Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Klusnumas vertesnis už auką

Klusnumas vertesnis už auką

Klusnumas vertesnis už auką

PIRMASIS Izraelio karalius buvo Saulius. Nors išrinktas paties Dievo, vėliau jis tapo nebeklusnus.

Kokių klaidų Saulius padarė? Ar galėjo jų išvengti? Kuo naudinga aptarti jo pavyzdį?

Jehova nurodo, ką pasirinkęs

Dievo atstovu Izraelyje, iki Sauliui tampant karaliumi, tarnavo pranašas Samuelis. Dabar šis pranašas jau paseno, o jo sūnūs nebuvo Jehovai ištikimi. Tuo metu Izraeliui grėsė ir priešų antpuolis. Kai tautos seniūnai paprašė Samuelį paskirti karalių, kuris juos teistų ir vadovautų kovose, Jehova liepė pranašui valdovu patepti Saulių ir pasakė: „Jis išgelbės mano tautą iš filistinų rankos“ (1 Sam 8:4-7, 20; 9:16).

Saulius buvo „šaunus jaunas vyras“. Kartu pasižymėjo ne tik gražia išvaizda, bet ir nuolankumu. Samueliui jis taip kalbėjo: „Aš tik benjaminas iš vienos mažiausių Izraelio giminių, ir mano kiltis menkiausia tarp Benjamino giminės kilčių! Tad kodėl sakai man tokius dalykus?“ Save ir savo šeimą Saulius vertino kukliai, nors jo tėvas Kišas buvo „pasiturintis žmogus“ (1 Sam 9:1, 2, 21).

Įsidėmėtina ir tai, kaip Saulius reagavo, kai Samuelis norėjo viešai paskelbti Jehovos sprendimą padaryti jį Izraelio karaliumi. Pranašas, kai juodu buvo dviese, Saulių patepė ir tarė: „Daryk, ką laikai reikalinga, nes Viešpats bus su tavimi.“ Vėliau Samuelis sušaukė tautos sueigą, kad visiems parodytų, ką Jehova pasirinko. Kai burtas krito Sauliui, žmonės jo ieškojo, bet negalėjo rasti. Vyras slėpėsi, mat buvo nedrąsus. Jehova parodė, kur jis yra, ir Samuelis paskelbė jį karaliumi (1 Sam 10:7, 20-24).

Mūšio lauke

Tie, kas abejojo Sauliaus tinkamumu, netrukus turėjo pripažinti klydę. Kai amonitai apgulė vieną iš Izraelio miestų, „Saulių pagavo Viešpaties dvasia“. Jis įsakmiai nurodė susirinkti visiems kovotojams, išdėstė juos būriais ir vedė į pergalę. Bet laimėjimą Saulius priskyrė Dievui. „Šiandien Viešpats suteikė Izraeliui išgelbėjimą“, — pasakė jis savo tautiečiams (1 Sam 11:1-13).

Saulius pripažino Jehovos valdžią. Jis turėjo gerų savybių ir Dievas jį laimino. Tačiau kad izraelitus ir jų karalių lydėtų sėkmė, reikėjo paisyti vieno labai svarbaus paliepimo. Samuelis tautai buvo prisakęs: „Jei bijosite Viešpaties, tarnausite jam, klausysite jo balso ir nemaištausite prieš Viešpaties įsakymą, jei jūs ir jus valdantis karalius seksite Viešpatį, savo Dievą, bus puiku!“ Ką ištikimybė Jehovai būtų izraelitams laidavusi? „Savo didžio vardo dėlei neatmes Viešpats savo tautos, nes Viešpačiui patiko padaryti jus sau tauta“, — patikino Samuelis (1 Sam 12:14, 22).

Klusnumas buvo ir tebėra svarbiausia sąlyga, idant Dievas laimintų. Jeigu Jehovos įsakymų klausome, pelnome jo palankumą. Na, o kaip tada, jeigu jam nepaklūstame?

„Pasielgei kvailai“

Tolesni Sauliaus veiksmai užtraukė filistinų pyktį. Sutelkę didelius pulkus — „karių tiek daug, kiek pajūryje smilčių“, jie pakilo į kovą su Sauliumi. „Izraelio vyrai pamatė atsidūrę pavojuje, nes kariuomenės padėtis buvo sunki ir žmonės išsislapstė olose, urvuose, tarp uolų, kapuose ir vandens talpyklose“ (1 Sam 13:5, 6). Ką dabar Saulius darys?

Samuelis buvo liepęs Sauliui laukti jo Gilgale, kur pranašas turėjo atnašauti aukas. Saulius laukė, bet pranašui vėluojant kovotojai ėmė sklaidytis. Tad karalius pats ėmėsi aukoti deginamąją auką. Vos jam baigus, atėjo Samuelis. Išgirdęs, kaip Saulius savivaliavo, pranašas tarė: „Pasielgei kvailai, nesilaikydamas Viešpaties, tavo Dievo, tau duoto įsakymo! Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje visam laikui, bet dabar tavo karaliavimas neišliks. Viešpats susiieškojo vyrą pagal savo širdį, Viešpats paskyrė jį būti savo tautos valdovu, nes tu nevykdei, ką Viešpats buvo tau įsakęs“ (1 Sam 10:8; 13:8, 13, 14).

Sauliui pristigo tikėjimo. Jis nelaukė, kol Samuelis ateis atnašauti aukos, ir įžūliai pamynė Dievo įsakymą. Kaip smarkiai Sauliaus elgesys skyrėsi nuo Gideono, anksčiau vadovavusio Izraelio gretoms! Jehova šiam karvedžiui liepė sumažinti savo karių skaičių nuo 32000 iki 300, ir Gideonas pakluso. Kodėl jis ryžosi eiti mūšin su tokia saujele žmonių? Todėl, kad pasitikėjo Jehova. Jo remiamas Gideonas nugalėjo 135000 priešininkų kariuomenę (Ts 7:1-7, 17-22; 8:10). Jehova būtų padėjęs ir Sauliui, bet kadangi šis neklausė, Dievas leido filistinams kraštą nusiaubti (1 Sam 13:17, 18).

O kuo mes vadovaujamės, jei iškyla koks sunkumas ir reikia vienaip ar kitaip apsispręsti? Žmonės, kuriems stinga tikėjimo, galbūt sakys, jog krikščioniškus principus verčiau ignoruoti. Nesant Samuelio, Saulius tikriausiai irgi manė, kad atnašaudamas auką elgiasi protingai. Tačiau mes, kurie stengiamės Dievui visu kuo patikti, rūpimą reikalą spręsime taip, kaip nurodo Šventojo Rašto principai, ir jokia kita alternatyva nebus mums priimtina.

Jehova Saulių atmeta

Vėliau, pasiųstas išnaikinti amalekiečių, Saulius padarė kitą sunkų prasižengimą. Dievas pasmerkė Amaleko žmones už tai, kad be jokios priežasties puolė izraelitus, iš Egipto keliaujančius į Pažadėtąją žemę (Iš 17:8; Įst 25:17, 18). Maža to, amalekiečiai drauge su kitais vis pakildavo prieš išrinktąją Dievo tautą teisėjų laikais (Ts 3:12, 13; 6:1-3, 33). Todėl Jehova nusprendė Amaleką nubausti ir Sauliui įsakė įvykdyti nuosprendį (1 Sam 15:1-3).

Jehova buvo įsakęs išžudyti priešiškus amalekiečius ir sunaikinti jų turtą, bet Saulius pasielgė savaip: paėmė į nelaisvę jų karalių, pasilaikė geriausius jų gyvulius. Ir ką gi Saulius atsakė, kai Samuelis pareikalavo pasiaiškinti? Jis bandė kaltę suversti kitiems, tardamas: „Kariai pasigailėjo geriausių avių ir galvijų, kad šie būtų paaukoti Viešpačiui.“ Ar Saulius tikrai ketino tuos gyvulius paaukoti ar ne, aišku viena — Dievui jis nebepakluso. Saulius jau nebebuvo „mažas savo akyse“ (Brb). Taigi pranašas Samuelis iškėlė aikštėn jo neklusnumą ir dar pridūrė: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką [...]. Už tai, kad atmetei Viešpaties žodį, jis atmetė tave nuo karaliavimo“ (1 Sam 15:15, 17, 22, 23).

Kai Jehova atitraukė nuo Sauliaus savo šventąją dvasią ir jo nebelaimino, pirmąjį Izraelio karalių ėmė kankinti „pikta dvasia“. Valdovas pasikeitė: tapo įtarus ir pavydus, persekiojo Dovydą, kuriam Jehova vėliau turėjo atiduoti karaliavimą, ne kartą bandė jį nužudyti. Matydamas, kad „Viešpats buvo su Dovydu“, Saulius liko „jo priešas visą savo gyvenimą“ — nuolat jį medžiojo, netgi liepė užmušti aštuoniasdešimt penkis kunigus bei ištikti kalaviju kitus. Nieko keista, kad Jehova Saulių atmetė! (1 Sam 16:14; 18:11, 25, 28, 29; 19:10, 11; 20:32, 33; 22:16-19)

Kai filistinai vėl puolė Izraelį, Saulius, beviltiškai ieškodamas pagalbos, kreipėsi į burtininkę. Kitą dieną mūšyje jis buvo sunkiai sužeistas ir pats atėmė sau gyvybę (1 Sam 28:4-8; 31:3, 4). Apie pirmąjį Izraelio karalių, neklusnų Dievui, Biblijoje pasakyta: „Saulius mirė dėl savo neištikimybės. Jis buvo neištikimas Viešpačiui, nesilaikydamas Viešpaties įsakymo. Be to, jis prašė dvasių iššaukėjos patarimo. [...] Jis neprašė Viešpaties patarimo“ (1 Met 10:13, 14).

Blogas Sauliaus pavyzdys akivaizdžiai rodo, jog paklusti Jehovai yra geriau nei aukoti jam aukas. „Tai ir yra Dievo meilė — vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs“, — rašė apaštalas Jonas (1 Jn 5:3). Tvirtą draugystę su Dievu išsaugosime tik jam paklusdami. Niekada neignoruokime šios svarbios tiesos.

[Iliustracija 21 puslapyje]

Saulius iš pradžių buvo kuklus valdovas

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kodėl Samuelis pasakė Sauliui, jog „klusnumas geriau už kruviną auką“?