Artinkimės prie Dievo

„Jis maldavo Viešpatį“

„JAUČIAUSI niekam vertas“, — sako vienas vyras. Vaikystėje jį mokė laikytis Dievo normų, bet vėliau iš doros kelio jis išklydo. Nors galiausiai atsitokėjo ir ėmė keisti savo gyvenseną, baiminosi, jog Dievas niekada neatleis. Tačiau viltį šiam atgailaujančiam paklydėliui suteikė pasakojimas apie Manasą, užrašytas Biblijoje, 2 Metraščių 33:1-17. Jeigu ir jūs dėl praeities klaidų kartais jaučiatės niekam tikęs, tas Biblijos pasakojimas labai paguos.

Manasas augo dievobaimingoje šeimoje. Jo tėvas buvo Ezekijas, vienas žymiausių Judo karalių. Manasas gimė praėjus maždaug trejiems metams nuo tada, kai Dievas stebuklingai prailgino Ezekijo gyvenimą (2 Karalių 20:1-11). Taigi šio sūnaus Ezekijas susilaukė tik dėl Dievo gailestingumo ir, be abejo, laikė jį Dievo dovana, stengėsi įdiegti jam troškimą tyrai garbinti Jehovą. Bet vaikai ne visada paseka Dievui atsidavusių tėvų pėdomis. Savu keliu pasuko ir Manasas.

Kai mirė tėvas, Manasui buvo ne daugiau kaip dvylika metų. Jis, deja, „darė, kas nedora Viešpaties akyse“ (1, 2 eilutės). Gal jaunąjį karalių į blogą palenkė patarėjai, kuriems teisingas Dievo garbinimas nerūpėjo? Biblijoje apie tai nieko nepasakyta. Tačiau pasakojama, kad Manasas pasinėrė į baisią stabmeldystę, padarė daug pikta. Jis statė aukurus netikriems dievams, aukojo jiems savo sūnus, užsiiminėjo spiritizmu, drožtą stabą pastatė netgi Jehovos šventykloje Jeruzalėje. Užsispyrėlis Manasas nekreipė dėmesio į Jehovos perspėjimus, nors turėjo būti jam dėkingas už savo gimimą (3—10 eilutės).

Galiausiai Jehova leido, kad Manasas būtų sukaustytas grandinėmis ir išvestas į Babiloną. Nelaisvėje Manasas turėjo progą permąstyti visą savo gyvenimą. Gal dabar jis suprato, kad stabai yra bejėgiai ir jo neapsaugojo? Gal prisiminė, ko vaikystėje jį mokė dievobaimingas tėvas? Kad ir kaip ten buvo, Manaso širdies nuostata pasikeitė. Biblijoje rašoma: „Jis maldavo Viešpatį, savo Dievą, ir labai nusižemino [...]. Jis meldėsi jam“ (12, 13 eilutės). Bet ar galėjo Dievas iš tikrųjų atleisti žmogui, padariusiam tokių sunkių nuodėmių?

Jehova, matydamas, kaip nuoširdžiai Manasas atgailauja, neliko abejingas. Malonės prašymus Dievas išklausė „ir sugrąžino [jį] į Jeruzalę, į jo karalystę“ (13 eilutė). Manasas įrodė, kad atgailauja iš širdies, nes kiek galėdamas stengėsi atitaisyti visą blogį, kurį buvo padaręs: pašalino stabus iš savo karalystės ir ragino žmones tarnauti Jehovai (15—17 eilutės).

Jeigu dėl savo kadaise padarytų nuodėmių nesijaučiate vertas Dievo atleidimo, tegu pasakojimas apie Manasą pakelia jums dvasią. Juk ne veltui Dievas pasirūpino, kad ši istorija būtų užrašyta Biblijoje (Romiečiams 15:4). Jehova yra „pasiruošęs atleisti“ ir nori, kad mes tai žinotume (Psalmyno 86:5, Brb). Jam labiau rūpi, kas nusidėjusio žmogaus širdyje, o ne kokia ta nuodėmė. Jeigu nusidėjėlis meldžiasi atgailaujančia širdimi, palieka blogus kelius ir labai stengiasi elgtis teisingai, jis, kaip ir Manasas, gali permaldauti Jehovą (Izaijo 1:18; 55:6, 7).

Sausio mėnesį siūlome perskaityti šią Biblijos atkarpą:

▪ 2 Metraščių 29—36 sk.—Ezros 1—10 sk.