Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Amžinasis gyvenimas — tiems, kuriuos Dievas maloniai priima

Amžinasis gyvenimas — tiems, kuriuos Dievas maloniai priima

Amžinasis gyvenimas — tiems, kuriuos Dievas maloniai priima

„Tu, Viešpatie, tikrai laimini teisųjį, apgaubi jį savo malone lyg skydu“ (PS 5:13 [5:12, Brb]).

1, 2. Ko Elijas prašė našlę iš Sareptos ir kuo ją patikino?

MOTINA ir sūnus buvo išalkę, alkis kamavo ir Dievo pranašą. Šitą našlę iš Sareptos, berenkančią malkas ugniai kurti, pranašas Elijas paprašė vandens ir duonos. Duoti atsigerti nebuvo sunku, bet maistui ji teturėjo „saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje“. Jai atrodė, kad maisto neužteks pasidalyti su pranašu, — taip jam ir pasakė (1 Kar 17:8-12).

2 „Pirma padaryk paplotėlį ir atnešk jį man, — atkakliai prašė Elijas, — o paskui paruošk ką nors sau ir savo sūnui. Mat Viešpats, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Miltai puode neišseks nei ąsotyje aliejaus nepritrūks’“ (1 Kar 17:13, 14).

3. Dėl ko apsispręsti kiekvienam iš mūsų svarbu?

3 Našlei reikėjo apsispręsti ne vien kaip pasielgti su paskutiniu maisto kąsniu. Reikalas buvo kur kas svarbesnis. Ar moteris pasitikės Jehovos galia ją pačią ir jos sūnų išgelbėti? Ar sieks Dievo malonės, jo draugystės? O gal pirmiausia tenkins savo fizinius poreikius? Dėl to paties tenka apsispręsti ir kiekvienam iš mūsų. Ar pelnyti Jehovos palankumą stengsimės labiau nei apsirūpinti materialiai? Pasikliauti Dievu ir jam tarnauti išties yra geriausias sprendimas. Aptarkime, ko reikia, kad Jehova maloniai mus priimtų.

‘Vertas esi priimti šlovę’

4. Kodėl Jehova yra vertas, kad jį garbintume?

4 Jehova pagrįstai tikisi, kad mes, žmonės, jam tarnausime taip, kaip jo paties prisakyta. Šitą sutartinai byloja ir būrys Dievo garbintojų, einančių tarnystę danguje: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta“ (Apr 4:11). Jehova yra Kūrėjas, todėl jis tikrai vertas, kad jį garbintume.

5. Kodėl Dievo meilė turėtų įkvėpti mus jam tarnauti?

5 Jehovai turime tarnauti ir dėl dar vienos priežasties: jis mus myli taip labai, kaip niekas kitas. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, — rašoma Biblijoje, — pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1:27). Žmogui Dievas suteikė valios laisvę, apdovanojo jį protu, gebėjimu vienaip ar kitaip apsispręsti. Iš Jehovos esame gavę ir gyvybę, todėl jis, galima sakyti, yra žmonijos Tėvas (Lk 3:38). Kaip kiekvienas geras tėvas, jis daro viską, kad jo sūnūs ir dukterys būtų laimingi, kad jiems nieko netrūktų. Dievas „leidžia savo saulei tekėti“, taip pat „siunčia lietų“, tad žemė išaugina apsčiai maisto, glosto akį nuostabiais gamtos reginiais (Mt 5:45).

6, 7. a) Kam Adomas pasmerkė visus savo palikuonis? b) Ką Kristaus auka reikš tiems, kurie siekia Dievo pritarimo?

6 Jehova, be to, gelbsti mus nuo baisių nuodėmės padarinių. Nusidėdamas Adomas tapo it koks lošėjas, vagiantis iš savo paties šeimos, kad tik galėtų lošti. Jehovai jis nebepakluso ir šitaip apiplėšė savo vaikus — atėmė jiems amžinąją laimę, atėmė gyvenimą. Savanaudišku elgesiu Adomas pasmerkė žmoniją vergauti netobulumui. Todėl tenka ir sirgti, ir liūdėti, o galiausiai atsėlina mirtis. Vergas išlaisvinamas sumokėjus tam tikrą kainą, ir tokią kainą kaip tik sumokėjo Jehova — ėmėsi vaduoti mus iš apverktinos būklės. (Perskaityk Romiečiams 5:21.) Vykdydamas Tėvo valią, Jėzus Kristus atidavė savo gyvybę „kaip išpirką už daugelį“ (Mt 20:28). Dėlei tos išpirkos visiems, kuriuos Dievas maloningai priima, durys į laisvę netrukus atsivers kuo plačiausiai.

7 Kad gyventume laimingą, prasmės kupiną gyvenimą, Jehova, mūsų Kūrėjas, padarė jau labai daug. Pelnę jo pritarimą, savo akimis regėsime, kaip jis atitaisys visas blogybes, varginančias žmoniją ligi šiol. Ir kiekvienas asmeniškai, be abejo, patirsime, kad Jehova „jo ieškantiems atsilygina“ (Hbr 11:6).

„Tavo žmonės pasisiūlys savanoriais“

8. Ko apie Dievo tarnystę mus pamoko pranašo Izaijo atvejis?

8 Dievo palankumą pelnysime tik tada, jei valios laisve naudosimės deramai. Jehova juk nė vieno neverčia jam tarnauti. Izaijo laikais Dievas kartą paklausė: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ Pripažindamas pranašo teisę apsispręsti, Jehova parodė jam pagarbą. Įsivaizduokime, koks laimingas Izaijas buvo galėdamas atsiliepti: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8).

9, 10. a) Su kokia nuostata Dievui turime tarnauti? b) Kodėl Jehovai dera tarnauti visa siela?

9 Žmogus turi laisvę apsispręsti: tarnauti Dievui ar netarnauti. Jehova iš mūsų tikisi, kad tarnausime jam noriai. (Perskaityk Jozuės 24:15.) Jei savo tarnystę eitume atžagariomis, jam patikti negalėtume; Dievui nemielas ir toks garbinimas, kai stengiamasi tiktai įsiteikti kitiems žmonėms (Kol 3:22). Jehovos palankumo taip pat nelaimėtume, jei pasaulio reikalams leistume dievatarnystę užgožti, atliktume ją nebe „visa širdimi“ (Ps 119:2). Jehova žino: jeigu tarnausime jam visa siela, gerai bus ir mums patiems. Štai Mozė izraelitus ragino, kad „mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami“ pasirinktų gyvenimą (Įst 30:19, 20).

10 Senovės Izraelio karalius Dovydas giedojo: „Tavo žmonės pasisiūlys savanoriais tavo žygio dieną. Ant šventųjų kalnų, iš aušros įsčių, ateis pas tave kaip rasa tavo jaunuoliai“ (Ps 110:3, Jr, išnaša). Šiandieną daugeliui svarbiausia pinigai ir pramogos. O tiems, kas myli Jehovą, užvis brangesnė jo tarnyba. Kam teikia pirmenybę, jie parodo uoliai skelbdami gerąją naujieną. Ir jie neabejoja, kad Jehova jų kasdieniais poreikiais pasirūpins (Mt 6:33, 34).

Aukos, kurias Dievas mielai priima

11. Ką izraelitai tikėjosi pelnyti atnašaudami Jehovai aukas?

11 Tais laikais, kai dar galiojo Įstatymo sandora, izraelitai, norėdami pelnyti Jehovos malonę, turėjo atnašauti jam priimtinas aukas. Kunigų 19:5 (Jr) užrašytas toks priesakas: „Kai aukosite bendrystės pjaunamąją auką Viešpačiui, turite ją aukoti taip, kad ji jums būtų priimta.“ Toje pačioje Biblijos knygoje dar skaitome: „Kai aukosite padėkos pjaunamąją auką Viešpačiui, ją turite aukoti taip, kad ji būtų priimtina jūsų labui“ (Kun 22:29, Jr). Kai izraelitai ant Jehovos aukuro atnašaudavo visavertes aukas ir jų dūmai kildavo į dangų, tikrasis Dievas, vaizdžiai tariant, užuosdavo „malonų kvapą“ (Kun 1:9, 13). Matydamas, kaip garbintojai iš meilės jam aukoja, Jehova būdavo patenkintas; tos dovanos jį numaldydavo (Pr 8:21). Minėtuose Įstatymo reikalavimuose glūdi principas, taikytinas ir šiais laikais. Tiems, kurie atnašauja priimtinas aukas, Jehova yra maloningas. O kokias aukas jis priima? Pakalbėkime apie du dalykus: kaip mes elgiamės ir kokia yra mūsų kalba.

12. Kokie netyri įpročiai trukdytų ‘aukoti savo kūnus kaip Dievui patinkančią auką’?

12 Laiške romiečiams apaštalas Paulius rašė: „Prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, — tai jūsų sąmoningas tarnavimas“ (Rom 12:1, Brb). Kad žmogus laimėtų Dievo palankumą, jis ir savo kūnu turi būti Dievo akivaizdoje šventas. Jeigu terštų save rūkalais, narkotikais, piktnaudžiautų svaigiaisiais gėrimais ar kramtytų betelį (Azijoje mėgstamą katekinės arekos riešutų ir betelinio pipiro lapų mišinį), jo auka netektų vertės (2 Kor 7:1). Kadangi „ištvirkaujantis nusideda savo kūnui“, bet koks amoralus elgesys žmogaus auką irgi darytų Jehovai pasibjaurėtiną (1 Kor 6:18). Jei norime būti Dievui mieli, privalome ‘tapti šventi visu savo elgesiu’ (1 Pt 1:14-16).

13. Kodėl dera šlovinti Jehovą?

13 Jehovai patinkama auka taip pat gali būti mūsų kalba. Tie, kas Jehovą myli, savo žodžiais jį visada aukština ir viešumoje, ir namie, kur pašaliečiai negirdi. (Perskaityk Psalmyno 34:2-4 [34:1-3, Brb].) Štai, pavyzdžiui, pasiskaityk 148—150 psalmes ir atkreipk dėmesį, kiek daug kartų šiose trijose psalmėse esame raginami šlovinti Jehovą. Iš tikrųjų „dera, kad dorieji jį šlovintų“ (Ps 33:1). Jėzus Kristus, mūsų Pavyzdys, mokė, kaip svarbu gyrių Dievui teikti gerosios naujienos skelbimu (Lk 4:18, 43, 44).

14, 15. Kokias aukas Ozėjas ragino izraelitus aukoti ir koks buvo Jehovos atsakas?

14 Kad Jehovą mylime ir kad trokštame pelnyti jo palankumą, akivaizdžiai matoma iš to, jog gerąją naujieną skelbiame uoliai. Štai prisiminkime, kaip pranašas Ozėjas įkalbinėjo klaidatikystės keliu pasukusius ir Dievo malonę praradusius izraelitus (Oz 13:1-3). Pranašas skatino juos Dievo melsti: „Atimk visą neteisybę, priimk kas gera, ir mes atnašausime savo lūpų veršius“ (Oz 14:2, 3, Skv [14:1, 2, Brb]).

15 Iš visų gyvulių, kuriuos izraelitai atnašaudavo Jehovai, jautis kainavo daugiausiai. Taigi „lūpų veršiais“ čia vadinami nuoširdūs, apgalvoti žodžiai, kuriais tikrasis Dievas šlovinamas. Kaip žmonėms, aukojantiems tokias aukas, Jehova atsakydavo? „Mylėsiu juos visa širdimi“, — patikino jis pats (Oz 14:5 [14:4, Brb]). Šlovinimo aukas atnašaujantiems garbintojams Jehova atleisdavo nuodėmes, juos maloniai priimdavo, laikė savo draugais.

16, 17. Kaip Jehovą nuteikia tokia šlovinimo auka, kai žmogus, tikėjimo skatinamas, ima skelbti gerąją naujieną?

16 Jehovos garbintojai visuomet ieškojo progų šlovinti jį viešumoje. Psalmininkui tikrąjį Dievą aukštinti buvo taip svarbu, kad jis meldė: „Priimk mano laisvas šlovės atnašas, Viešpatie“ (Ps 119:108). O kaip yra šiandieną? Izaijas pranašavo, kad mūsų laikais būriai žmonių „skelbs Viešpaties šlovingus darbus. [...] Kaip maloni atnaša [jų dovanos] žengs ant [Dievo] aukuro“ (Iz 60:6, 7). Pranašystei pildantis, milijonai garbintojų aukoja Dievui „šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Hbr 13:15).

17 Ar tu irgi aukoji Dievui priimtinas aukas? Jeigu ne, ar esi pasiruošęs kai ką gyvenime pakeisti, kad galėtum šlovinti Jehovą viešumoje? Kada tikėjimo skatinamas imsi skelbti gerąją naujieną, tavo atnaša „labiau patiks Viešpačiui negu galvijai“. (Perskaityk Psalmyno 69:31, 32 [69:30, 31, Brb].) Neabejok: šlovinimo aukos „malonus kvapas“ pasieks Jehovą ir tu pelnysi jo pripažinimą (Ez 20:41). Tai bus neprilygstamas džiaugsmas.

Jehova ‘tikrai laimins teisųjį’

18, 19. a) Ką daugelis žmonių mano apie Dievo tarnybą? b) Kas gresia tiems, kurie netenka Dievo malonės?

18 Šiandieną daugelis mąsto panašiai kaip Malachijo amžininkai: „Dievui tarnauti neapsimoka. Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus?“ (Mal 3:14). Vadovaudamiesi materialistine pasaulėžiūra, Dievo pažadais jie netiki, jo įstatymus laiko atgyvenusiais. Evangelizacijos darbas, jų manymu, tėra laiko gaišatis ir žmonių erzinimas.

19 Tokių nuostatų šaknys siekia patį Edeno sodą. Ne kas kitas, o Šėtonas įkalbėjo Ievą suniekinti nuostabų Jehovos dovanotąjį gyvenimą. Tai jis įteigė, kad Dievo palankumas nėra jokia vertybė. Piktasis ir šiandieną perša žmonėms mintį, kad vykdydamas Dievo valią nieko nelaimėsi. Bet Adomo ir Ievos patirtis rodo, jog netekti Dievo malonės reiškia netekti gyvenimo, netekti gyvybės. Visi, kurie seka jų blogu pavyzdžiu, netruks įsitikinti šia karčia tiesa (Pr 3:1-7, 17-19).

20, 21. a) Kaip pasielgė našlė iš Sareptos ir kuo viskas baigėsi? b) Kodėl turėtume sekti našlės iš Sareptos pavyzdžiu ir kaip tai daryti?

20 Palyginkime, kaip liūdnai viskas baigėsi Adomui ir Ievai, ir kaip išsirutuliojo anksčiau minėta istorija su Eliju ir našle iš Sareptos. Padrąsinta Elijo žodžių, ta moteris pirmiausia iškepė paplotėlį pranašui. Tada Jehova ištesėjo Elijo lūpomis ištartą pažadą. Biblijoje rašoma, kad „ji pati ir jis bei visa jos šeimyna turėjo maisto ilgą laiką. Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip Viešpats buvo sakęs per Eliją“ (1 Kar 17:15, 16).

21 Našlė iš Sareptos padarė tai, ką tik nedaugelis iš dabar žemėje gyvenančių milijardų ryžtųsi padaryti. Ji visas viltis sudėjo į Dievą, savo Gelbėtoją, ir jis nepaliko jos bėdoje. Šis ir kiti Biblijos pasakojimai liudija, kad Jehova tikrai verta pasitikėti. (Perskaityk Jozuės 21:43-45; 23:14.) Be to, ir šiuolaikiniai Jehovos garbintojai gali papasakoti ne vieną atsitikimą, rodantį, kad sau mielų žmonių Dievas niekada neapleidžia (Ps 34:7, 8, 18-20 [34:6, 7, 17-19, Brb]). *

22. Kodėl turime nedelsdami siekti Dievo pritarimo?

22 Dievo teismo diena nenumaldomai artėja, „ji užgrius visus žemės gyventojus“ (Lk 21:34, 35). Būsimų įvykių niekas neišvengs. Turtai ir patogus gyvenimas yra niekis, palyginti su tuo, kaip gera bus išgirsti Dievo paskirtąjį Teisėją sakant: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25:34). Jehova ‘tikrai laimins teisųjį, apgaubs jį savo malone lyg skydu’ (Ps 5:13 [5:12, Brb]). Argi tai nėra didelė paskata siekti Dievo pritarimo?

[Išnaša]

^ pstr. 21 Žiūrėk šiuos Sargybos bokšto numerius: 2005 m. kovo 15 d., p. 13, pstr. 15; 1997 m. rugpjūčio 1 d., p. 20—25.

Pakartokime

• Kodėl Jehova yra vertas, kad jam tarnautume visa širdimi?

• Kokias aukas Jehova priima šiandieną?

• Ką reiškia pasakymas „lūpų veršiai“ ir kodėl turėtume juos Jehovai aukoti?

• Kodėl turime siekti Dievo pritarimo?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Dėl kokio svarbaus dalyko apsispręsti vieną suvargusią motiną paskatino Dievo pranašas?

[Iliustracija 15 puslapyje]

Ką mes pelnome aukodami Jehovai šlovinimo auką?

[Iliustracija 17 puslapyje]

Visa širdimi pasitikėk Jehova ir niekada neteks dėl to nusivilti