vadas

2, 3. Kaip Dievo Sūnus energingai padėdavo Izraeliui?

² Prieš daugelį šimtmečių iki krikščionių bendruomenės įkūrimo, Jehova paskyrė angelą, kuris vestų jo tautą, Izraelį. Išvadavęs izraelitus iš Egipto, Jehova jiems pasakė: „Štai siunčiu aš angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti į vietą, kurią parengiau. Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis jūsų nusikaltimo. Jis turi mano vardą“ (Iš 23:20, 21). Logiška manyti, jog šis angelas, turintis ‘Jehovos vardą’, buvo Dievo pirmagimis Sūnus.

³ Prieš gimdamas žmogumi, Dievo Sūnus tikriausiai turėjo vardą Mykolas. Šiuo vardu Danieliaus knygoje pavadintas tas, kuris buvo „[Danieliaus tautos, Izraelio] kunigaikštis“ (Dan 10:21, Brb). Kristaus mokinys Judas paminėjo, jog Mykolas jau labai seniai, dar iki Danieliaus laikų, veikė Izraelio tautos labui. Štai mirus Mozei Šėtonas, matyt, turėjo savų sumanymų, ką daryti su šio vyro palaikais, — greičiausiai norėjo, kad izraelitai  it kokie stabmeldžiai juos garbintų. Mykolas užkirto tam kelią. Judas rašo: „Kai arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško pasmerkimo, bet pasakė: ‘Tesudraudžia tave Viešpats!’“ (Jud 9). Vėliau, prieš paimant Jerichą, be abejo, ne kas kitas, o Mykolas, „Viešpaties kariuomenės galva“, pasirodė Jozuei ir jį patikino, kad bus paties Dievo remiamas. (Perskaityk Jozuės 5:13-15.) Kai sykį demonas, vienos „karalystės didžiūnas“, bandė kliudyti angelui perduoti svarbią žinią pranašui Danieliui, į pagalbą atėjo arkangelas Mykolas (Dan 10:5-7, 12-14).

Ateina išpranašautasis Vadas

4. Kokia pranašystė buvo perduota Danieliui apie būsimą Mesiją?

⁴ Prieš pat minėtą atsitikimą Jehova pasiuntė angelą Gabrielių perduoti Danieliui pranašystės, kada pasirodys „pateptasis vadas“ (Dan 9:21-25). * Atėjus nurodytam laikui, tai yra 29-ųjų m. e. m. rudenį, Jonas pakrikštijo Jėzų. Tada Jėzui buvo išlieta šventoji dvasia ir taip jis tapo Pateptuoju, arba Kristumi, Mesiju (Mt 3:13-17; Jn 1:29-34; Gal 4:4). Pateptasis turėjo veikti kaip neprilygstamas Vadas.

5. Kokį Vadovo pavyzdį rodė Kristus savo žemiškos tarnystės dienomis?

⁵ Nuo pat savo tarnystės žemėje pradžios Jėzus parodė esąs „pateptasis vadas“. Išsyk, vos už kelių dienų, jau pradėjo rinkti mokinius ir padarė savo pirmąjį stebuklą (Jn 1:35—2:11). Mokinių lydimas keliavo skersai išilgai po šalį ir skelbė gerąją naujieną apie Karalystę (Lk 8:1). Jėzus vadovavo evangelizacijos ir mokinių ruošimo veiklai, mokė, kaip tokį darbą dirbti, ir paliko sektiną pavyzdį (Lk 9:1-6). Šiandien krikščionių vyresniesiems dera eiti šiomis pėdomis.

6. Kaip Kristus įrodė esąs Ganytojas ir Vadas?

⁶ Prilygindamas save gerajam ganytojui, Jėzus pabrėžė, koks yra jo vadovavimas. Rytų kraštuose piemenys veda kaimenę paskui save. Vienoje knygoje rašoma: „Piemuo eina priekyje ir ne tik rodo kelią, bet ir stebi, ar patogu ir saugu čia eiti. [...] Lazda jis bandą valdo ir veda į žaliuojančias ganyklas, gina nuo priešų“ (W. M. Thomson. The Land and the Book). Jėzus patikino esąs tikrasis Ganytojas ir Vadas: „Aš — gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane“ (Jn 10:11, 27). Ištikimas pasakytiems žodžiams, Jėzus už savo avis mirė pasiaukojama mirtimi, bet Jehova „prikėlė jį, kad būtų vadas ir Išgelbėtojas“ (Apd 5:31, versta iš New Jerusalem Bible; Hbr 13:20).

Krikščionių bendruomenės prižiūrėtojas

7. Per ką Jėzus prižiūri krikščionių bendruomenę?

⁷ Prikeltas Jėzus prieš pakildamas į dangų savo mokiniams pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28:18). Jehova įgaliojo Jėzų suteikti savo sekėjams šventosios dvasios, kad tvirtai žengtų krikščioniškos tiesos keliu (Jn 15:26). Per 33-iųjų m. e. m. Sekmines Jėzus išliejo tos dvasios mokiniams (Apd 2:33). Tai liudijo apie krikščionių bendruomenės įkūrimą. Savo Sūnų Jehova paskyrė žemėje veikiančios bendruomenės dangiškuoju Vadu. (Perskaityk Efeziečiams 1:22; Kolosiečiams 1:13, 18.) Jėzus vadovauja krikščionių bendruomenei per Jehovos šventąją  dvasią, taip pat remdamasis jam „pavaldžiais angelais“ (1 Pt 3:22).

8. Per ką Kristus vadovavo pirmojo amžiaus mokiniams žemėje ir kaip yra šiandien?

⁸ Per šventąją dvasią Kristus duoda dovanų žmones — kai kuriuos jų skiria „ganytojais ir mokytojais“ bendruomenėje (Ef 4:8, NW; 4:11). Apaštalas Paulius krikščionių prižiūrėtojus ragino: „Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kurioje Šventoji Dvasia jus paskyrė prievaizdais, kad ganytumėte Dievo bendruomenę“ (Apd 20:28, Jr). Kai krikščionių bendruomenė susikūrė, visi prižiūrėtojai buvo dvasia patepti vyrai. Apaštalai ir Jeruzalės bendruomenės vyresnieji veikė kaip vadovaujančioji taryba. Per juos Kristus vadovavo visiems savo pateptiesiems broliams žemėje (Hbr 2:11; Apd 16:4, 5). Šiais pabaigos laikais Kristus patikėjo „visą savo turtą“ — visus Karalystės reikalus žemėje — savo „ištikimam ir nuovokiam vergui“ bei jo atstovui, Vadovaujančiajai tarybai — pateptųjų krikščionių grupei (Mt 24:45-47, NW). Pateptieji ir jų draugai, „kitos avys“, pripažįsta, jog sekdami paskui šių laikų Vadovaujančiąją tarybą iš tikrųjų seka savo Vadą Kristų.

Kristus vadovauja skelbimo darbui

9, 10. Kaip Kristus rūpinosi, kad geroji naujiena apie Karalystę plačiai sklistų?

⁹ Pasauliniam evangelizacijos bei mokinių ruošimo darbui nuo pat pradžių vadovauja Jėzus. Jis nustatė, kaip geroji naujiena apie Karalystę turi būti skelbiama žmonėms žemėje. Savo tarnystės metu apaštalams prisakė: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10:5-7). Mokiniai uoliai, ypač po 33 m. e. m. Sekminių, triūsė tarp žydų ir prozelitų (Apd 2:4, 5, 10, 11; 5:42; 6:7).

¹⁰ Vėliau Jėzus per šventąją dvasią nurodė skelbti žinią apie Karalystę samariečiams, o dar vėliau ir nežydams (Apd 8:5, 6, 14-17; 10:19-22, 44, 45). Paskui norėdamas, kad geroji naujiena būtų plačiai garsinama tautose, Jėzus apsireiškė Sauliui iš Tarso ir įkvėpė jį tapti krikščioniu. Savo mokiniui Ananijui Jėzus liepė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. [...] Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams“ (Apd 9:3-6, 10, 11, 15). Saulius tapo apaštalu Pauliumi (1 Tim 2:7).

11. Kaip Kristus per šventąją dvasią plėtė evangelizacijos veiklą?

 ¹¹ Pribrendus laikui plėsti Karalystės skelbimo veiklą tarp nežydų, buvo duotas ženklas iš dangaus siųsti Paulių į misionieriškas keliones po Mažąją Aziją ir Europą. Apaštalų darbų knygos rašytojas Lukas pasakoja: „Kartą, kai jie [Sirijos Antiochijos bendruomenėje esantys krikščionių pranašai ir mokytojai] tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: ‘Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau.’ Tuomet jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido“ (Apd 13:2, 3, Brb). Jėzus pats pakvietė Saulių iš Tarso būti jo „rinktiniu įrankiu“, nešiančiu jo vardą tautoms; vadinasi, Kristus, bendruomenės Vadas, ir inicijavo naują postūmį garsinti Karalystės žinią. Tai, kad Jėzus per šventąją dvasią vadovauja šiam darbui, tapo visiškai akivaizdu Pauliaus antros misionieriškos kelionės metu. Rašoma, jog „Jėzaus Dvasia“, tai yra Jėzus per šventąją dvasią, vadovavo Pauliui ir jo bendrakeleiviams ir regėjime nurodė vykti į Europą. (Perskaityk Apaštalų darbų 16:6-10.)

Jėzus vadovauja savo bendruomenei

12, 13. Kaip iš Apreiškimo knygos akivaizdu, jog Kristus gerai žino, kas vyksta kiekvienoje bendruomenėje?

¹² Jėzus akylai stebėjo, kas vyksta pirmojo mūsų eros amžiaus jo pateptųjų sekėjų bendruomenėse. Jis gerai žinojo kiekvienos jų dvasinę padėtį. Tai matome skaitydami Apreiškimo knygos antrą ir trečią skyrius. Čia Jėzus kalba apie septynias savo sekėjų bendruomenes Mažojoje Azijoje (Apr 1:11). Neabejotina, jog Kristui buvo visiškai aiški ir kitų to meto krikščionių bendruomenių dvasinė būklė. (Perskaityk Apreiškimo 2:23.)

¹³ Jėzus pagyrė kai kurias bendruomenes už ištvermę ir nepalaužiamą dvasią mėginimuose, ištikimybę jo žodžiui, nepakantą atskalūnams (Apr 2:2, 9, 13, 19; 3:8). Sykiu tvirtai įspėjo keletą bendruomenių už tai, kad jų meilė atšalo, kad toleruoja stabmeldystę, ištvirkavimą ir atskalūnybę (Apr 2:4, 14, 15, 20; 3:15, 16). Jėzus, dvasinis prižiūrėtojas, mylintis net tuos, kuriuos griežtai perspėjo, pasakė: „Baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk!“ (Apr 3:19). Jėzus per šventąją dvasią vadovavo savo mokinių žemėje bendruomenėms, nors pats jau buvo dangaus aukštybėse. Kiekvieno laiško bendruomenėms pabaigoje jis ragino: „Kas turi ausis, tegul klauso, ką Dvasia sako bendruomenėms!“ (Apr 3:22, Jr).

14—16. a) Kaip Jėzus įrodė esąs narsus Jehovos žemiškųjų tarnų Vadas? b) Ką lemia tai, kad Jėzus yra su savo mokiniais „per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos“? c) Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁴ Jau minėjome, kad Mykolas (Jėzus) įrodė esąs narsus dangiškasis Izraelio Vadas.  Paskui jis veikė kaip drąsus savo pirmųjų mokinių Vadas ir meilingas Ganytojas. Savo žemiškosios tarnystės laikais Jėzus vadovavo gerosios naujienos apie Karalystę skelbimo veiklai. Jos plėtra stropiai rūpinosi ir vėliau, kai buvo prikeltas.

¹⁵ Šį darbą per šventąją dvasią Jėzus buvo pasiruošęs išplėsti iki tolimiausių žemės kampelių. Prieš pakildamas į dangų savo mokiniams pasakė: „Jūs gausite [šventosios dvasios] galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1:8; perskaityk 1 Petro 1:12). Kristui vadovaujant, pirmajame amžiuje buvo paliudyta kuo plačiausiai (Kol 1:23).

¹⁶ Vis dėlto pats Jėzus nurodė, kad toks darbas bus tęsiamas ir pabaigos laikais. Savo sekėjus įpareigodamas liudyti visoms tautoms tiesą ir ruošti mokinius, Jėzus pažadėjo: „Aš esu su jumis per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos“ (Mt 28:19, 20, NW). Nuo 1914 metų, kai Kristui buvo duota karaliaus valdžia, jis yra kaip niekad arti savo mokinių ir kuo energingiausiai jiems vadovauja. Apie jo didžiulį veiklumą nuo minėtų metų pakalbėsime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Apžvalga

• Kaip Dievo Sūnus parodė esąs veiklus Izraelio Vadas?

• Per ką Kristus vadovauja savo bendruomenei žemėje?

• Kaip Kristus rūpinosi evangelizacijos plėtra?

• Kas rodo, kad Kristus gerai žino kiekvienos bendruomenės dvasinę būklę?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

„Siunčiu aš angelą pirma tavęs“

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kaip ir seniau, Kristus duoda dovanų žmones — skiria juos kaimenės ganytojais