Mokykime savo vaikus pagarbumo

LIETUVIŲ patarlė byloja: „Mandagumas nieko nekainuoja, o viską perka.“ Šios patarlės prasmė akivaizdi: mandagiu elgesiu galima daug laimėti. Tuos žmones, kurie laikosi gerų manierų, kiti linkę labiau gerbti, su jais mieliau bendrauja.

Kaip malonu matyti, kai jaunuoliai ir vaikai yra mandagūs, gražiai elgiasi! Vienas Hondūre tarnaujantis rajono prižiūrėtojas, kuriam gerąją naujieną po namus tenka skelbti su įvairaus amžiaus liudytojais, sako: „Ne kartą įsitikinau, kad išauklėtas ir pagarbus vaikas namų šeimininkui daro didesnį įspūdį nei mano žodžiai.“

Nors šiais laikais vis labiau įsigali nepagarba, kultūringai elgtis tikrai verta. Mes, krikščionys, Šventajame Rašte netgi esame raginami: „Elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos“ (Fil 1:27; 2 Tim 3:1-5). Pagarbumą privalu skiepyti jau nuo mažens, ir tai yra tėvų pareiga. O ko reikia, kad vaikas būtų ne tik išoriškai mandagus, bet iš tikrųjų pagarbus? *

Gerai elgtis skatina kitų pavyzdys

Vaikai mokosi iš to, ką mato darant kitus. Vadinasi, norėdami savo atžaloms įdiegti geras manieras, tėvai patys turi elgtis mandagiai (Įst 6:6, 7). Kalbėti vaikui apie mandagumą būtina, bet vien šito negana. Čia itin svarbu patiems rodyti gerą pavyzdį.

Štai krikščionei Paulai, * augusiai šeimoje be tėvo, elgtis su visais pagarbiai yra įprasta. Kaip ji to išmoko? Paula sako: „Mums, vaikams, pavyzdys buvo mama. Matydami jos pagarbumą, patys įpratome elgtis mandagiai, taktiškai.“ Kitas krikščionis, Valteris, savo sūnus irgi mokė su mama, kuri, beje, nėra Jehovos liudytoja, elgtis pagarbiai. Brolis sako: „Kad vaikai gerbtų mamą, pats rodžiau pavyzdį — niekad blogai apie žmoną nekalbėdavau.“ Valteris meldė Jehovą pagalbos  ir mokė berniukus Dievo Žodžio tiesų. Vienas iš jų dabar tarnauja Jehovos liudytojų bendrijos filiale, kitas yra pionierius. Juodu myli ir gerbia abudu tėvus.

Biblijoje sakoma: „Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Kor 14:33). Visa, ką tik jis daro, yra labai tvarkinga. Krikščionys, Dievo sekėjai, irgi turi pasižymėti tvarkingumu, palaikyti namuose švarą. Kai kurie tėvai pratina vaikus kas rytą prieš išeinant į mokyklą pasikloti lovas, gražiai susidėti drabužius, pagelbėti prie namų ruošos. Jeigu vaikas aplinkui mato švarą ir tvarką, jis bus labiau linkęs susitvarkyti savo kambarį, savo daiktus.

Kaip jūsų vaikai vertina tai, ko yra mokomi mokykloje? Ar padėkoja mokytojams už jų nelengvą darbą? O jūs, tėvai, ar pedagogams padėkojate? Kaip vaikai žiūrės į mokymąsi ir į mokytojus, daug priklauso nuo jūsų pačių požiūrio. Kodėl tad nepratinti savo atžalų mokytojams sakyti „ačiū“? Keli dėkingumo žodžiai mokytojui, gydytojui, pardavėjui ar kam kitam puikiai liudys apie asmens pagarbumą (Lk 17:15, 16). Jauni krikščionys, iš savo bendramokslių išsiskiriantys mandagumu ir geru elgesiu, išties pagirtini.

Krikščionių bendruomenės nariai turėtų puoselėti geras manieras. Džiugu girdėti, kaip mūsų jaunuoliai mandagiai taria „ačiū“, „prašom“. Kai suaugusieji rodo Jehovai pagarbą dėmesingai klausydamiesi, kas kalbama per sueigas, tokiu jų pavyzdžiu seka ir jaunuoliai. Stebėdami mandagų brolių ir sesių elgesį Karalystės salėje, pagarbumo mokosi net maži vaikai. Štai keturmetis Endriu, kad suaugusieji jį praleistų, jau moka pasakyti „atsiprašau“.

Kaip dar galima padėti vaikams įsisąmoninti, kokio elgesio iš jų tikimasi? Tėvai turi skirti laiko drauge su vaikais aptarti pavyzdžius iš Dievo Žodžio, pasiaiškinti, ko iš tų pavyzdžių pasimokome (Rom 15:4).

Mokykite remdamiesi Biblijos pavyzdžiais

Samueliui motina, matyt, paaiškino, jog vyriausiajam kunigui Eliui dera pagarbiai nusilenkti. Kai sūnų ji atvedė į padangtę, šis greičiausiai tebuvo kokių trejų ar ketverių metų (1 Sam 1:28). Ir jūs galėtumėt savo mažuosius pamokyti mandagumo. Kartokite su jais pasisveikinimo žodžius „labas rytas“, „laba diena“, „labas vakaras“ ar kokius kitokius. Tuomet jūsų vaikai, kaip ir jaunasis Samuelis, augs „malone pas Dievą ir žmones“ (1 Sam 2:26).

Biblijos pasakojimais taip pat remkitės pabrėždami skirtumą tarp pagarbos ir nepagarbumo. Štai, pavyzdžiui, neištikimas Izraelio karalius Ahazijas, norėdamas  susitikti su pranašu Eliju, siuntė „penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine vyrų“ jo pašaukti. Tas, vykdydamas karaliaus įsakymą, pareikalavo, kad pranašas nuliptų nuo kalno ir eitų su juo. Bet šitaip kalbėti su Dievo atstovu jokiu būdu nederėjo. Ką gi Elijas atsakė? „Jeigu aš Dievo vyras, — tarė jis, — tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtinę.“ Taip ir įvyko. „Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtine“ (2 Kar 1:9, 10).

Karalius pasiuntė kitą penkiasdešimtininką su savo būriu. Šis irgi mėgino priversti pranašą leistis žemyn. Antrąsyk ugnis krito iš dangaus ir prarijo visus atėjusius vyrus. Paskui pasirodė trečias penkiasdešimtininkas. Šitas buvo pagarbus ir elgėsi kitaip. Užuot įsakęs pranašui skubiai keliauti su juo, puolė ant kelių ir maldavo: „O Dievo vyre, — tarė, — tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis ir gyvastis šių penkiasdešimt tavo tarnų. Štai ugnis nužengė iš dangaus ir prarijo anuos du penkiasdešimtininkus su jų vyrais. Tad maldauju tavęs: tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis.“ Ar Dievo pranašas būtų bandęs prišaukdinti ugnį žmogui, kuris galbūt jautė baimę ir kalbėjo su tokia pagarba? Tai tiesiog neįmanoma! Todėl Jehovos angelas Elijui sakė lipti su penkiasdešimtininku žemyn (2 Kar 1:11-15). Argi ne akivaizdi pamoka, kaip svarbu visur rodyti pagarbą?

Romėnų karių suimtas prie šventyklos, apaštalas Paulius nemanė, kad jam privalo suteikti galimybę kalbėti. Todėl pagarbiai kreipėsi į tribūną: „Ar galiu tau šį tą pasakyti?“ Mandagiai atsiklausęs, Paulius gavo progą gintis minios akivaizdoje (Apd 21:37-40).

Kai Jėzus buvo teisiamas, vienas iš sargybinių smogė jam per veidą. Čia Jėzus, gerai pasverdamas žodžius, užprotestavo: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, kam mane muši?“ Niekas negalėjo Jėzui prikišti, kad kalba nederamai (Jn 18:22, 23).

Dievo Žodyje taip pat yra pamokomų pavyzdžių, kaip reaguoti į griežtą pabarimą ir kaip nuolankiai pripažinti savo ankstesnes klaidas ar aplaidumą (Pr 41:9-13; Apd 8:20-24). Štai Abigailė atsiprašė Dovydo už įžūlų savo vyro Nabalo elgesį. Ir ne tik atsiprašė, bet ir pasiuntė dosnią dovaną. Dovydui tai padarė tokį didelį įspūdį, kad po Nabalo mirties jis paėmė Abigailę į žmonas (1 Sam 25:23-41).

Tad mokykime savo vaikus pagarbumo — tegul jie rodo geras manieras ir su visais pagarbiai elgiasi, net jei yra provokuojami. Šiuo atžvilgiu mūsų šviesa irgi tešviečia žmonių akivaizdoje, kad dangiškajam Tėvui būtų šlovė (Mt 5:16).

[Išnašos]