Pirmiausia ieškokite „jo teisumo“

„Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (MT 6:33).

1, 2. Kas yra Dievo teisumas ir kodėl galima tvirtinti, kad Jehova visada elgiasi teisiai?

„PIRMIAUSIA ieškokite Dievo karalystės“ (Mt 6:33). Šį Jėzaus Kristaus raginimą iš Kalno pamokslo gerai žino Jehovos liudytojai. Visose savo gyvenimo srityse mes stengiamės rodyti, kad mylime Karalystės valdžią ir norime būti jai ištikimi. Bet reikia turėti omenyje ir paskutinius šios frazės žodžius: „... ir jo teisumo“. Kas yra Dievo teisumas ir kodėl jo reikia ieškoti pirmiausia?

² Dievo teisumas yra tai, kas, būtent jo vertinimu arba požiūriu, teisinga. Jehova yra Kūrėjas ir turi teisę nustatyti, kas gėris ir kas blogis, kas teisinga, o kas klaidinga (Apr 4:11). Tačiau Dievo teisumas — ne formaliai sudarytas griežtų įstatymų kodeksas ar didžiulis taisyklių bei nurodymų sąrašas. Jehova visada elgiasi teisiai dėl to, kad jis yra didi asmenybė — teisingas, kupinas meilės, išminties, galios. Dievo teisumas neatsiejamas nuo jo valios ir tikslų. Būdamas teisus, Jehova  tikisi, kad tie, kurie trokšta jam tarnauti, ieškos jo teisumo.

3. a) Ką reiškia pirmiausia ieškoti Dievo teisumo? b) Kodėl laikomės teisingų Jehovos normų?

³ O ką reiškia pirmiausia ieškoti Dievo teisumo? Paprastai tariant, tai vykdyti Dievo valią, kad pelnytume jo malonę. Sykiu tai reiškia gyventi laikantis ne savo, o jo tobulų normų, branginti visa, ką jis brangina. (Perskaityk Romiečiams 12:2.) Tokia gyvensena grindžiame savo santykius su Dievu. Jo įstatymams paklūstame ne iš baimės būti nubausti, o iš meilės — norime Jehovą džiuginti, todėl gerbiame jo įsakus ir nenustatinėjame savų. Gerai suprantame, jog yra teisinga jam paklusti, juk tam ir esame sukurti. Kaip ir Dievo Karalystės Karalius Jėzus Kristus, turime mylėti teisumą (Hbr 1:8, 9).

4. Kodėl svarbu ieškoti Dievo teisumo?

⁴ Kodėl svarbu ieškoti Jehovos teisumo? Pagalvokime, koks buvo pats pirmasis išmėginimas kadaise dar Edeno sode. Ogi toks: ar Adomas ir Ieva pripažins Jehovos teisę nustatyti normas, ar ne (Pr 2:17; 3:5). Jiedu pamynė šitą Dievo teisę ir taip visiems palikuonims užtraukė vargą ir mirtį (Rom 5:12). O štai apie tuos, kurie nesielgia kaip aniedu, Dievo Žodis sako: „Kas stengiasi daryti, kas teisu ir gera, tas ras gyvenimą, teisumą ir pagarbą“ (Pat 21:21). Vadinasi, ieškodami Dievo teisumo suartėsime su juo ir tai mums užtikrins išgelbėjimą (Rom 3:23, 24).

Nenustatinėkime savojo teisumo

5. Kokio pavojaus turime saugotis?

⁵ Laiške Romos krikščionims apaštalas Paulius pabrėžė, kokio vieno pavojaus visi turime saugotis, jei norime sėkmingai siekti Dievo teisumo. Apie savo tautiečius žydus jis pasakė: „Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo. Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui“ (Rom 10:2, 3). Pauliaus žodžiais, jie nesuvokė Dievo teisumo todėl, kad vis nusistatinėjo savąjį. *

6. Kokiam polinkiui turime nepasiduoti ir kodėl?

⁶ Viena, kaip patys galime pakliūti į tokius spąstus, — noras krikščioniškoje tarnyboje lygintis su kitais, lenktyniauti. Dėl tokio polinkio greitai galime pradėti pernelyg pasitikėti savimi, savo gebėjimais. Tačiau taip darydami užmirštume Jehovos teisumą (Gal 6:3, 4). Tikrasis motyvas teisiai elgtis yra mūsų meilė Jehovai. Visi kiti mėginimai įrodinėti savo teisumą gali paversti niekais mūsų tvirtinimą, kad mylime Dievą. (Perskaityk Luko 16:15.)

7. Ką Jėzus pasakė apie tuos, kurie pasitiki savo teisumu?

⁷ Jėzus nerimavo dėl tų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“. Jiems taikė tokį palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės — plėšikai, sukčiai, svetimautojai — arba va kaip šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’“ Jėzus užbaigė taip: „Sakau  jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18:9-14).

Kitas polinkis — būti „per daug teisiam“

8, 9. Ką reiškia būti „per daug teisiam“ ir prie ko tai veda?

⁸ Kita, ko reikia vengti, paminėta Mokytojo 7:16 (Brb): „Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau.“ Dievo įkvėptas Biblijos rašytojas toliau, 20-oje eilutėje, priduria: „Nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.“ „Per daug teisus“ asmuo nustato savo teisumo normas ir jomis remdamasis teisia kitus. Deja, jis nesuvokia, kad taip iškelia savo normas aukščiau Dievo nustatytų ir todėl jo akyse tampa neteisus.

⁹ Asmuo, būdamas „per daug teisus“, netgi gali suabejoti, ar Jehova tinkamai viską tvarko. Nepamirškime viena: jeigu nebesame tikri Jehovos sprendimų teisingumu, vadinasi, savo teisumo normas laikome aukštesnėmis už Jehovos normas. Šitaip tarsi mėginame patraukti Jehovą į teismą ir jį teisiame taikydami pačių nustatytas normas, kas teisinga, o kas ne. Tačiau juk ne mes, o Jehova yra tas, kuris turi teisę nustatyti teisumo kriterijus (Rom 14:10).

10. Kokiomis aplinkybėmis mes, kaip rodo Jobo istorija, galbūt mėginame teisti Dievą?

¹⁰ Nors nė vienas nesame nusiteikę teisti Dievo, taip mums dėl netobulos prigimties gali nutikti, pavyzdžiui, kai matome kokią nors neteisybę arba kenčiame išmėginimą. Tokią klaidą darė net teisusis Jobas. Šis vyras buvo „be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (Job 1:1). Vėliau Jobą užklupo daug nelaimių ir jam visa tai atrodė tikra neteisybė. Todėl patriarchas net „laikė teisiu save, o ne Dievą“ (Job 32:1, 2). Jobui teko pataisyti požiūrį. Nenustebkime, jei ir mes tam tikromis aplinkybėmis imtume mąstyti kaip jis. Kas čia mums padėtų teisingai samprotauti?

Ne visuomet žinome visus faktus

11, 12. a) Ko reikia nepamiršti, jei manome susidūrę su neteisybe? b) Kodėl Jėzaus pasakojime apie vynuogyno darbininkus kai kas gali įžvelgti neteisybę?

¹¹ Pirmiausia atminkime, jog ne visuomet žinome visus faktus. Argi ne taip buvo ir Jobui? Jis nežinojo, kad danguje vykusioje angelų sueigoje Šėtonas melagingai kaltino jį Dievui (Job 1:7-12; 2:1-6). Nežinojo, kad visas nelaimes jam sukėlė piktasis. Mes, tiesą sakant, netgi nesame tikri, ar Jobas gerai nuvokė, kas yra Šėtonas. Taigi patriarchas klaidingai manė, kad vargus jam užtraukė Dievas. Vadinasi, nežinodami visų faktų, lengvai galime prieiti prie klaidingos išvados.

 ¹² Arba štai pasigilinkime į Jėzaus pasakojimą apie vynuogyno darbininkus. (Perskaityk Mato 20:8-16.) Ten kalbama, jog šeimininkas visiems samdiniams — tiek tiems, kurie triūsė ištisą dieną, tiek dirbusiems vos valandą — sumokėjo vienodą sumą. Ką tu manytum? Ar sprendimas teisingas? Gal bemat pagalvotum, kaip būtum jautęsis vieno iš dirbusiųjų visą dieną, alinant kaitrai, vietoje. Juk šie darbštuoliai tikrai nusipelnė didesnio užmokesčio. Tokia išvada bylotų, jog šeimininkas nei meilingas, nei teisingas. Netgi jo atsakymas nepatenkintiems samdiniams gali atrodyti kaip piktnaudžiavimas padėtimi. Tačiau ar mums žinomi visi faktai?

13. Kokiu kitu požiūriu verta paanalizuoti Jėzaus pasakojimą apie vynuogyno darbininkus?

¹³ Dabar paanalizuokime pasakojimą kitu požiūriu. Vynuogyno šeimininkas, be abejo, žinojo, jog kiekvienas iš samdinių yra šeimos maitintojas. Jėzaus dienomis laukų darbininkams būdavo mokamas padienis atlygis, garantuojantis jų namiškiams kasdienį pragyvenimą. Taigi pagalvokime apie tuos, kuriuos šeimininkas pakvietė į vynuogyną pavakariu vos vienai valandai. Jie buvo nusiteikę dirbti ir laukė kiaurą dieną, kas nusamdytų, bet sulaukė tik paskutinę valandą ir pinigų, mokamų už tokį trumpą laiką, vargu ar būtų užtekę šeimai pamaitinti (Mt 20:1-7). Tie vyrai nekalti, kad nepateko į darbą nuo pat ryto. Iš pasakojimo nepanašu, kad jie būtų dykinėję. Įsivaizduok: nuo aušros ieškai, kur įsidarbinti, žinodamas, jog trūks plyš reikia pelnyti duonos kąsnį namiškiams. Kaip apsidžiaugtum pagaliau suradęs darbą ir kaip nustebtum gavęs tiek, kiek tau su artimaisiais ir reikia maistui!

14. Ko svarbaus pasimokome iš pasakojimo apie vynuogyno šeimininką ir jo samdinius?

¹⁴ Pagalvokime iš naujo ir apie šeimininko sprendimą. Jis nė vieno samdinio nenuskriaudė — užmokėjo tiek, kiek būtina pragyvenimui. Nors darbininkų siūlėsi daugiau nei vynuogyne reikėjo, šeimininkas nepasinaudojo tokia palankia situacija ir nesiderėjo už mažesnį atlygį. Visi jo samdiniai grįžo turėdami pakankamai lėšų šeimai pasotinti. Šios papildomos detalės skatina jau kitaip žiūrėti į šeimininką. Toks ano savininko sprendimas rodo jo meilę, o ne piktnaudžiavimą padėtimi. Ko pasimokome? Žinodami tik dalį faktų, galime padaryti klaidingą išvadą. Minėtas pasakojimas byloja apie nepranokstamą Dievo teisumą — tokį, kuris grįstas ne vien teisės potvarkiais ir ne vien tuo, kokio atlygio žmogus nusipelnė.

 Mūsų požiūris gali būti klaidingas, siauras

15. Kodėl mūsų požiūris gali būti klaidingas, siauras?

¹⁵ Kita, ko turime nepamiršti įžvelgdami kokioje nors situacijoje neteisybę, yra tai, kad mūsų požiūris gali būti klaidingas, siauras. Į daug ką žiūrime klaidingai dėl savo netobulumo, išankstinio nusistatymo, kultūrinės aplinkos poveikio. Siauras požiūris susiformuoja todėl, kad mes nepajėgūs įžvelgti, kokie yra žmogaus motyvai ir kas iš tikrųjų slypi jo širdyje. O Jehovos ir Jėzaus tokie dalykai neriboja (Pat 24:12; Mt 9:4; Lk 5:22).

16, 17. Kodėl Jehova savo įstatymo dėl svetimavimo nepritaikė Dovydui ir Batšebai visu griežtumu?

¹⁶ Pagalvokime apie atsitikimą, kai Dovydas nusidėjo su Batšeba (2 Sam 11:2-5). Mozės surašyto įstatymo reikalavimu jiedu turėjo būti nubausti mirtimi (Kun 20:10; Įst 22:22). Jehova šiuo atveju jo paties duoto įsakymo visu griežtumu nepritaikė, nors ir nepaliko svetimautojų nenubaudęs. Ar čia Dievas pasielgė neteisingai? Gal iš palankumo Dovydui pažeidė savo teisingas normas? Kai kurie Biblijos skaitytojai linkę taip manyti.

¹⁷ Jehovos duoto įstatymo dėl svetimavimo taikymas buvo netobulų žmonių, teisėjų, rankose. Vis dėlto jie, remdamiesi šiuo įstatymu, galėjo nuosekliai spręsti tokias bylas. Tačiau, skirtingai nei teisėjai, Jehova galėjo matyti, kas žmogaus širdyje (Pr 18:25; 1 Met 29:17). Todėl nereikia manyti, kad Dievą turėjo riboti įstatymai, jo duoti vadovautis netobuliems žmonėms, tai yra teisėjams. Argi tai nebūtų tas pats, kaip versti asmenį, kurio regėjimas kuo aiškiausias, nešioti akinius, skirtus regai gerinti? Anuomet Jehova permatė kiekvieną Dovydo ir Batšebos širdies kertelę, suprato, kad abudu atgailauja visa siela. Atsižvelgdamas į tai, Dievas teisė juos kupinas gailesčio ir meilės.

Toliau ieškok Jehovos teisumo

18, 19. Kas padės niekada nemėginti, remiantis savo pačių teisumo normomis, Jehovos teisti?

¹⁸ Todėl jei kai kada — perskaičius kokį nors Biblijos pasakojimą ar patyrus tam tikrą išgyvenimą — suabejotume Jehovos teisumu, nemėginkime, remdamiesi savo nustatytomis teisumo normomis, jo teisti. Atminkime: ne visuomet žinome visus faktus, be to, mūsų požiūris gali būti klaidingas, siauras. Taip pat įsidėmėkime, kad „žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo“ (Jok 1:19, 20). Šitaip apsaugosime savo širdį, kad neimtų niršti ant Viešpaties (Pat 19:3).

¹⁹ Kaip ir Jėzus, visada pripažinkime, kad tik Jehova turi teisę nustatyti, kas teisu ir gera (Mk 10:17, 18). Siekime „tikro žinojimo“, padedančio suprasti, kokios yra jo normos (Rom 10:2, Jr; 2 Tim 3:7). Jų laikydamiesi ir savo gyvenime paisydami Jehovos valios, parodysime, jog pirmiausia ieškome „jo teisumo“ (Mt 6:33).

[Išnaša]

Ar atsimeni?

• Kodėl ieškoti Jehovos teisumo yra svarbu?

• Kokiems dviem polinkiams turime nepasiduoti?

• Kaip galime pirmiausia ieškoti Dievo teisumo?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Ko pasimokome iš Jėzaus pasakojimo apie šiuos du vyrus, atėjusius į šventyklą melstis?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Ar tai, kad samdiniai, dirbę vieną valandą, gavo tiek pat kiek ir tie, kurie triūsė ištisą dieną, tikrai buvo neteisybė?