VISAME pasaulyje įvairių tautų ir įvairias religijas išpažįstantys žmonės maldai teikia didelę reikšmę. Jie meldžiasi po vieną arba grupėmis. Meldžiasi bažnyčiose, šventyklose, sinagogose, mečetėse, šventovėse. Į savo Dievą žmonės kreipiasi klūpėdami ant maldos kilimėlio, kalbėdami rožinį, sukdami maldos malūnėlį, lenkdamiesi prieš paveikslus ir ikonas, skaitydami maldaknygę ar pakabindami lentelę su malda ant šventovės sienos.

Žmogus nuo kitų gyvų būtybių žemėje skiriasi tuo, kad meldžiasi. Tiesa, su gyvūnais turime daug ką bendra — kaip ir jiems, mums reikia maisto, oro, vandens. Kaip ir jie, mes gimstame, gyvename, mirštame (Mokytojo 3:19). Bet meldžiasi tik žmonės. Kodėl?

Trumpai tariant, žmonėms to reikia. Daugelis mano, kad per maldą žmogus užmezga ryšį su dvasiniu pasauliu, su tuo, kas jam atrodo šventa ir amžina. Iš Biblijos sužinome, jog esame sukurti su tokiais poreikiais (Mokytojo 3:11). Sykį Jėzus Kristus pasakė: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių“ (Mato 5:3, NW).

Taigi žmogus turi dvasinių poreikių. Kaip dar galima būtų paaiškinti, kodėl jis stato puošnius religinius pastatus, daro atvaizdus, kodėl tiek valandų praleidžia melsdamasis? Žinoma, yra manančių, kad savo dvasinius poreikius jie gali patenkinti patys arba juos patenkinti gali kiti. Bet argi žmogus pajėgus tai padaryti? Juk mes tokie silpni, trumpaamžiai ir neįžvalgūs. Tik už mus kur kas išmintingesnis, galingesnis, daug ilgiau gyvenantis asmuo gali duoti tai, ko mums reikia. Tad kokie yra tie dvasiniai poreikiai, skatinantys melstis?

Pasvarstykite: ar kada troškote patarimo, išminties arba atsakymų į klausimus, į kuriuos žmogus, rodos, nėra pajėgus atsakyti? Gal išgyvenus skaudžią netektį jums labai reikėjo paguodos arba prireikus priimti svarbų sprendimą norėjote, kad kas padėtų apsispręsti? O gal prislėgtas kaltės jausmo troškote atleidimo?

Pasak Biblijos, visa tai yra svarios priežastys melstis. O Biblija tikrai galime pasitikėti. Joje užrašyta nemažai Dievui ištikimų vyrų ir moterų maldų. Jie meldė Dievą paguodos, vadovavimo, atleidimo, atsakymų į opiausius klausimus (Psalmyno 23:3; 71:21; Danieliaus 9:4, 5, 19; Habakuko 1:3).

Tačiau tos maldos, kad ir kokios skirtingos, turėjo šį tą bendra. Visi tie žmonės žinojo vieną svarbų dalyką, į kurį dabar dažnas nekreipia dėmesio, bet kuris būtinas, kad maldos būtų išklausytos, — jie žinojo, į ką reikia kreiptis malda.