„Štai dabar palankus metas“

„Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 KOR 6:2).

1. Kodėl reikia nusistatyti, ką būtina padaryti tam tikru laiku?

„VISKAM yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Mok 3:1). Saliamonas čia kalbėjo, kaip svarbu įžvelgti, kada tinkamiausias metas vienam ar kitam reikalui — žemdirbystei, kelionei, verslui, bendravimui. Mums irgi reikia žinoti, koks darbas tam tikru laikotarpiu yra pats svarbiausias. Kitaip tariant, reikia nusistatyti prioritetus.

2. Kaip Jėzus parodė gerai suprantąs, koks yra laikmetis?

² Gyvendamas žemėje, Jėzus gerai suprato, koks yra laikmetis ir ką privaląs atlikti. Jis žinojo, jog priartėjo ilgai lauktas metas išsipildyti daugeliui pranašysčių apie Mesiją ir aiškiai turėjo mintyje svarbiausius tikslus (1 Pt 1:11; Apr 19:10). Savo tarnyste Jėzui reikėjo svariai paliudyti, kad jis — pažadėtasis Mesijas. Reikėjo plačiai paskleisti Karalystės tiesą ir surinkti tuos, kurie ateityje bus su juo bendravaldžiai. Jėzus taip pat turėjo padėti krikščionių bendruomenės pamatą, kad toji bendruomenė iki pat žemės pakraščių skelbtų žinią apie Karalystę ir ruoštų mokinius (Mk 1:15).

3. Kaip laiko pojūtis vertė Jėzų veikti?

³ Aštrus laiko pojūtis vertė Jėzų uoliai vykdyti savo Tėvo valią. Mokiniams jis  sakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10:2; Mal 3:23, 24 [4:5, 6, Brb]). Jėzus iš savo mokinių išsirinko pirmiau dvylika, paskui septyniasdešimt, davė konkrečių pamokymų ir išsiuntė juos skelbti jaudinančios žinios: „Prisiartino dangaus karalystė.“ O pats, kaip parašyta, „baigęs nurodymus dvylikai mokinių, [...] iškeliavo mokyti ir skelbti Evangelijos kituose miestuose“ (Mt 10:5-7; 11:1; Lk 10:1).

4. Kaip Paulius sekė Jėzumi Kristumi?

⁴ Jėzus savo uolumu bei atsidavimu paliko sekėjams tobulą pavyzdį. Tai pabrėžė apaštalas Paulius kviesdamas bendratikius: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11:1). Kaip Paulius sekė Kristumi? Pirmiausia, jis negailėjo pastangų skelbti gerąją naujieną. Apaštalo laiškuose bendruomenėms apstu raginimų: „nebūkite apsileidę“, „tarnaukite Viešpačiui“, „vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą“, „ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui“ (Rom 12:11; 1 Kor 15:58; Kol 3:23). Paulius niekada neužmiršo nei kaip kelyje į Damaską jam apsireiškė Jėzus, nei vėliau Kristaus apie jį pasakytų ir tikriausiai Ananijo jam perduotų žodžių: „Jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams“ (Apd 9:15; Rom 1:1, 5; Gal 1:16).

„Palankus metas“

5. Kas skatino Paulių tarnauti uoliai?

⁵ Skaitydami Apaštalų darbų knygą aiškiai matome, kokia drąsa ir uolumu pasižymėjo Paulius evangelizacijos darbe (Apd 13:9, 10; 17:16, 17; 18:5). Jis suprato, koks ypatingas yra laikmetis, ir sakė: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6:2). Kadaise, 537 metais prieš mūsų erą, buvo pats laikas žydų tremtiniams grįžti iš Babilono į tėvynę (Iz 49:8, 9). O ką kalbėdamas apie „palankų metą“ Paulius turėjo omenyje? Suprasti tai padeda kontekstas.

6, 7. Kokia didžiulė garbė šiandien suteikta dvasia pateptiesiems krikščionims ir kas darbuojasi sykiu su jais?

⁶ Prieš tai Paulius sakė, kokia didelė garbė suteikta jam ir kitiems dvasia pateptiems krikščionims. (Perskaityk 2 Korintiečiams 5:18-20.) Paaiškino, kad jie Dievo pašaukti vykdyti ypatingą užduotį — atlikti „sutaikinimo tarnystę“, tai yra maldauti žmones: „Susitaikinkite su Dievu!“ Reikėjo raginti visus atnaujinti draugystę su dangiškuoju Tėvu, arba atkurti taiką su juo.

⁷ Nuo pat maišto Edene laikų visa žmonija yra nusigręžusi, atitolusi nuo Jehovos (Rom 3:10, 23). Dėl tokios padėties žmonės skendi dvasinėje tamsoje, todėl kenčia, miršta. „Mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“, — rašė Paulius (Rom 8:22). Bet Dievas ėmėsi priemonių, kad žmonės  būtų skatinami, tiesiog maldaujami, sugrįžti prie savo Kūrėjo, su juo susitaikinti. Tokia tarnyba anuomet buvo patikėta Pauliui ir kitiems dvasia pateptiems krikščionims. Tas „palankus metas“ galėjo pavirsti „išganymo diena“ visiems, kurie įtikės Jėzų. Šiandien pateptieji krikščionys ir jų draugai, „kitos avys“, sykiu dirba toliau tą patį darbą ir kviečia žmones pasinaudoti „palankiu metu“ (Jn 10:16).

8. Kuo ypatingas kvietimas susitaikinti?

⁸ Kvietimas susitaikinti yra ypatingas: Dievas, nežiūrėdamas, kad ryšį su juo Edene savo priešiška pozicija nutraukė patys žmonės, ėmėsi taisyti padėtį (1 Jn 4:10, 19). Kaip jis parodė iniciatyvą? Paulius paaiškino: „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią“ (2 Kor 5:19; Iz 55:6).

9. Ką Paulius darė iš dėkingumo Dievui už jo gailestingumą?

⁹ Parūpindamas išperkamąją auką, Jehova atvėrė kelią visiems, rodantiems tikėjimą išpirka, gauti nuodėmių atleidimą ir atnaujinti draugystę su savo Kūrėju, gyventi su juo sutartinai. Maža to, Dievas įpareigojo savo pasiuntinius raginti visus žmones, kol dar galima, atkurti su juo taiką. (Perskaityk 1 Timotiejui 2:3-6.) Paulius, suprasdamas, kokia yra Dievo valia ir kokiu laiku gyvenąs, visas jėgas skyrė „sutaikinimo tarnystei“. Jehovos valia tokia pat ir šiandien. Jo ranka tebėra ištiesta. Pauliaus žodžiai „štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ tinka ir šiuolaikinei kartai. Koks atjautus ir gailestingas Dievas yra Jehova! (Iš 34:6, 7)

„Neimkite Dievo malonės veltui!“

10. Ką „išganymo diena“ dvasia pateptiems krikščionims reiškė praeityje ir ką reiškia dabar?

¹⁰ Pirmieji neužtarnautu Dievo gerumu pasinaudojo tie asmenys, kurie „yra Kristuje“ (2 Kor 5:17, 18). Jiems „išganymo diena“ prasidėjo per 33-iųjų mūsų eros metų Sekmines. Nuo tada šiems krikščionims patikėta garsinti „sutaikinimo žinią“. Šiandien dvasia pateptųjų krikščionių likutis toliau atlieka „sutaikinimo tarnystę“. Jie supranta, jog pranašiškame regėjime apaštalo Jono matyti keturi angelai tebelaiko „keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų [...] žemėje“. Taigi „išganymo diena“ ir „palankus metas“ tebesitęsia (Apr 7:1-3). Todėl nuo pat XX amžiaus pradžios dvasia pateptųjų likutis uoliai eina „sutaikinimo tarnystę“ ir darbuojasi iki žemės pakraščių.

11, 12. Kaip dvasia patepti krikščionys XX amžiaus pradžioje parodė suprantą, koks stojo metas? (Žiūrėk nuotrauką 15-ame puslapyje.)

¹¹ Štai knygoje „Jehovos liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“ (anglų, rusų ir kitomis kalbomis) rašoma, jog artėjant XX amžiui „Č. Raselas ir jo bendražygiai buvo įsitikinę, kad stojo pjūties metas ir visi turi išgirsti tiesos žodį apie išvadavimą“. Ką jie darė? Žinodami sulaukę pjūties laiko, arba „palankaus meto“, šie broliai nemanė, jog užtenka kviesti žmones į kokias nors religines apeigas. Krikščionijos dvasininkai ilgus amžius vien tuo ir užsiėmė. O pateptieji krikščionys ėmė ieškoti kelių, kaip veiksmingai garsinti gerąją naujieną. Kad darbas būtų sėkmingas, viena, ką jie pasitelkė, buvo naujausios technologijos.

¹² Norėdama plačiai skleisti Karalystės gerąją naujieną, ši saujelė uolių krikščionių  platino lankstinukus, brošiūrėles, žurnalus, knygas. Taip pat tūkstančiuose laikraščių spausdino pamokslus bei straipsnius. Per radiją transliavo programas Biblijos temomis tiek savo šalyje, tiek į užsienį. Jie kūrė filmus ir demonstravo juos sinchronizuodami vaizdą su garsu dar tuomet, kai kino pramonė nesuko garsinių filmų. Kas pasiekta darbuojantis su tokiu neblėstančiu uolumu? Šiandien jau apie septynis milijonus žmonių atsišaukė į kvietimą ir dabar patys kviečia: „Susitaikinkite su Dievu.“ Dvidešimtojo amžiaus pradžios Jehovos tarnai išties yra geras pavyzdys, kaip uoliai darbuotis, nepaisant ribotų galimybių.

13. Kokio Jehovos tikslo turime neišleisti iš akių?

¹³ Pauliaus žodžiai „dabar palankus metas“ tinka ir mūsų laikams. Visi, kas patyrėme neužtarnautą Jehovos gerumą, esame dėkingi, kad mums buvo suteikta galimybė išgirsti ir priimti kvietimą, skatinantį susitaikinti su juo. Bet užuot vien tuo pasitenkinę, mes dedamės širdin tolesnį Pauliaus paraginimą: „Norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui!“ (2 Kor 6:1). Juk Dievas rodo malonę visiems ir jo tikslas — per Kristų ‘sutaikinti su savimi pasaulį’ (2 Kor 5:19).

14. Kokios galimybės atsiveria daugelyje šalių?

¹⁴ Žmonijos diduma yra Šėtono apakinta, iki pat šiol atitolusi nuo Dievo ir nežino, kokia jo malonės dovana (2 Kor 4:3, 4; 1 Jn 5:19). Tačiau pasaulio padėčiai blogėjant, daugelis suklūsta išgirdę, jog visos negerovės bei kančios kamuoja dėl to, kad žmonės nusigręžė nuo Dievo. Netgi tose šalyse, kur dauguma buvo abejingi mūsų skelbiamai žiniai, dabar nemažai kas ją priima ir stengiasi susitaikinti su savo Kūrėju. Taigi ar suvokiame, jog pats laikas kiekvienam iš mūsų dar uoliau kviesti aplinkinius ir maldauti: „Susitaikinkite su Dievu!“?

15. Užuot tik raminę žmones, kokią svarbiausią žinią turime jiems pranešti?

¹⁵ Mūsų tikslas nėra tik kalbėti žmonėms, kad Dievas, jei prie jo sugrįš, padės išspręsti visas problemas ir jiems palengvės. Daugelis būtent šito ieško savo bažnyčiose, o dvasininkai ir stengiasi jiems įsiteikti (2 Tim 4:3, 4). Mūsų tarnystės tikslas ne toks. Geroji naujiena — tai žinia, kad Jehova iš meilės mums pasirengęs dovanoti nuodėmes dėl Kristaus aukos. Taigi žmogus gali atsigręžti į Dievą ir su juo susitaikinti (Rom 5:10; 8:32). Bet „palankus metas“ sparčiai artėja prie pabaigos.

„Būkite užsidegę Dvasia“

16. Kas lėmė, kad Paulius buvo drąsus ir degė uolumu?

¹⁶ Kaip būti uoliems tikrojo Dievo garbintojams ir savo uolumo neprarasti? Kai kurie galbūt esame iš prigimties drovūs ir nelinkę bendrauti, reikšti jausmus. Bet nepamirškime, jog uolumas — ne emocijų liejimas ir ne asmens būdo savybė. Kur slypi uolumo šaknys, rodo šis Pauliaus raginimas krikščionims: „Būkite užsidegę  Dvasia“ (Rom 12:11, Jr). Tai, kad evangelizacijos darbe apaštalas triūsė be baimės ir uoliai, labiausiai lėmė Jehovos dvasia. Pauliaus uolumas neblėso visus trisdešimt tarnystės metų — nuo pat tada, kai jis buvo Jėzaus pašauktas, iki paskutinio įkalinimo Romoje ir kankinio mirties. Apaštalas nuolat žvelgė į Dievą ir žinojo, kad jis per šventąją dvasią suteiks jėgų. „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“, — tvirtino Paulius (Fil 4:13). Kaip naudinga mums semtis įkvėpimo iš jo patirties!

17. Kaip būti užsidegusiems dvasia?

¹⁷ Žodis, išverstas „užsidegęs“, paraidžiui reiškia „verdantis“ (Kingdom Interlinear). Štai vanduo puode verda be perstojo, jei palaikoma aukšta temperatūra. Kad būtume „užsidegę Dvasia“, mums irgi nepaliaujamai reikia Dievo dvasios. Jeigu norime, kad Jehova nuolat teiktų šios galios, turime naudotis viskuo, ką jis siūlo mūsų dvasinei stiprybei palaikyti. Todėl kiekvienas privalome rimtai žiūrėti į tarnystę Dievui tiek sykiu su šeima, tiek su bendruomene: asmeninės ir šeimos studijos, malda, sueigų lankymas turi būti mūsų įprotis. Tai, vaizdžiai tariant, neleis gesti mumyse ugnelei — tarnausime su užsidegimu. (Perskaityk Apaštalų darbų 4:20; 18:25.)

18. Kokiai svarbiai užduočiai turi atsidėti kiekvienas pasiaukojęs krikščionis?

¹⁸ Pasiaukojęs žmogus yra visiškai atsidėjęs užsibrėžtam tikslui ir nesileidžia lengvai atitraukiamas nuo savo siekio, nepraranda ryžto. Pasiaukojusio krikščionio tikslas yra daryti visa, ko tik Jehova prašo, kaip ir Jėzus darė (Hbr 10:7). Dabar Jehovos valia ta, kad kuo daugiau žmonių su juo susitaikintų. Todėl darbuokimės uoliai — kaip Jėzus ir Paulius, — kad ši svarbi, tiesiog skubi, užduotis būtų įvykdyta.

Ar atsimeni?

• Kokia „sutaikinimo tarnystė“ buvo patikėta Pauliui ir kitiems dvasia pateptiems krikščionims?

• Kaip dvasia pateptųjų likutis išnaudojo „palankų metą“?

• Kaip krikščionis gali būti užsidegęs dvasia?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Paulius niekada neužmiršo, kaip jam apsireiškė Viešpats Jėzus Kristus