Kas tas „galas“?

„Ir tada ateis galas“ (MATO 24:14).

ISTORIJOMS apie pasaulio pabaigą, regis, nėra galo. Knygose, filmuose, žurnaluose apie pasaulinę katastrofą pateikiama įvairiausių versijų — nuo humoristinių iki rimtų mokslinių teorijų. Atominis karas, susidūrimas su asteroidu, mirtinas virusas, nevaldomi klimato pokyčiai, ateivių iš kosmoso antpuolis — tai tik keletas populiarių pasaulio pabaigos scenarijų.

Religijos pasaulio pabaigą irgi traktuoja įvairiai. Daugelis moko, kad tada ateis galas visai gyvybei žemėje. Vienas teologas, komentuodamas Mato 24:14, pasakė: „Ši eilutė Dievo Žodyje yra viena reikšmingiausių [...]. Mūsų kartai gresia tokio didelio masto sunaikinimas, jog daugeliui net baisu apie tai pagalvoti.“

Tokia samprata prieštarauja vienam svarbiam faktui: Jehova Dievas „žemę paruošė ir padarė ne be reikalo, bet kad žmonės joje gyventų“ (Izaijo 45:18, Vl). Tad kalbėdamas apie „galą“ Jėzus nenorėjo pasakyti, kad žemė bus sunaikinta ar liks dyka, be žmonių. Jis turėjo omenyje, kad pražus blogi žmonės, kurie užsispyrusiai ignoruoja Jehovos su meile duotus nurodymus.

Paimkime pavyzdį. Tarkim, turite gražų namą ir ten leidote įsikurti žmonėms, netgi neimate jokio nuomos mokesčio. Vieni gyventojai yra ramūs, tarpusavyje sutaria, rūpinasi namu. Kiti — gyva bėda: barasi, pykstasi, kimba prie kaimynų. Be to, gerokai apgadino jūsų turtą ir piktavališkai ignoruoja visus perspėjimus.

Kaip tą problemą spręstumėte? Negi nugriautumėte namą? Aišku, kad ne. Tikriausiai lauk išvarytumėte bloguosius ir sutvarkytumėte, kas sugadinta.

Panašių veiksmų imsis ir Jehova Dievas. Jis įkvėpė psalmininką užrašyti tokius žodžius: „Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę. Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi  po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“ (Psalmyno 37:9-11).

Šventosios dvasios įkvėptas apaštalas Petras irgi kalbėjo ta tema: „Nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas“ (2 Petro 3:5, 6). Čia jis turėjo omenyje Nojaus dienų tvaną. Tuomet pražuvo pikti žmonės, bet žemė nebuvo sunaikinta. Siųsdamas pasauliui tvaną Dievas „davė pavyzdį ateities bedieviams“ (2 Petro 2:6).

Paskui Petras pridūrė: „Dabartiniai dangūs ir žemė [...] yra palaikomi ugniai...“ Jeigu ties šiais žodžiais sustotume, galbūt susidarytų klaidingas įspūdis. Bet pažiūrėkime, kas pasakyta toliau: „... ir bedievių žmonių žuvimo dienai.“ Taigi pražus ne žemė, o nedori žmonės. Ir kas tada? Apaštalas Petras tęsia: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus [Dievo Mesijiškosios Karalystės] ir naujos žemės [teisingos visuomenės], kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:7, 13).

Kaip rodo Biblijos pranašystės, „galas“ jau visai arti. Apie tai byloja požymiai, užrašyti Mato 24:3-14 ir 2 Timotiejui 3:1-5. Raginame jus perskaityti šias eilutes. *

Argi ne keista, kad žodžiai, užrašyti Mato 24:14, kelia tiek daug prieštaringų minčių, nors juos suprasti gali net vaikas? Keista. Bet taip yra ne be priežasties. Šėtonas apakina žmones, kad šie neišvystų brangių Dievo Žodžio tiesų (2 Korintiečiams 4:4). Be to, pats Dievas savo sumanymus paslepia nuo išdidžių žmonių ir atskleidžia nuolankiesiems. Apie tai kalbėjo Jėzus: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mato 11:25). Kokia garbė būti tarp nuolankių žmonių, kurie supranta, kas iš tikrųjų yra Dievo Karalystė, ir kurie laukia to palaimingo meto, kai ji ateis!

[Išnaša]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Dievo Karalystė padarys galą visam blogiui žemėje