Sekime jų tikėjimu

Jis nepasidavė nusivylimui

SAMUELIS matė, koks sielvartas apėmęs Šilojo gyventojus. Atrodė, visas miestas plūsta ašaromis. Turbūt kone kiekvienuose namuose buvo girdėti moterų, vaikų raudos ir aimanos, kad jau niekada namo nebegrįš tėvas, vyras, sūnus ar brolis. Iš pradžių viename mūšyje žuvo keturi tūkstančiai izraelitų, o vėliau nuo filistinų rankos krito dar trisdešimt tūkstančių. Izraelis pralaimėjo (1 Samuelio 4:1, 2, 10).

Tai buvo tik viena iš daugelio Izraelio tautą užgriuvusių nelaimių. Nedori vyriausiojo kunigo Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, išgabeno šventą sandoros skrynią iš Šilojo. Ta skrynia, simbolizuojanti Dievo artumą, paprastai būdavo švenčiausioje padangtės patalpoje. Bet žmonės ją pasiėmė į mūšio lauką, manydami, kad ji bus kaip talismanas ir padės pasiekti pergalę. Filistinai skrynią pagrobė, o Hofnį ir Finehasą nužudė (1 Samuelio 4:3-11).

Sandoros skrynia Šilojyje stovėjusiai padangtei šimtus metų teikė didingumo. Bet skrynios ten nebeliko. Išgirdęs, kad ji pagrobta, 98-erių Elis virto aukštielninkas iš savo krėslo ir mirė. Jo marti, tą dieną tapusi našle, mirė gimdydama. Prieš pat mirtį ji ištarė: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio!“ Taip, Šilojas jau niekada nebebus toks, koks buvo (1 Samuelio 4:12-22).

Kaip Samuelis ištvers tas baisias nelaimes? Ar pakaks jam tikėjimo padėti tautai, praradusiai Jehovos apsaugą ir palankumą? Visi mes kartais patiriame sunkumų, nusiviliame, ir tai išbando mūsų tikėjimą. Tad pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš Samuelio.

Jis „įvykdė teisingumą“

Toliau Biblijos pasakojimas sukasi ne apie Samuelį, o apie šventąją skrynią: kaip filistinams teko kentėti už tai, kad ją paėmė, ir kaip buvo priversti ją grąžinti. Kai vėl imama pasakoti apie Samuelį, jau yra praslinkę dvidešimt metų (1 Samuelio 7:2). Ką per tą laiką jis veikė? Spėlioti nereikia.

Prieš prasidedant sunkiajam laikotarpiui, pasak Biblijos, „Samuelio žodžiai pasklido po visą Izraelį“ (1 Samuelio 4:1). O kai jis baigėsi, Samuelis, kaip rašoma toliau, jau buvo įpratęs kasmet aplankyti tris miestus; ten jis spręsdavo ginčus bei visokius klausimus. Paskui grįždavo į savo gimtąjį miestą Ramą (1 Samuelio 7:15, 16 [7:15-17, Brb]). Vadinasi, Samuelis visada buvo užsiėmęs ir, aišku, per tuos dvidešimt metų daug nuveikė.

Amoralus, nesąžiningas Elio sūnų elgesys labai pakenkė Izraelio žmonių tikėjimui. Matyt, dėl to daugelis pasidavė stabmeldystei. Tačiau po dviejų dešimtmečių atkaklaus darbo Samuelis tautai pasakė: „Jei grįžtate pas Viešpatį visa savo širdimi, pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Astartes, atiduokite širdį Viešpačiui ir tik  jam vienam tarnaukite. Tada jis išgelbės jus iš filistinų rankų“ (1 Samuelio 7:3).

O „filistinų rankos“ spaudė sunkiai. Sumušę Izraelio kariuomenę, filistinai dabar manė galintys nebaudžiamai engti Dievo tautą. Bet Samuelis izraelitus patikino, kad viskas pasikeis, jeigu tik šie grįš prie Jehovos. Ar tauta norėjo grįžti? Samuelio džiaugsmui, izraelitai pašalino savo stabus ir „tarnavo tik Viešpačiui“. Tada Samuelis visus tautiečius sukvietė į Micpos miestą, įsikūrusį kalnuose į šiaurę nuo Jeruzalės. Žmonės susirinko, pasninkavo ir gailėjosi taip sunkiai nusikaltę (1 Samuelio 7:4-6).

Apie tą didžiulį sambūrį sužinojo filistinai. Nenorėdami praleisti puikios progos, į Micpą pasiuntė savo būrius, kad Jehovos garbintojus sutriuškintų. Išgirdę apie besiartinantį pavojų, izraelitai labai išsigando ir prašė Samuelį už juos melstis. Samuelis meldėsi, taip pat atnašavo Dievui auką. Vykstant toms šventoms apeigoms filistinų kariuomenė įžengė į Micpą. Samuelio malda buvo išklausyta: Jehova parodė savo pyktį, „tą dieną baisiai sugriaudėjo prieš filistinus“ (1 Samuelio 7:7-10).

Ar filistinai buvo lyg kokie maži vaikai, kurie vos išgirdę griaudėjimą bėga pas mamą? Ne, jie buvo stiprūs, kovų užgrūdinti kariai. Vadinasi, šis griaustinis turėjo būti išskirtinis, dar nematytas jiems reiškinys. Gal sugriaudėjo labai garsiai, o gal trenksmas pasigirdo iš giedro dangaus ar ataidėjo nuo kalnų? Kad ir kaip ten buvo, filistinus apėmė siaubas. Kilo baisus sąmyšis ir viskas apsivertė aukštyn kojomis — puolikai tapo bėgliais. Izraelio vyrai pasileido iš Micpos ir, nugalėję filistinus, dar vijosi toli į pietvakarius nuo Jeruzalės (1 Samuelio 7:11).

Tas mūšis buvo lemtingas. Ir kol Samuelis tarnavo teisėju, filistinai traukėsi iš Izraelio krašto. Dievo tauta vieną po kito susigrąžino visus prarastus miestus (1 Samuelio 7:13, 14).

Praėjus ne vienam šimtmečiui apaštalas Paulius Samuelį paminėjo tarp ištikimų teisėjų ir pranašų, kurie „įvykdė teisingumą“ (Hebrajams 11:32, 33). Samuelis iš tikrųjų padėjo tautai laikytis to, kas gera ir teisinga Dievo akyse. Jo tarnyba buvo veiksminga, nes kantriai laukė Jehovos, ištikimai tęsė savo darbą, nors ir patirdavo nusivylimų. Be to, jis rodė dėkingumą. Po pergalės prie Micpos pastatė paminklą atminti, kaip Jehova padėjo savo tautai (1 Samuelio 7:12).

Ar tu irgi nori ‘vykdyti teisingumą’? Jeigu taip, mokykis iš Samuelio kantrybės, nuolankumo, dėkingumo. O kam gi šių dorybių netrūksta? Gerai, kad Samuelis šias savybes ugdėsi nuo jaunumės, nes bėgant metams jam teko patirti vis didesnių nusivylimų.

 „Tavo sūnūs neina tavo keliais“

Toliau pasakojama apie metą, kai Samuelis jau senas, o abu jo sūnūs, Joelis ir Abija, — suaugę. Samuelis, norėdamas, kad sūnūs padėtų jam darbuotis, paskyrė juos teisėjais. Deja, ir čia jam teko nusivilti. Pats Samuelis buvo sąžiningas ir teisingas, bet jo sūnūs piktnaudžiavo savo padėtimi: imdavo kyšius, iškraipydavo teisingumą (1 Samuelio 8:1-3).

Vieną dieną Izraelio seniūnai atėję pas senąjį pranašą skundėsi: „Tavo sūnūs neina tavo keliais“ (1 Samuelio 8:1-5). Ar Samueliui tai buvo naujiena? Nepasakyta. Tačiau galime būti tikri, kad Samuelis nebuvo blogas tėvas kaip Elis. Už tai, kad nedrausmino nedorai besielgiančių savo sūnų, kad gerbė juos labiau negu Dievą, Jehova Elį pasmerkė ir nubaudė (1 Samuelio 2:27-29). Samueliui tokių priekaištų Dievas niekada neturėjo.

Nežinome, ką Samuelis jautė išgirdęs apie sūnų nedorybes, — didžiulę gėdą, nerimą ar nusiminimą. Vis dėlto daugelis tėvų jį gerai supras. Šiais neramiais laikais tapo įprasta, kad vaikai maištauja prieš tėvus, nesileidžia sudrausminami (2 Timotiejui 3:1-5). Tėvai, kurie patiria tokį skausmą, iš Samuelio pavyzdžio gali semtis paguodos ir kai ko pasimokyti. Jis neleido, kad jo sūnų neištikimybė Dievui bent kiek paveiktų jo paties elgesį. Atminkime: kai nebepadeda žodžiai ir bausmės, užkietėjusią vaiko širdį gali paliesti tėvų pavyzdys. Be to, tėvai visada turi galimybę džiuginti savo pačių Tėvą, Jehovą Dievą, kaip kad darė Samuelis.

„Paskirk mums karalių“

Samuelio sūnūs turbūt nė neįsivaizdavo, kokios rimtos bus jų godumo ir savanaudiškumo pasekmės. Izraelio seniūnai toliau kalbėjo Samueliui: „Paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose.“ Ar dėl tokio reikalavimo Samuelis pasijuto atstumtas? Juk savo tautiečius Jehovos vardu jis teisė ne vieną dešimtmetį. Bet dabar jie troško būti teisiami ne kokio nors pranašo,  kaip Samuelis, o karaliaus. Aplinkinės tautos turėjo savo karalius, todėl karalių turėti panoro ir izraelitai. Kaip į tokį prašymą žiūrėjo Samuelis? Rašoma, jog tai „Samueliui nepatiko“ (1 Samuelio 8:5, 6).

Kai Samuelis šį reikalą išsakė maldoje, Jehova jam tarė: „Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius.“ Samuelį šie žodžiai paguodė, bet sykiu parodė, kaip skaudžiai tauta užgavo Visagalį Dievą. Jehova pranašui liepė įspėti izraelitus, kad įgeidis turėti karalių jiems brangiai kainuos. Samuelis padarė kaip lieptas, bet žmonės vis tiek reikalavo: „Ne! Mums turi būti karalius.“ Samuelis visada klausė Dievo, todėl nuėjo ir patepė karaliumi vyrą, kurį Jehova nurodė (1 Samuelio 8:7-19).

Vis dėlto gal Samuelis pakluso nenoriai, apmaudaudamas? Ar leido, kad dėl nusivylimo širdyje kauptųsi kartėlis? Nors daugelis tokioje situacijoje tikriausiai jaustų piktumą, Samuelis reagavo kitaip. Jis patepė Saulių ir pripažino, kad šį vyrą parinko pats Jehova. Paskui pabučiavo naująjį karalių — parodė, jog jį sveikina ir jam paklūsta. O žmonėms pasakė: „Ar matote, ką Viešpats išrinko? Kito, kaip jis, nėra visoje tautoje“ (1 Samuelio 10:1, 24).

Jehovos išrinktame karaliuje Samuelis stengėsi matyti vien kas gera, nesutelkė dėmesio į trūkumus. Kalbant apie patį Samuelį, svarbiausia jam buvo nepriekaištingai tarnauti Dievui, o ne pelnyti kaprizingų žmonių pritarimą (1 Samuelio 12:1-4). Jis ir toliau patikimai vykdė savo užduotį: perspėjo Dievo tautos žmones apie tykančius dvasinius pavojus, skatino likti ištikimus Jehovai. Samuelio pamokymai palietė izraelitų širdis ir jie paprašė jį melstis už juos. Tada jis pasakė šiuos jaudinančius žodžius: „Gink Dieve, nusidėti Viešpačiui ir liautis melstis už jus. Aš ir toliau mokysiu jus gero ir doro kelio“ (1 Samuelio 12:21-24).

Gal kada nusivylei, kad ne tau, o kitam paskyrė kokias nors pareigas ar užduotį? Samuelio pavyzdys — geras priminimas, kad niekada neturėtume leisti širdyje įsišaknyti pavydui ar pagiežai. Dievas turi malonaus, prasmingo darbo kiekvienam ištikimam savo tarnui.

„Kiek ilgai sielosiesi dėl Sauliaus?“

Samuelis ne be reikalo sutelkė dėmesį į geruosius Sauliaus bruožus. Šis vyras iš tikro buvo ypatingas — aukštas, įspūdingos išvaizdos ir, nors jam netrūko drąsos bei išradingumo, iš pradžių laikėsi kukliai, nesididžiavo (1 Samuelio 10:22, 23, 27). Be šių puikių savybių, Saulius turėjo ir brangią valios laisvės dovaną, tai yra galimybę pasirinkti gyvenimo kelią, savarankiškai priimti sprendimus (Pakartoto Įstatymo 30:19). Ar šia dovana jis naudojosi deramai?

Liūdna, bet dažnai būna, kad vos tik žmogus įgyja galios, pirmiausia pradingsta jo kuklumas. Netrukus ir Saulius pasidavė puikybei. Jis nusprendė nepaklusti Jehovos įsakymams, perduotiems per Samuelį. Kartą pritrūkęs kantrybės Saulius atnašavo auką, nors teisę aukoti turėjo tik Samuelis. Už tai pranašas griežtai papeikė Saulių ir pranešė, kad karaliavimas jo šeimoje neišliks. Užuot paisęs drausminimo, Saulius ėmė daryti dar didesnes nuodėmes (1 Samuelio 13:8, 9, 13, 14).

Jehova per Samuelį paliepė Sauliui pulti amalekiečius, taip pat įsakė nepalikti gyvo jų nedorojo karaliaus Agago. Tačiau Saulius Agago pasigailėjo, be to, pasiliko, kas geriausia iš grobio, nors jis visas turėjo būti sunaikintas. Kai Samuelis atėjo pataisyti Sauliaus, pamatė, koks jis pasikeitęs. Užuot  rodęs kuklumą ir leidęsis pataisomas, Saulius pradėjo išsisukinėti, ieškoti pasiteisinimo ir visą kaltę bandė suversti kariams. Nesutikdamas su drausminimu Saulius aiškino palikęs gyvulius tam, kad paaukotų Jehovai. Tuomet Samuelis ištarė žodžius, kurie mums dabar yra gerai žinomi: „Klusnumas geriau už kruviną auką.“ Drąsiai išsakęs Sauliui priekaištus, pranašas paskelbė Jehovos nuosprendį: karaliavimas iš Sauliaus bus atimtas ir atiduotas vyrui, geresniam už jį (1 Samuelio 15:1-33).

Samuelis labai nusiminė dėl Sauliaus neištikimybės. Visą naktį liejo Jehovai savo skausmą. Dėl Sauliaus jis labai sielvartavo. Juk iš pradžių tame žmoguje pranašas matė daug gero ir daug iš jo tikėjosi, bet štai visos viltys žlugo. Žmogus, kurį jis pažinojo, labai pasikeitė — prarado pačias geriausias savo savybes ir nusisuko nuo Jehovos. Todėl Samuelis jo matyti daugiau nebenorėjo. Praėjus kuriam laikui, Jehova švelniai pataisė pranašo požiūrį, sakydamas: „Kiek ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje. Pripildyk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Jesę Betliejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų“ (1 Samuelio 15:34, 35; 16:1).

Jehovos tikslo įgyvendinimas nepriklauso nuo netobulų žmonių, kurie vieną dieną ištikimi, o kitą jau ne. Jeigu kas nors tampa neištikimas, Jehova ras žmogų, kuris jo valią įvykdys. Taigi senasis Samuelis liovėsi sielvartavęs dėl Sauliaus. Paklusdamas Jehovos nurodymui, jis nuėjo į Betliejų pas Jesę ir ten pamatė keletą išvaizdžių to vyro sūnų. Tačiau Jehova pranašui iškart pasakė: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį [...]. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7). Galiausiai Samuelis susitiko su jauniausiuoju sūnumi, Dovydu. Jis ir buvo Jehovos išrinktasis.

Paskutiniu gyvenimo tarpsniu Samuelis dar geriau suvokė, koks teisingas buvo Jehovos sprendimas į Sauliaus vietą paskirti Dovydą. Degdamas pavydu Saulius kaip įmanydamas stengėsi Dovydą nužudyti, galiausiai tapo atskalūnu. O Dovydas pasižymėjo puikiomis savybėmis — drąsa, nepriekaištingumu, tikėjimu, atsidavimu. Prieš mirtį Samuelio tikėjimas buvo kaip niekad stiprus. Jis žinojo: Jehova gali padėti ištverti ar įveikti visokius sunkumus, keliančius nusivylimą, arba net pakreipti įvykius taip, kad viskas išeitų į gera. Samuelis nugyveno gražų gyvenimą ir mirė būdamas beveik šimto metų. Nenuostabu, kad šio atsidavusio Dievui žmogaus gedėjo visas Izraelis. Ir šiandien Jehovos tarnams dera pamąstyti: „Ar esu pasiryžęs sekti Samuelio tikėjimu?“

[Iliustracija 25 puslapyje]

Kaip Samuelis galėjo padėti tautai ištverti skaudžias netektis ir nepasiduoti nusivylimui?

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kaip Samuelis nepasidavė nusiminimui, kai jo sūnūs nuėjo blogu keliu?