Biblija keičia žmonių gyvenimą

KAIP barmenė, kuri buvo pratusi keiktis, mėgo stikliuką, vartojo narkotikus, įstengė pakeisti savo gyvenimą? Kodėl buvęs politikas, bodėjęsis religija, tapo Dievo tarnu? Kokias kliūtis turėjo nugalėti Rusijos milicijos kovinio rengimo instruktorius, kad taptų Jehovos liudytoju? Štai ką jie patys apie tai pasakoja.

„Mudvi su mama vėl esame artimos“ (NATALI HAM).

GIMIMO METAI: 1965

ŠALIS: AUSTRALIJA

ANKSČIAU: VARTOJO NARKOTIKUS

MANO PRAEITIS. Užaugau Pietų Australijos žvejų miestelyje Robėje. Vietovių kaip ši gyventojai paprastai mėgsta susieiti smuklėje. Kadangi tėvai ten praleidžia daug laiko, vaikai dažnai mato juos girtus, nori nenori turi klausytis nešvankybių, kvėpuoti tabako dūmais.

Dvylikos metų jau rūkiau, nuo lūpų nenueidavo keiksmažodžiai, ištisai pykdavomės su mama. Kai buvau penkiolikos, tėvai išsiskyrė, o po pusantrų metų iš namų išėjau ir aš. Ėmiau girtauti, kvaišinausi narkotikais, gyvenau palaidai. Buvau pikta, negalėjau rasti sau vietos. Kadangi penkerius metus buvau mokiusis kovos menų ir moterų gynybos elementų, maniau galinti pati savimi pasirūpinti. Vis dėlto vienumos ir apmąstymų akimirkomis neretai apimdavo liūdesys. Ne sykį meldžiau Dievą pagalbos, bet pridurdavau: „Tik neliepk man eiti į bažnyčią.“

Kiek vėliau vienas draugas davė Bibliją. Nors buvo religingas, į jokią bažnyčią nevaikščiojo. Kaip ir kiti mūsų rato draugai, jis rūkė žolę, tačiau sakėsi nuoširdžiai tikintis Dievą. Tas vaikinas įtikino mane, kad turiu pasikrikštyti. Nuvykome prie artimiausio ežero ir jis mane pakrikštijo. Nuo tada jaučiausi užmezgusi artimą ryšį su Dievu. Tik Biblijos paskaityti taip ir neprisėdau.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. 1988 metais į duris pasibeldė du Jehovos liudytojai. Vienas jų paklausė, ar žinau, koks Dievo vardas. Tada atsivertęs Bibliją perskaitė Psalmyno 83:18 žodžius: „Kad žmonės žinotų, jog tu vienintelis, kurio vardas Jehova, esi Aukščiausiasis visoje žemėje“ (NW). Negalėjau patikėti savo akimis! Kai liudytojai išėjo, nepatingėjau nuvažiuoti  daugiau nei 50 kilometrų iki krikščioniško knygyno, kad pasitikrinčiau šią eilutę kituose Biblijos vertimuose. Taip pat pasižiūrėjau į žodyną. Įsitikinusi, jog Dievo vardas iš tikrųjų yra Jehova, svarsčiau, ko dar galbūt nežinau.

Mama Jehovos liudytojus vadindavo keistuoliais. Nors apie juos nedaug težinojau, buvau susidariusi nuomonę, jog jie pernelyg konservatyvūs, nemoka linksmintis. Nutariau kitąsyk jų neįsileisti, apsimesti nesanti namie. Bet kai atėjo, persigalvojau ir pakviečiau užeiti. Iškart pradėjome studijuoti Bibliją.

Ką per tas studijas sužinodavau, pasakodavau Kreigui, savo draugui. Kartą jis neištvėrė — čiupo iš mano rankų studijų vadovėlį ir ėmė skaityti pats. Po trijų savaičių Kreigas suprato radęs tiesą apie Dievą. Ilgainiui liovėmės vartoti narkotikus ir girtauti, aš mečiau barmenės darbą. Norėdami gyventi, kaip moko Biblija, nusprendėme susituokti.

KUO DŽIAUGIUOSI. Tuo metu, kai pradėjome studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, mudviejų santykiai buvo pašliję, nedaug trūko ir mūsų keliai būtų išsiskyrę. Dabar Kreigas yra man labai geras vyras, auginame du šaunius vaikus. Be galo branginame ir savo bendratikius draugus.

Sužinojusi, kad pradėjau bendrauti su Jehovos liudytojais, mama iš pradžių pyko. Tačiau taip ji reagavo vien dėl klaidingo supratimo. Dabar mudvi su mama vėl esame artimos. Nebejaučiu vidinės tuštumos kaip anksčiau. Matau gyvenimo prasmę bei tikslą, esu laiminga, kad nebetenka alkti dvasiškai (Mato 5:3, Jr).

„Tai, ką sužinojau iš Biblijos, mane nustebino“ (ISAKALA PAENU).

GIMIMO METAI: 1939

ŠALIS: TUVALU

ANKSČIAU: POLITIKAS

MANO PRAEITIS. Gimiau Nukulaelajėje, gražioje Ramiojo vandenyno saloje (dabar priklauso Tuvalu). Toje ir aplinkinėse salose, galima sakyti, viešpatavo pastoriai, baigę teologijos mokslus koledže Samoa. Vietos gyventojų pareiga buvo kasdien juos su šeimomis maitinti, apgyvendinti — žodžiu, atiduoti viską, kas geriausia. Net jei patiems maisto nepakakdavo, aprūpinti pastorius vis tiek privalėjo.

Saloje, kurioje gyvenau, pastorius vadovavo kaimo mokyklai, dėstė tikybą, matematiką, mokė geografijos. Esu matęs jį taip smarkiai mušant mokinius, kad šiems pasipildavo kraujas. Tačiau skųstis nedrįso niekas, net vaikų tėvai. Pastorių visi garbino tarsi Dievą.

Dešimties išvykau į kitą salą, nes tiktai ten veikė valstybinė mokykla. Baigęs mokslus  pradėjau dirbti valstybės tarnautoju. Tuo metu mūsų salynas priklausė Didžiosios Britanijos kolonijai, pavadintai Gilberto ir Eliso salomis. Iš pradžių kurį laiką dirbau įvairiose ministerijose, vėliau ėjau valstybės savaitinio biuletenio redaktoriaus pareigas. Viskas klostėsi gerai, kol neišspausdinau vieno skaitytojo laiško, kuriame jis kritikavo tai, kaip leidžiamos lėšos ruošiantis Velso princo apsilankymui. Žmogus pasirašė ne savo vardu, todėl mano viršininkas reikalavo pasakyti, kas jis toks. Kadangi atskleisti tikrojo vardo nesutikau, kilo nemažas skandalas.

Netrukus po šio incidento išėjau iš darbo ir pasinėriau į politiką. Laimėjęs rinkimus Nukulaelajės saloje, buvau paskirtas prekybos ir gamtos išteklių ministru. Paskui, kai Kiribačio (anksčiau Gilberto) ir Tuvalu (anksčiau Eliso) salų gyventojai ėmė siekti nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos, kolonijos valdytojas pasiūlė man Tuvalu administracijos vadovo pareigas. Nenorėdamas, kad žmonės mane sietų su kolonijine valdžia, pasiūlymą atmečiau. Tada neturėdamas jokio užnugario dalyvavau visuotiniuose rinkimuose — pretendavau į aukštą politinį postą. Rinkimus pralaimėjau. Su žmona grįžome į mano gimtąją salą, nusprendėme ramiai gyventi kaime.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Sekmadienį salose švęsdavo šabą — visi, išskyrus mane. Aš tą dieną skirdavau buriavimui ir žvejybai. Nenorėjau, kad kas mane laikytų religingu. Nors tėvas sakė, kaip toks elgesys jį ir kitus liūdina, buvau pasiryžęs nieku gyvu nepasiduoti bažnyčios įtakai.

Sykį, kai lankiausi Funafučio saloje (čia įsikūrusi Tuvalu sostinė), mano jaunesnysis brolis pakvietė drauge nueiti į Jehovos liudytojų sueigą. Vėliau vienas misionierius davė man nemažai žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Taip pat gavau knygą, kurioje buvo atskleidžiama doktrinų, mokomų daugelyje krikščionių bažnyčių, pagoniška kilmė. Perskaičiau ją keletą kartų. Tai, ką sužinojau iš Biblijos, mane nustebino. Ypač nustebau, kad krikščionims neprivaloma švęsti šabo. * Kai viską papasakojau žmonai, ji sulig ta diena nustojo vaikščiojusi į bažnyčią.

Tačiau aš buvau tvirtai nusistatęs su religija neturėti nieko bendra. Praėjo pora metų, bet niekaip negalėjau pamiršti, ką perskaitęs. Galiausiai parašiau tam misionieriui į Funafutį, kad esu pasirengęs keisti savo gyvenimą. Jis nieko nelaukdamas sėdo į laivą ir atplaukė, kad padėtų man geriau suprasti Bibliją. Tėvas išgirdęs, jog noriu tapti Jehovos liudytoju, įtūžo. Paaiškinau jam, kad iš liudytojų apie Bibliją sužinojau tiek daug, jog tvirtai apsisprendžiau žengti tą žingsnį.

KUO DŽIAUGIUOSI. 1986-aisiais tapau krikštytu Jehovos liudytoju, po metų pasikrikštijo ir žmona. Dvi mūsų dukterys taip pat gilinosi į Bibliją ir apsisprendė būti Jehovos liudytojos.

Koks džiaugsmas priklausyti religinei bendruomenei, kuri, kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys, nėra pasidalijusi į dvasininkų ir pasauliečių luomus! (Mato 23:8-12) Jehovos liudytojai nuolankiai seka Jėzaus pavyzdžiu ir skelbia žmonėms apie Dievo Karalystę (Mato 4:17). Esu labai dėkingas Jehovai, kad leido pažinti tiesą apie jį ir jo tautą.

 „Liudytojai nebandė primesti savo tikėjimo“ (ALEKSANDRAS SOSKOVAS).

GIMIMO METAI: 1971

ŠALIS: RUSIJA

ANKSČIAU: KOVINIO RENGIMO INSTRUKTORIUS

MANO PRAEITIS. Gimiau Maskvoje, tuometinės Sovietų Sąjungos sostinėje. Gyvenome dideliame daugiabučiame name. Daugelis mūsų kaimynų dirbo toje pačioje gamykloje. Prisimenu, jie skųsdavosi, kad esu per daug judrus, todėl tikriausiai gausiu galą arba sėsiu į kalėjimą. Panašiai ir atsitiko: dešimties metų buvau įtrauktas į milicijos įskaitą.

Aštuoniolikos gavau šaukimą į armiją. Atitarnavęs dvejus metus pasieniečiu, grįžau namo ir įsidarbinau fabrike, bet tas darbas man pasirodė nuobodus. Tada nuėjau dirbti kovinio rengimo instruktoriumi į Maskvos milicijos operatyvinį skyrių — mokiau vyrus kautis vienas prieš vieną. Padėjau suiminėti nusikaltėlius Maskvoje. Kilus kokioms riaušėms, vykdavau ir į kitas šalies vietoves. Jaučiau didžiulę vidinę įtampą, buvau įsitempęs lyg styga. Po tokių operacijų kartais eidavau gulti atskirai nuo žmonos, kad per miegus jos neužgaučiau.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Pradėjęs studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais supratau, kad mano gyvensena netinkama, nes smurtingas elgesys Biblijoje smerkiamas. Taip pat suvokiau turįs mesti rūkyti, alkoholinius gėrimus vartoti saikingai. Vis dėlto mąsčiau: iš darbo išeiti negaliu, nes nieko kito nemoku, vadinasi, įsidarbinti niekur nepavyks. O juk turiu išlaikyti šeimą. Be to, nemaniau, jog kada nors skelbsiu gerąją naujieną, kaip kad daro Jehovos liudytojai.

Tačiau ilgainiui įsitikinau, kad Biblijoje rašoma tiesa. Mane labai paguodė Ezechielio 18:21, 22 užrašyti žodžiai: „Jei nedorėlis atgailauja dėl visų savo nuodėmių, kurias buvo padaręs, [...] nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atmenamas.“

Man patiko, kad liudytojai nebandė primesti savo tikėjimo, o skatino apmąstyti, ką sužinau, ir pačiam daryti išvadas. Kartą pasiėmiau gal keturiasdešimt ar daugiau jų žurnalų ir per tris savaites visus perskaičiau. Tada galutinai įsitikinau radęs teisingą religiją.

KUO DŽIAUGIUOSI. Kai dar nestudijavau Biblijos, mudu su žmona buvome ties skyrybų slenksčiu. Dabar mūsų santuokiniai ryšiai daug stipresni. Žmona irgi pradėjo studijuoti Bibliją. Nusprendėme drauge tarnauti Jehovai. Mūsų šeima dabar laimingesnė. Be to, man pavyko susirasti darbą, kuris neprieštarauja Biblijos principams.

Skelbdamas gerąją naujieną po namus iš pradžių jausdavau didžiulę įtampą — panašiai kaip anuomet, kai tekdavo dalyvauti nusikaltėlių suėmimo operacijose. Bet dabar jau sugebu išlikti ramus, net jei kas ir mėgina išprovokuoti. Pamažu išmokau būti kantrus su žmonėmis. Gaila, kad tiek laiko savo gyvenime iššvaisčiau niekams, tačiau džiaugiuosi, kad dabar gyvenu prasmingai. Esu laimingas galėdamas iš visų jėgų tarnauti Jehovai ir padėti kitiems.

[Išnaša]