Skaitytojų klausimai

Pradžios 6:3 užrašyti tokie Dievo žodžiai: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų.“ Ar Jehova žmogui nustatė 120 metų amžiaus ribą? Ar Nojus tiek laiko skelbė apie užeisiantį tvaną?

Ne — toks atsakymas į abu klausimus.

Iki tvano daugelis žmonių gyveno šimtus metų. Štai Nojui, kai užėjo tvanas, buvo 600 metų, o mirė jis sulaukęs 950 (Pr 7:6; 9:29). Kai kurie gimusieji po tvano irgi gyveno gerokai ilgiau nei 120 metų, pavyzdžiui, Arpachšadas — 438, Šelachas — 433 metus (Pr 11:10-15). Tačiau Mozės laikais daugumos amžius sutrumpėjo iki 70—80 metų (Ps 90:10). Vadinasi, Pradžios 6:3 žodžiai nereiškia, jog 120 metų yra nustatyta maksimali ar vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė.

O gal minėtais žodžiais Dievas nurodė Nojui perspėti kitus apie sunaikinimą, būsiantį po 120 metų? Ne. Dievas buvo kalbėjęs Nojui ne vieną kartą. Štai po minėtos eilutės toliau, Pradžios 6:13, skaitome: „Tuomet Dievas tarė Nojui: ‘Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto.’“ Paskui Nojus atliko didžiulę užduotį — pastatė laivą. Tada „Viešpats tarė Nojui: ‘Eik į laivą su visa savo šeima’“ (Pr 7:1). Jehova duodavo Nojui ir  daugiau tam tikrų nurodymų (Pr 8:15; 9:1, 8, 17).

Bet Pradžios 6:3 eilutė kitokia: čia nepaminėtas Nojaus vardas ir nepasakyta, kad Dievas kreipėsi į jį. Gali būti, jog tais žodžiais Dievas tiesiog pareiškė, ką ketina ar yra nusprendęs daryti. (Palygink Pradžios 8:21.) Įsidėmėtina, jog pasakojime apie ilgą istorijos periodą dar iki Adomo ne sykį irgi rašoma: „Dievas tarė [...]“ (Pr 1:6, 9, 14, 20, 24). Aišku, tuo metu Jehova negalėjo kalbėti kam nors žemėje, nes dar nebuvo sukurtas žmogus.

Todėl logiška daryti išvadą, kad Pradžios 6:3 yra užrašytas Dievo sprendimas nubausti ano meto nedorą pasaulį. Teismo nutartį Jehova pareiškė įvykdysiąs po 120 metų, tačiau Nojus apie tai dar nežinojo. Kam reikėjo tokio laiko tarpsnio? Kodėl Dievas laukė?

Apaštalas Petras paaiškina: „Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant laivą, kuriuo nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3:20). Kai Dievas nusprendė, kad liko 120 metų, priešaky dar buvo daug darbo. Maždaug po dviejų dešimtmečių Nojui ir jo žmonai gimė vaikai (Pr 5:32; 7:6). Trys jų sūnūs užaugo, vedė ir dabar šeimą sudarė „aštuoni asmenys“. Tuomet jie turėjo statyti laivą, o atsižvelgiant į jo matmenis ir Nojaus šeimos narių skaičių tai buvo ne trumpalaikė užduotis. Būtent Dievo kantrybė, jo rodoma 120 metų, leido visa tai įgyvendinti ir sudarė sąlygas gyvybei apsaugoti. Dėl to aštuoni ištikimi Dievui žmonės galėjo būti „išgelbėti vandeniu“.

Biblijoje nenurodyta, kuriais metais Jehova pranešė Nojui apie artėjantį tvaną. Turint omenyje, kad turėjo praeiti tam tikras laikas, kol sūnūs gimė, užaugo ir susituokė, iki tvano galbūt buvo likę 40—50 metų. Tada Jehova Nojui ir pasakė: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems.“ Ir pridūrė, kad Nojus turės statyti didžiulį laivą ir įeiti į jį su visa šeima (Pr 6:13-18). Per tuos dešimtmečius Nojus ne tik rodė teisumo pavyzdį savo gyvenimu, bet ir tarnavo „teisumo šaukliu“. Jis skelbė aiškų perspėjimą, kad Dievas nusprendė siųsti pražūtį tų laikų bedieviams. Nojus iš anksto nežinojo, kuriais metais Dievas tai įvykdys, bet tai tikrai turėjo įvykti. Ir, kaip žinote, įvyko (2 Pt 2:5).