Ar Edeno sodas iš tikrųjų buvo?

TIKRIAUSIAI esate girdėjęs pasakojimą apie Adomą ir Ievą, apie Edeno sodą. Ši istorija yra žinoma visame pasaulyje. Kodėl gi neatsivertus Biblijos, Pradžios 1:26—3:24, ir to pasakojimo neperskaičius? Trumpai apžvelkime, kas anuomet vyko.

Jehova * iš žemės dulkių padaro žmogų ir pavadina Adomu. Apgyvendina jį Edeno sode, kurį pats buvo įruošęs. Sodas puikiai drėkinamas, čia gausu gražių vaismedžių. Pačiame viduryje auga „gero bei pikto pažinimo medis“. Valgyti šio medžio vaisius Dievas žmogui uždraudžia, o jei neklausys, turės mirti. Po kurio laiko Jehova iš Adomo šonkaulio sukuria moterį Ievą, kad būtų jo pagalbininkė. Dievas duoda jiems užduotį rūpintis sodu, taip pat liepia daugintis ir pripildyti žemę.

Kartą į Ievą, kuri, kaip tyčia, pasilikusi viena, prabyla gyvatė ir ima gundyti paragauti uždrausto vaisiaus: tikina, kad Dievas jai pamelavęs, kad slepia nuo jos kai ką gera ir kad jei to vaisiaus užvalgys, pati taps kaip Dievas. Moteris vilionei pasiduoda ir uždrausto vaisiaus paragauja. Vėliau Dievo įsakymą šitaip sulaužo ir Adomas. Jehova pirmiesiems žmonėms, taip pat gyvatei paskelbia nuosprendį.  Žmones išvaro iš rojaus ir pastato angelus, kad saugotų kelią atgal į sodą.

Anksčiau įvairūs žinovai, istorikai, kiti išsilavinę žmonės laikėsi nuomonės, jog Pradžios knygoje užrašyti įvykiai yra tikri istorijos faktai. Šiais laikais tendencija yra panašius dalykus vertinti skeptiškai. Kodėl Biblijos pasakojimu apie Adomą, Ievą ir Edeno sodą abejojama? Aptarkime keturias žmonių iškeliamas prieštaras.

1. Ar iš tikrųjų žemėje būta Edeno sodo?

Kodėl tokios abejonės kyla? Čia didelės įtakos, matyt, turėjo įvairios filosofijos. Ilgus šimtmečius teologai tvirtino, kad Dievo sodas vis dar kažkur egzistuoja. Tačiau ilgainiui į krikščionių bažnyčios mokymus įsiskverbė graikų filosofų, kaip antai Platono ir Aristotelio, idėjos, esą žemėje nieko tobulo negali būti, tobulybė — tik danguje. Persiėmę tokių idėjų teologai priėjo prie išvados, kad rojus turėjęs būti arčiau dangaus. * Vienų teigimu, Edeno sodas buvo įkurtas ant nepaprastai aukšto kalno, šio sugedusio pasaulio užribyje. Kiti tvirtino, kad jis buvęs Šiaurės arba Pietų ašigalyje. Dar kiti — kad Mėnulyje ar šalia jo. Tad nenuostabu, jog Edeno sąvoką apgaubė fantastikos aura. Kad Edenas kaip geografinė vietovė egzistavo, daugelis šių dienų tyrinėtojų kategoriškai neigia.

Vis dėlto Biblija apie Edeno sodą tvirtina visai ką kita. Pradžios 2:8-14 apie šią vietą randame konkrečių žinių. Štai pasakojama, kad sodas buvęs rytinėje Edeno vietovės dalyje. Per sodą tekėjo upė ir toliau šakojosi į keturias upes. Šios pavadintos vardais, trumpai pasakyta apie jų tekėjimo kryptį. Tas vietovės aprašymas labai domina tyrinėtojus. Daugelis jų atidžiai gilinasi į minėtą Biblijos pasakojimą, kad nustatytų, kur kadaise būta Edeno sodo. Esama daugybės prieštaringų nuomonių. Gal tada Edeno krašto, paties sodo ir upių aprašymas neteisingas, išgalvotas?

Pamąstykime. Nuo įvykių Edeno sode praėjo maždaug šeši tūkstančiai metų. Aprašė juos Mozė, matyt, remdamasis žodiniu pasakojimu, o gal net ir senesniais rašytiniais šaltiniais. Tiesa, Mozė pirmosios žmonių šeimos istoriją atpasakojo, kai jau buvo prabėgę kokie 2500 metų. Taigi Edenas jau tada buvo sena istorija. Tikėtina, kad per šimtmečius daug kas pasikeitė, pavyzdžiui, upės galėjo pasukti kita vaga. Žemės pluta nuolat juda, reljefas kinta. O vieta, kur, kaip manoma, buvo Edenas, yra seisminėje zonoje — būtent čia užregistruojama 17 procentų stipriausių žemės drebėjimų pasaulyje. Tad pokyčiai tokiose vietose nestebina. Be to, niekas nežino, kaip žemės paviršius persiformavo po Nojaus tvano. *

 Vis dėlto kai kurie faktai mums žinomi. Iš Pradžios knygos aprašymo matyti, kad Edeno sodas yra konkreti vieta. Dvi iš pasakojime paminėtų keturių upių — Eufratas ir Tigras (Hidekelis) — savo vandenis plukdo ligi pat šiol. Jų ištakos yra labai arti viena kitos. Biblijoje net įvardyti kraštai, per kuriuos upės vingiavo, pasakyta, kokiais gamtos ištekliais tas regionas garsėjo. Toks aprašymas senovės izraelitams, pirmiesiems skaitytojams, išties teikė daug žinių.

O ką galima pasakyti apie pasakas ir legendas? Ar čia irgi viskas konkrečiai išdėstoma? Gal veikiau įvairias detales, kurias galima patvirtinti ar paneigti, linkstama praleisti? „Seniai seniai už jūrų marių“, — prasideda ne viena pasaka. O tikrose istorijose pateikiama tiksli informacija, kaip ir pasakojime apie Edeno sodą.

2. Ar gali būti, kad Dievas sukūrė Adomą iš dulkių, o Ievą — iš Adomo šonkaulio?

Šiuolaikinis mokslas patvirtina, kad žmogaus kūnas sudarytas iš įvairių cheminių elementų, pavyzdžiui, vandenilio, deguonies, anglies. Visos tos medžiagos randamos žemės plutoje. O kaip iš negyvų elementų galėjo atsirasti gyva būtybė?

Daugelis mokslininkų teigia, kad gyvybė išsivystė pati savaime: iš paprastų gyvybės formų per milijonus metų radosi vis sudėtingesnės. Tačiau reikia pasakyti, kad vadinamosios paprastos gyvybės formos nėra jau tokios paprastos. Visi organizmai, net ir mikroskopiniai vienaląsčiai, yra be galo sudėtingi. Be to, nesama jokių įrodymų, kad gyvybė atsirado ar galėjo atsirasti atsitiktinai. Gyvoji gamta kaip tik aiškiai byloja apie Kūrėją, savo protu mus labai pranokstantį * (Romiečiams 1:20).

Ar klausydamasis didingos simfonijos, žvelgdamas į nuostabaus grožio paveikslą, stebėdamasis naujausiais technikos pasiekimais imtumėte tvirtinti, jog tie darbai neturėjo autoriaus? Žinoma, ne! Vis dėlto savo sudėtingumu, grožiu ir išmoningumu jokie šedevrai nė iš tolo neprilygsta žmogaus kūnui. Kaip tad galėtume teigti, kad žmogus radosi savaime, be Kūrėjo? Pradžios knygoje dar pasakyta, kad iš visų gyvų būtybių žemėje tik žmogus buvo sukurtas pagal Dievo  paveikslą (Pradžios 1:26). Vadinasi, žmogaus gebėjimas kurti — o apie tai byloja įspūdingi muzikos, meno, inžinerijos darbai — atspindi Dievo kūrybines galias. Taigi ar turėtume stebėtis, jog Dievo kūryba pranoksta žmogaus?

O kalbant apie moters sukūrimą iš vyro šonkaulio, ar čia yra koks keblumas? * Dievas, aišku, moterį galėjo sukurti ir kitaip, tačiau tai, jog ši sukurta iš vyro, buvo labai prasminga. Mūsų Kūrėjas norėjo, kad vyrą ir moterį jungtų tvirti santuokos saitai ir kad juodu taptų artimi, nelyginant „vienas kūnas“ (Pradžios 2:24). Vyras ir žmona, abu puoselėdami tvirtą, glaudų tarpusavio ryšį, nuostabiai vienas kitą papildo. Argi tai nebyloja apie išmintingą ir mylintį Kūrėją?

Šių dienų genetikos specialistai, be to, priėjo išvadą, jog visa žmonija greičiausiai kilo iš vieno protėvio ir pramotės. Gal vis dėlto Pradžios knygos pasakojimas nėra pramanas?

3. Gero bei pikto pažinimo medis ir gyvybės medis tarytum iš kokio mito.

Biblijoje, Pradžios knygoje, neparašyta, kad šie medžiai būtų buvę kokie nors ypatingi ar stebuklingi. Tiesiog Jehova Dievas šiems medžiams suteikė simbolinę prasmę.

Būna, ir žmonės kai kuriems dalykams suteikia simbolinę reikšmę. Paimkime pavyzdį. Šalies įstatymas reikalauja gerbti valstybės vėliavą. Už jos išniekinimą ar netinkamą panaudojimą asmuo net gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Suprantama, niekas nemano, kad čia gerbiamas pats audeklo gabalas. Vėliava yra oficialus valstybės simbolis. Taigi gerbti vėliavą iš esmės reiškia gerbti valstybę. Be to, kai kurių monarchų valdžios simbolis yra skeptras ir karūna.

Ką tad simbolizavo tie du medžiai? Esama daugybės sudėtingų teorijų. O atsakymas paprastas, bet tikrai ne primityvus. Gero bei pikto pažinimo medis vaizdavo išimtinę Dievo teisę nustatyti, kas yra gera ir kas bloga (Jeremijo 10:23). Tad nenuostabu, jog imti to medžio vaisių buvo nusikaltimas. Gyvybės medis simbolizavo amžinojo gyvenimo dovaną, kurią duoti galėjo tik Dievas (Romiečiams 6:23).

 4. Kalbanti gyvatė primena pasakų veikėją.

Tiesa, Pradžios knygoje minima kalbanti gyvatė gali būti sunkiai suprantamas dalykas, ypač jeigu neatsižvelgiama į bendrą Biblijos kontekstą. Šventasis Raštas šį mįslingą epizodą padeda išsiaiškinti.

Kas padarė taip, kad atrodytų, jog gyvatė kalba? Senovės izraelitams tą atsitikimą su gyvate geriau suprasti padėjo jau turimos žinios. Jie žinojo, kad nors gyvūnai ir nešneka, dvasinė būtybė gali padaryti, kad taip atrodytų. Štai Mozė rašė, kaip sykį Dievo siųstas angelas atvėrė burną Bileamo asilei ir ji prabilo žmogaus balsu (Skaičių 22:26-31; 2 Petro 2:15, 16).

Ar kitos dvasinės būtybės, sakykim, maištingieji angelai, irgi gali daryti stebuklus? Mozė savo akimis matė, kaip Egipto žyniai atkartojo kai kuriuos Dievo stebuklus, pavyzdžiui, padarė taip, kad lazda atrodytų virtusi gyvate. Tokius įspūdingus darbus daryti juos įgalino ne kas kita kaip piktosios dvasios — Dievo priešininkai (Išėjimo 7:8-12).

Matyt, Mozė buvo įkvėptas parašyti ir Jobo knygą. Iš jos nemažai sužinome apie didžiausią Dievo priešą Šėtoną. Tas klastūnas pareiškė, kad nė vienas Jehovos tarnas neliks jam ištikimas (Jobo 1:6-11; 2:4, 5). Ar anų laikų izraelitai manė, jog Edeno sode atsižadėti ištikimybės Dievui pirmąją moterį iš tikrųjų paskatino Šėtonas, prisidengęs gyvate? Tikriausiai, taip.

Ar per gyvatę iš tiesų kalbėjo Šėtonas? Sykį Jėzus Šėtoną pavadino „melagiu ir melo tėvu“ (Jono 8:44). Turbūt sutiksite, kad „melo tėvas“ yra, kitaip sakant, melo pradininkas. Pirmą kartą ištartas melas buvo gyvatės žodžiai, pasakyti Ievai. Dievas žmones buvo įspėjęs, kad jei valgys uždraustą vaisių, mirs, o gyvatė tvirtino priešingai: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pradžios 3:4). Be abejo, Kristus žinojo, kad gyvate manipuliavo Šėtonas. Apreiškime, kurį nuo Jėzaus gavo apaštalas Jonas, piktasis tiesiai ir pavadintas „senąja gyvate“ (Apreiškimo 1:1; 12:9).

Argi ne logiška manyti, kad galinga dvasinė esybė galėjo sudaryti įspūdį, jog kalba gyvatė? Juk ir žmonės, toli gražu ne tokie galingi kaip dvasios, išmoksta pilvakalbystės meno ir geba meistriškai imituoti visokius garsus.

Tvirčiausias įrodymas

Ar nesutiktumėte, kad Pradžios knygos pasakojimas skeptiškai vertinamas visai be pagrindo? Iš tikrųjų esama svarių argumentų, kad Adomo ir Ievos istorija nepramanyta.

Jėzus Kristus vadinamas „ištikimuoju bei tiesakalbiu Liudytoju“ (Apreiškimo 3:14). Jis, tobulas žmogus, niekada nemelavo, neiškreipė  tiesos. Prieš ateidamas į žemę jis ilgus amžius gyveno danguje, kaip pats sakė, „dar prieš atsirandant pasauliui“ buvo šalia savo Tėvo Jehovos (Jono 17:5). Tad kai žemėje buvo kuriama gyvybė, Jėzus tai matė. Ką sužinome iš šio patikimiausio liudytojo?

Kristaus mokymai rodo, kad Adomas ir Ieva tikrai gyveno. Aiškindamas, kad vienpatystė yra Jehovos nustatyta santuokos norma, Jėzus paminėjo pirmąją porą (Mato 19:3-6). Jeigu Adomas su Ieva niekada negyveno ir Edeno sodas, jų namai, pramanytas, vadinasi, arba Jėzus buvo apgautas, arba melavo. Tačiau nei taip, nei anaip būti negali. Jėzus savo akimis matė, kokia tragedija įvyko Edeno sode. Ar galėtų būti kas patikimesnio už Dievo Sūnaus liudijimą?

Neigdami Pradžios knygoje užrašytą istoriją, parodytume stokoją tikėjimo Jėzumi. Taip pat būtų neįmanoma perprasti kai kurių esminių Biblijos mokymų, tušti būtų Dievo pažadai. Pakalbėkime apie tai plačiau.

[Išnašos]