Būk uolus tikrojo Dievo garbintojas

„Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (MT 9:37).

1. Kada tu veiki itin skubiai?

TARKIM, iki dienos pabaigos tau reikia įteikti vienam asmeniui tam tikrą dokumentą. Ką darai? Užrašai „SKUBUS!“ Arba štai vyksti į svarbų susitikimą, bet matai, kad vėluoji. Kas tada? Vairuotojui sakai: „Gal galėtume greičiau? SKUBU!“ Kai esi įpareigotas ką nors atlikti, o laiko maža, pradedi jaudintis, kyla įtampa. Organizme tikras adrenalino antplūdis, tad sukiesi kiek įmanydamas — vikriai, iš visų jėgų. Kai skubi, neatidėlioji nė sekundės!

2. Kokia neatidėliotina užduotis šiandien patikėta tikriesiems krikščionims?

² Šiandien tikriesiems krikščionims nėra skubesnio darbo kaip skelbti gerąją naujieną apie Karalystę ir visose tautose ruošti Jėzaus mokinius (Mt 24:14; 28:19, 20). Šis darbas, pasak evangelisto Morkaus užrašytų Jėzaus žodžių, bus padarytas „pirmiau“ nei ateis pabaiga (Mk 13:10). Taip ir turi būti. Jėzus pasakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“ Pjūties darbas nelaukia, juk derlių sudoroti reikia laiku (Mt 9:37).

3. Kaip darbuojasi daugelis, žinodami, kokia neatidėliotina yra skelbėjo misija?

³ Kadangi evangelizacijos darbas nepaprastai svarbus, jam turime skirti tiek dėmesio, laiko ir jėgų, kiek tik galime. Pagirtina, jog daugelis taip ir daro. Kai kurie supaprastino savo gyvenseną ir ėmėsi visalaikės tarnystės — darbuojasi pionieriais, misionieriais ar kurios nors šalies Betelyje. Jų gyvenimo ritmas labai intensyvus; tenka daug aukotis, įveikti nemažai sunkumų. Bet Jehova dosniai laimina šiuos savo darbininkus ir mes tuo džiaugiamės. (Perskaityk Luko 18:28-30.) Kiti, nors ir negali stoti į visalaikių skelbėjų gretas, prie šio gyvybes gelbstinčio darbo irgi kiek galėdami prisideda, o tai reiškia tiesos kely padeda išsilaikyti ir savo vaikams (Įst 6:6, 7).

4. Kodėl išlaikyti skubumo jausmą kai kam gali būti nelengva?

⁴ Taigi skubėti tenka tada, kai užduočiai įvykdyti nedaug likę laiko ir čia pat paskutinis terminas. Šiandien yra gausybė įrodymų — Biblijos pranašysčių ir istorinių faktų, bylojančių, jog gyvename pabaigos laiku (Mt 24:3, 33; 2 Tim 3:1-5). Vis dėlto tikslios datos, kada ateis galas, nežino joks žmogus. Kalbėdamas apie šios sistemos „pabaigos ženklą“, Jėzus aiškiai pasakė: „Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24:36). Dėl to išlaikyti skubumo jausmą kai kam gali būti sunku, ypač tiems, kas jau metų metais klauso raginimo budėti (Pat 13:12). Gal ir tau kartais būna nelengva? Kas padėtų nuolat jausti, kad Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus mums paskirtą užduotį privalu vykdyti be atidėliojimų?

 Įsižiūrėkime į savo Pavyzdį — Jėzų

5. Kaip Jėzus savo tarnyste parodė suprantąs, kad jam patikėta užduotis yra neatidėliotina?

⁵ Iš visų tų, kas tarnavo Dievui be atidėliojimų, geriausias pavyzdys yra Jėzus Kristus. Viena, kodėl jis darbavosi taip skubiai, — trumpas, vos trejų su puse metų, tarpsnis, per kurį reikėjo daug padaryti. Vis dėlto Jėzus Dievo teisingo garbinimo labui nuveikė tiek, kiek niekas kitas. Jis išgarsino savo Tėvo vardą, apsakė jo tikslus, skelbė gerąją naujieną apie Karalystę, atskleidė religinių vadovų veidmainystę ir jų mokymų klaidingumą, rėmė Jehovos aukščiausiąją valdžią net iki mirties. Netausodamas jėgų išvaikščiojo visą kraštą: mokė žmones, jiems padėjo, daugelį išgydė (Mt 9:35). Šitiek nuveikti per tokį trumpą laikotarpį nepavyko niekam. Vargu ar kas nors kitas būtų galėjęs darbuotis taip kaip Jėzus (Jn 18:37).

6. Kam Jėzus skyrė visas savo jėgas?

⁶ Kas Jėzų skatino nenuilstamai triūsti ir savo tarnystę atlikti iki galo? Iš Danieliaus pranašystės jis tikriausiai žinojo, kiek laiko Jehova skyrė jam veikti (Dan 9:27, Brb). Ten buvo parašyta, kad jo tarnystė baigsis „savaitės viduryje“, tai yra po trejų su puse metų. Netrukus po savo didingo įžengimo į Jeruzalę 33-iųjų mūsų eros metų pavasarį Jėzus pasakė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 12:23). Bet ne artėjanti mirtis vertė jį skubėti uoliai darbuotis. Jėzus visas savo jėgas skyrė tarnystei todėl, kad troško visuomet vykdyti dangiškojo Tėvo valią ir mylėjo žmones. Tokia meilė skatino Jėzų rinkti mokinius, juos ruošti ir siųsti į lauko tarnybą, kad jo pradėtas darbas vėliau būtų vykdomas dar didesniu mastu. (Perskaityk Jono 14:12.)

7, 8. Ką mokiniams priminė Jėzaus pastangos apvalyti šventyklą ir kodėl jis taip padarė?

⁷ Vienas atsitikimas Jėzaus tarnystės pradžioje puikiai liudija apie jo uolumą. Tai buvo 30-aisiais mūsų eros metais, Paschos švenčių dienomis. Jėzus su mokiniais atėjo į Jeruzalę ir šventykloje pamatė „prekiaujančius jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusius pinigų keitėjus“. Ko jis ėmėsi ir kaip tai paveikė mokinius? (Perskaityk Jono 2:13-17.)

⁸ Tai, ką Jėzus tada padarė ir pasakė, mokiniams priminė pranašiškas vienos Dovydo psalmės eilutes: „Uolumas tavo Namams ryja mane lyg ugnis“ (Ps 69:10 [69:9, Brb]). Kodėl jiems atėjo į galvą būtent tie žodžiai? Kadangi Jėzus veikė taip uoliai, jog nepabūgo užsitraukti šventyklos vyresnybės įniršio; mat iš čia vykusios  gėdingos prekybos pelnėsi patys kunigai, Rašto žinovai bei kiti. Juos pasmerkdamas ir sukliudydamas prekiauti, Jėzus stojo prieš anuo metu įsigalėjusią religinę praktiką. Taikliu mokinių pastebėjimu, Jėzaus ‘uolumas Dievo namų’ šlovei buvo itin akivaizdus. Kas gi yra uolumas?

Kas yra uolumas?

9. Kaip galima apibūdinti uolumą?

⁹ Uolumą galima apibūdinti kaip entuziazmą, užsidegimą siekiant kokio nors tikslo. Toks apibūdinimas išties tinka Jėzaus tarnystei apsakyti. Įdomu, jog kai kuriose Rytų kalbose žodis „uolus“ tiesiogiai reiškia „karštos širdies“ — tarsi širdis liepsnotų. Todėl nenuostabu, kad mokiniai, pamatę, ką Jėzus šventykloje padarė, prisiminė minėtus Dovydo žodžius. Kas Jėzaus širdį uždegė tokiam poelgiui?

10. Ką reiškia žodis „uolumas“ ta prasme, kuria vartojamas Biblijoje?

¹⁰ Dovydo psalmėje pavartotas žodis „uolumas“ kilo iš tokio hebrajiško žodžio, kuris kitose Biblijos eilutėse dažniausiai verčiamas „pavydulingas“. (Perskaityk Išėjimo 20:5; 34:14; Jozuės 24:19.) Čia jis reiškia „reikalaujantis ypatingo atsidavimo ir ištikimybės“, kaip rašoma Lietuvos Biblijos draugijos išleistame vertime, Išėjimo 20:5 eilutės išnašoje. Šis hebrajiškas žodis paprastai vartojamas sutuoktinių ryšiui apibūdinti. Kaip vyras ar žmona pavydulingai tikisi, kad antroji pusė bus vien jam ar jai atsidavusi, taip Dievas iš tų, kurie jam priklauso, teisėtai reikalauja išimtinio atsidavimo. Todėl „uolumas“ ta prasme, kuria vartojamas Biblijoje, nėra tas pats kaip entuziazmas, kurį, pavyzdžiui, rodo sporto aistruoliai stebėdami savo komandos žaidimą. Štai Dovydo uolumas buvo pavyduliavimas gerąja šio žodžio prasme — nepakanta jokiems Jehovos varžovams ar jam metamiems priekaištams, ryžtas ginti gerą jo vardą, atitaisyti padarytą žalą.

11. Kas Jėzų skatino veikti su visu uolumu?

¹¹ Jėzaus mokiniai neapsiriko pritaikę Dovydo sudėtą eilutę savo mokytojo pasakytiems žodžiams ir poelgiui šventykloje įvertinti. Kristus taip padarė ne tik todėl, kad žinojo nedaug teturįs laiko, o kad buvo uolus — arba pavydulingas — savo Tėvo vardo ir tyro garbinimo labui. Išvydęs tai, kas užtraukia negarbę, net piktžodžiavimą Dievo vardui, Jėzus išties turėjo parodyti uolumą, arba pavydulingumą, ir ištaisyti padėtį. Matydamas, kaip religiniai vadovai spaudžia bei išnaudoja nuolankius žmones, jis su visu uolumu stengdavosi palengvinti jų vargus, o pačius engėjus griežtai pasmerkdavo (Mt 9:36; 23:2, 4, 27, 28, 33).

Būk uolus tikrojo Dievo garbintojas

12, 13. Koks krikščionijos vadovų požiūris a) į Dievo vardą? b) į Dievo Karalystę?

¹² Šiandien religinė atmosfera tokia pat kaip ir Jėzaus laikais, jei ne blogesnė. Anuomet Jėzus savo sekėjus mokė melsti pirmiausia štai ko: „Teesie šventas tavo vardas“ (Mt 6:9). Ar religiniai vadovai, ypač krikščionijos kunigai, moko žmones pažinti Dievą vardu ir tą vardą laikyti šventu, arba šlovinti? Anaiptol. Skleisdami tokius klaidingus mokymus kaip Trejybė, sielos nemirtingumas, pragaras, dvasininkai kalba netiesą apie Dievą ir perša mintį, esą jis yra paslaptinga, nesuvokiama, žiauri, net sadistiška esybė. Dėl jų skandalingo elgesio ir veidmainystės irgi kyla priekaištai Dievui. (Perskaityk  Romiečiams 2:21-24.) Be to, dvasininkai deda visas pastangas, kad asmeninis Dievo vardas būtų nuslėptas, net pašalino jį iš Biblijos vertimų. Šitaip kliudo žmonėms suartėti su Dievu, užmegzti su juo ryšį (Jok 4:7, 8).

¹³ Jėzus savo sekėjus dar mokė melsti Dievo Karalystės: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:10). Nors krikščionijos vadovai dažnai kartoja šią maldą, visus skatina remti politines bei kitas pasaulio institucijas. O tuos, kurie liudija apie Karalystę, jie žemina. Todėl daugelis žmonių, priklausančių krikščionijos bažnyčioms, nė nekalba apie Dievo Karalystę ir ja netiki.

14. Kaip krikščionijos dvasininkai menkina Dievo Žodį?

¹⁴ Maldoje Dievui Jėzus aiškiai pasakė: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17:17). Prieš palikdamas žemę Jėzus pažadėjo paskirti „ištikimą ir nuovokų vergą“, aprūpinsiantį jo tarnus dvasiniu maistu (Mt 24:45, NW). Ar krikščionijos dvasininkai, greiti tvirtinti esą Dievo Žodžio prievaizdai, neapvylė Šeimininko pasitikėjimo? Taip, apvylė. Biblijos pasakojimus jie linkę laikyti legendomis ar mitais. Užuot maitinę savo kaimenės narius dvasiniu penu ir šitaip švietę, teikę paguodos, dvasininkai pataikauja jų ausims mokydami žmonių filosofijų. Maža to, jie menkina Dievo nustatytas moralines normas taikydamiesi prie vadinamosios naujos moralės (2 Tim 4:3, 4).

15. Kaip tave veikia tai, kas dvasininkų daroma Dievo vardu?

¹⁵ Dėl viso, kas bažnyčių padaryta neva Biblijos Autoriaus, Dievo, vardu, daugelis doros širdies žmonių nusivylė religija, prarado tikėjimą tiek Dievu, tiek Biblija. Šitaip jie, galima sakyti, tapo Šėtono ir jo sugedusio pasaulio grobiu. Kaip pats jautiesi, kai metų metais aplinkui keroja tokios piktadarystės? Ar tu, Jehovos tarnas, matydamas, kaip jo vardui užtraukiama nešlovė ir piktžodžiaujama, netrokšti užkirsti tam kelią? Kai regi, kaip suvedžiojami ir išnaudojami geraširdžiai, argi nenori paguosti prislėgtųjų? Jėzus, žiūrėdamas į žmones, kurie buvo „suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“, jų ne tik gailėdavosi, bet ir imdavo „mokyti daugelio dalykų“  (Mt 9:36; Mk 6:34). Mes irgi turėtume tarnauti tikrajam Dievui taip uoliai, kaip Jėzus.

16, 17. a) Kas turi skatinti mus uoliai darbuotis šventoje tarnyboje? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁶ Jei esame uolūs šventoje tarnyboje, apaštalo Pauliaus žodžiai, užrašyti 1 Timotiejui 2:3, 4, įgauna mums ypatingą prasmę. (Perskaityk.) Stropiai darbuojamės ne tik todėl, jog žinome gyveną paskutinėmis dienomis, bet ir dėl to, jog suprantame, kokia yra Dievo valia: žmonės turi įgyti tiesos pažinimą, kad galėtų tapti jo garbintojais, jam tarnauti ir būti jo laiminami. Didžiausia paskata triūsti visomis jėgomis — ne į pabaigą einantis laikas, o noras šlovinti Dievo vardą ir padėti kitiems sužinoti, kokia jo valia. Todėl ir esame uolūs jo garbintojai (1 Tim 4:16).

¹⁷ Kokie palaiminti yra Jehovos tarnai žinodami tiesą apie Dievo sumanymus žmonijos ir žemės labui! Juk dalydamiesi tomis žiniomis padedame kitiems rasti laimę ir puoselėti tikrą ateities viltį. Galime jiems nurodyti, kaip likti saugiems, kai Šėtono valdoma santvarka bus naikinama (2 Tes 1:7-9). Net jeigu ir atrodo, kad Jehovos diena vėluoja, nepasiduokime nevilčiai ar nusiminimui. Verčiau džiaukimės tuo, jog dar yra laiko darbuotis Dievo šlovei su visu uolumu (Mch 7:7; Hab 2:3). Kaip galime ugdytis tokį uolumą? Apie tai — kitame straipsnyje.

Ar galėtum paaiškinti?

• Kas Jėzų skatino nenuilstamai tarnauti Dievui?

• Kokia prasme Biblijoje vartojamas žodis „uolumas“?

• Ką šiandien matydami jaučiame paskatą uoliai darbuotis tikrojo Dievo šlovei?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 8 puslapyje]

Jėzus visomis jėgomis vykdė Tėvo valią ir su meile rūpinosi žmonėmis

[Iliustracija 10 puslapyje]

Būkime uolūs tikrojo Dievo garbintojai