Kodėl jie atmetė Mesiją?

KAI Jėzus gyveno žemėje, minios susižavėjusios klausėsi jo pamokymų ir stebėjosi daromais stebuklais. Todėl daugelis „įtikėjo jį“ ir pripažino išpranašautuoju Mesiju, arba Kristumi. Jie kalbėjo: „Argi atėjęs Mesijas padarytų daugiau ženklų, kaip kad šitas yra padaręs?!“ (Jono 7:31).

Nors įrodymų, kad Jėzus yra Mesijas, pakako, dauguma jį mačiusių ir girdėjusių jo neįtikėjo. Liūdna, tačiau buvo net tokių, kurie iš pradžių rodė tikėjimą, o paskui nuo Jėzaus nusisuko. Kodėl tiek daug žmonių, nepaisydami gausybės įrodymų, nepripažino Jėzaus Mesiju? Aptarkime tas priežastis. Taip pat skatiname pamąstyti, ar šiandien jums negresia pavojus padaryti tokią pačią klaidą.

Neišsipildę lūkesčiai

Apie Jėzaus gimimo metą daugelis žydų vylėsi, kad greitai ateis Mesijas. Kai kūdikis Jėzus buvo atneštas į šventyklą, jį sutiko žmonės, kurie „laukė Jeruzalės išvadavimo“ įsitikinę, jog tai padarys žadėtasis Mesijas (Luko 2:38). Vėliau mačiusieji Jono Krikštytojo darbus spėliojo, ar čia kartais ne Mesijas (Luko 3:15). Tad ko žydai pirmajame amžiuje tikėjosi iš Mesijo?

 Tais laikais tarp žydų vyravo įsitikinimas, kad atėjęs Mesijas išvaduos juos iš slegiančio romėnų jungo ir atkurs Izraelio karalystę. Dar iki Jėzaus tarnybos pradžios iškilo nemažai charizmatinių veikėjų, kurie ragino smurtu priešintis esamai politinei valdžiai. Tai, ką jie darė, tikriausiai paveikė žmonių požiūrį, ko reikėtų tikėtis iš Mesijo.

Jėzus nuo tų netikrų mesijų skyrėsi kaip diena ir naktis. Jėzus ne tik nekurstė žmonių smurtauti, bet mokė juos mylėti savo priešus ir paklusti valdžioms (Mato 5:41-44). Jis nesutiko būti paskelbtas karaliumi ir aiškino, kad jo karalystė bus „ne iš šio pasaulio“ (Jono 6:15; 18:36). Vis dėlto išankstinė nuomonė, koks turi būti Mesijas, darė didelį poveikį žydų tautai.

Jonas Krikštytojas pats matė ir girdėjo, kaip stebuklingai buvo patvirtinta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Tačiau būdamas kalėjime pasiuntė savo mokinius pas Jėzų paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mato 11:3). Jonas galbūt svarstė, ar Jėzus tikrai yra žadėtasis Išvaduotojas, įgyvendinsiąs žydų lūkesčius.

Jėzaus apaštalai negalėjo suprasti, kad Mesijas turi būti nužudytas, o paskui prikeltas. Kartą, kai Jėzus kalbėjo, jog jam teks kentėti ir mirti, Petras, „pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti“ (Morkaus 8:31, 32). Tuomet Petras dar nesuvokė, kodėl Jėzui, Mesijui, reikės mirti.

Kai prieš 33 metų Paschą Jėzus atėjo į Jeruzalę, minia entuziastingai sveikino jį kaip Karalių (Jono 12:12, 13). Tačiau greitai padėtis pasikeitė! Nepraėjus nė savaitei Jėzus buvo suimtas ir nubaustas mirtimi. Jam mirus du jo mokiniai nusiminę kalbėjo: „O mes vylėmės, kad jis yra tas, kuris turi išvaduoti Izraelį“ (Luko 24:21, NW). Net kai prikeltas Jėzus pasirodė savo mokiniams, jie tebemanė, kad Mesijas karalystę įsteigs žemėje. „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ — klausė jie. Kaip matome, klaidingi lūkesčiai buvo giliai įsišakniję Jėzaus klausytojų širdyse ir protuose (Apaštalų darbų 1:6).

Kai Jėzus pakilo į dangų ir jo mokiniams buvo išlieta šventoji dvasia, tada šiems paaiškėjo, kad Mesijas valdys kaip Karalius iš dangaus (Apaštalų darbų 2:1-4, 32-36). Apaštalai Petras ir Jonas drąsiai liudijo apie Jėzaus prikėlimą, o jų daromi stebuklai rodė, kad Dievas juos remia (Apaštalų darbų 3:1-9, 13-15). Jeruzalėje tūkstančiai žmonių įtikėjo jų skelbiama žinia. Tačiau tai nepatiko žydų religiniams vadovams. Kaip anksčiau jie prieštaravo Jėzui, taip dabar ėmė priešintis jo apaštalams ir mokiniams. Kodėl gi tie religiniai vadovai atmetė Jėzų?

Religinių vadovų priešiškumas

Tuo metu, kai Jėzus atėjo į žemę, žydų religiniai įsitikinimai ir papročiai jau buvo labai nutolę nuo to, ko mokoma įkvėptuose Raštuose. Religiniai vadovai — fariziejai, sadukiejai ir Rašto aiškintojai — puoselėjo žmonių sukurtas tradicijas, laikė jas net svarbesnėmis už rašytinį Dievo Žodį. Jie dažnai apkaltindavo Jėzų laužant Įstatymą, nes jis stebuklingai gydydavo per šabą. Mokymus, nepagrįstus Dievo Žodžiu, Jėzus griežtai smerkė ir taip kėlė grėsmę tų vadovų autoritetui ir vertė žmones abejoti jų tvirtinimais, kad Dievas jiems palankus. Be to, Jėzus buvo kilęs iš paprastos šeimos ir, priešingai nei jie, nebaigęs jokios religinės mokyklos. Todėl, suprantama, išdidiems vadovams buvo sunku pripažinti jį Mesiju. Tai, ką Jėzus darė ir kalbėjo, juos taip siutino, jog jie „susimokė Jėzų pražudyti“ (Mato 12:1-8, 14; 15:1-9).

 Tačiau kaip religiniai vadovai galėjo paaiškinti, iš kur Jėzus gavo galią daryti stebuklus? Pačių stebuklų jie neneigė, bet šventvagiškai bandė pakirsti žmonių tikėjimą Jėzumi, priskirdami tą galią Šėtonui. Jie sakė: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo galia“ (Mato 12:24).

Buvo dar viena giliai slypinti priežastis, kodėl jie taip atkakliai ginčijo Jėzų esant Mesiją. Kai Jėzus prikėlė Lozorių iš mirusiųjų, įvairių religinių grupių vadovai susirinkę svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą.“ Bijodami prarasti savo valdžią ir padėtį, religiniai vadovai nusprendė nužudyti abu — Jėzų ir Lozorių (Jono 11:45-53; 12:9-11).

Visuomenės priešiškumas

Pirmajame amžiuje religiniai vadovai kurstė visuomenės priešiškumą kiekvienam, kas Jėzų laikė Mesiju. Didžiuodamiesi savo aukšta padėtimi ir niekindami visus, kurie rodė tikėjimą Jėzumi, jie sakė: „Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų?“ (Jono 7:13, 48). Vis dėlto kai kurie žydų didžiūnai, pavyzdžiui, Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos, tapo Jėzaus mokiniais, tačiau baimė neleido jiems to išpažinti viešai (Jono 3:1, 2; 12:42; 19:38, 39). Mat žydų vadovai buvo nutarę, jog „kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos“ (Jono 9:22). Tokio žmogaus visi šalintųsi ir jis jaustųsi visuomenės atstumtas.

Nepakanta Jėzaus apaštalams ir mokiniams ilgainiui peraugo į žiaurų persekiojimą. Už drąsų liudijimą apaštalams teko kentėti nuo sinedriono, žydų aukščiausiojo teismo (Apaštalų darbų 5:39b, 40). Jėzaus mokinį Steponą priešininkai melagingai apkaltino piktžodžiavimu Dievui, sinedrionas jį pasmerkė myriop ir jis buvo užmuštas akmenimis. Paskui „prasidėjo didelis Jeruzalės Bažnyčios [„bendruomenės“, Jr] persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse“ (Apaštalų darbų 6:8-14; 7:54—8:1). Prie Jėzaus mokinių persekiojimo, oficialiai remiamo vyriausiojo kunigo bei „seniūnų tarybos“, prisidėjo ir Saulius, kuris vėliau tapo apaštalu Pauliumi (Apaštalų darbų 9:1, 2; 22:4, 5).

Net tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, bėgant metams po Jėzaus mirties, krikščionybė sparčiai plito. Vis dėlto, nors pirmajame amžiuje krikščionimis tapo tūkstančiai žmonių, Palestinoje jie tebuvo mažuma. Jei kas pasisakydavo esąs Kristaus sekėjas, rizikavo tapti visuomenės atstumtuoju ir net susilaukti smurto išpuolių.

Ko iš to pasimokome

Kaip matėme, nepagrįsti lūkesčiai, visuomenės požiūris ir persekiojimai pirmajame amžiuje daugeliui sukliudė įtikėti Jėzų. Šiandien panašų poveikį žmonėms daro plačiai skleidžiamos klaidingos idėjos apie Jėzų ir jo mokymus. Štai vieni buvo mokomi, kad Dievo Karalystė yra jų širdyje arba kad ją įkurs patys žmonės. Kitiems įteigta, jog žmonijos problemas išspręs mokslas arba technika, taigi dėti viltis į Mesiją nėra reikalo. Be to, nemažai šiuolaikinių kritikų  tvirtina, kad Biblijos pasakojimas apie Jėzaus tarnybą yra pramanytas; taip jie griauna kai kurių tikėjimą, jog Jėzus yra Mesijas.

Sklindant tokioms idėjoms ir teorijoms žmonėms sunku suvokti, koks iš tikrųjų yra Mesijo vaidmuo, arba jiems atrodo, jog neverta į tai gilintis. Tačiau tie, kas nori patyrinėti, ar Jėzus yra Mesijas, šiandien gali rasti netgi daugiau įrodymų negu jų buvo pirmajame amžiuje. Dabar turime ne tik hebrajiškuosius Biblijos raštus, kuriuose užrašyta daug pranašysčių, ką Mesijas padarys, bet ir keturias evangelijas, kur pasakojama, kaip tos pranašystės išsipildė Jėzui. *

Taip, įrodymų šiuo klausimu netrūksta, tad kiekvienas remdamasis jais gali padaryti teisingą išvadą. Ir turėtų nedelsti. Kodėl? Biblija atskleidžia, kad Jėzus, Mesijiškasis Dievo Karalystės Karalius, netrukus sunaikins tuos, kurie niokoja žemę, ir pasirūpins, kad žemė būtų valdoma teisingai ir visi klusnūs Karalystės valdiniai galėtų gyventi amžinai žemės rojuje (Danieliaus 2:44; Apreiškimo 11:15, 18; 21:3-5). Jeigu dabar dėsite pastangas pažinti Jėzų ir rodysite tikėjimą juo, jūs taip pat galite sulaukti tokios nuostabios ateities. Tegu jus padrąsina paties Jėzaus žodžiai: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

[Išnaša]

[Anotacija 20 puslapyje]

Jeigu būtumėte gyvenęs Jėzaus dienomis, ar būtumėte pripažinęs jį Mesiju?

[Iliustracija 21 puslapyje]

Neleiskite, kad išankstinė nuostata sutrukdytų jums sužinoti tiesą apie Jėzų