Ar iš tikrųjų Jėzus mirė ant kryžiaus?

„KRYŽIUS yra žinomiausias krikščionybės simbolis“, — rašoma vienoje enciklopedijoje. Religiniuose paveiksluose, kituose meno kūriniuose Jėzus dažniausiai vaizduojamas prikaltas prie kryžiaus. Kodėl šis simbolis krikščionybėje taip paplitęs? Ar iš tikrųjų Jėzus mirė ant kryžiaus?

Atsakymas, dažnas sakytų, yra Biblijoje. Štai daugelyje Šventojo Rašto vertimų, kaip antai Lietuvos Biblijos draugijos išleistame A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertime, rašoma, kad praeiviai iš merdinčio Jėzaus tyčiojosi: „Nuženk nuo kryžiaus!“ (Mato 27:40, 42). O apie Simoną Kirėnietį sakoma, jog kareiviai privertė jį „panėšėti [Jėzaus] kryžių“ (Morkaus 15:21). Šiose eilutėse žodžiu „kryžius“ išverstas graikiškas žodis staurós. Ar toks vertimas teisingas? Ką iš tikrųjų tas graikiškas žodis reiškia?

Ar tai buvo kryžius?

Pasak graikų kalbos žinovo V. Vaino, žodis staurós „pirmiausia reiškia stačią kuolą arba stulpą. Prie jo prikaldavo mirtimi nuteistus nusikaltėlius. Pirminė žodžių reikšmė — tiek paties daiktavardžio, tiek veiksmažodžio stauroō (pritvirtinti prie stulpo ar kuolo) — neturi nieko bendra su bažnytiniu simboliu, dviem sukryžiuotais skersiniais“.

Žodyne The Imperial Bible-Dictionary rašoma, kad žodis staurós „iš esmės reiškė stulpą, stačią kuolą arba tvoros baslį, ant kokio buvo galima ką nors pamauti arba kokį buvo galima panaudoti tveriant sklypą“. Toliau žodyne aiškinama: „Regis, netgi romėnai žodžiu crux (iš šio lotyniško žodžio kilęs [angliškas] cross) iš pradžių vadino stačią kuolą.“ Įdomu, kad ir leidinyje The Catholic Encyclopedia sakoma: „Kryžius pirma tebuvo paprastas vertikalus kuolas nusmailintu galu.“

Daiktas, ant kurio Jėzui Kristui buvo įvykdyta mirties bausmė, Biblijos rašytojų yra įvardijamas dar vienu graikišku žodžiu — xýlon. Leidinyje A Critical Lexicon and Concordance to the English and Greek New Testament tas žodis apibrėžiamas kaip „pagalys, medinis stulpas“. Toliau jame rašoma, kad xýlon, kaip ir staurós, „buvo tiesiog stačias kuolas arba stulpas, prie kokio romėnai prikaldavo arba, kaip įprasta sakyti, nukryžiuodavo pasmerktuosius“.

Todėl Lietuvos Biblijos draugijos išleistame A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertime Apaštalų darbų 5:30 pasakyta: „Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio [xýlon].“ Panašiai ir kituose lietuviškuose  Biblijos vertimuose, nors žodis staurós verčiamas „kryžius“, xýlon yra išverstas žodžiu „medis“. Pavyzdžiui, A. Jurėno vertime Apaštalų darbų 13:29 skaitome: „Kai jie buvo įvykdę visa, kas apie jį parašyta, nuėmę jį nuo medžio [xýlon], paguldė į kapą.“

Apie pagrindinę šių dviejų graikiškų žodžių staurós ir xýlon prasmę minėtame leidinyje rašoma: „Nė vieno iš šių žodžių reikšmė neatitinka dabartinės kryžiaus sampratos, kuri peršama per paveikslus“ (A Critical Lexicon and Concordance to the English and Greek New Testament). Kitaip tariant, žodžiu staurós evangelistai įvardijo visai ne tai, ką dabar žmonės vadina kryžiumi. Todėl Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertime tas graikiškas žodis Mato 27:40-42 ir kitose eilutėse pagrįstai verčiamas žodžių junginiu „kančių stulpas“ arba tiesiog „stulpas“. Žodžio staurós reikšmė panašiai perteikiama ir Complete Jewish Bible — „mirties bausmės stulpas“.

Kryžiaus kilmė

Jeigu Biblijoje nėra pasakyta, kad Jėzus mirė ant kryžiaus, kodėl tada katalikų, protestantų, stačiatikių ir kitos bažnyčios, tvirtinančios, jog moko ir laikosi Biblijos tiesų, savo tikėjimo simboliu pasirinko kryžių ir juo puošia maldos namus? Kaip kryžius tapo tokiu populiariu religiniu atributu?

Atsakymą randame pasigilinę į vieną svarbų faktą: kryžių garbina ne tik savo tikėjimo pagrindu Bibliją laikantys bažnyčių lankytojai, bet ir kitų religijų išpažinėjai, kuriems Biblija svetima ir kurių religija kur kas senesnė už krikščionybę. Kaip rašoma religijos žinynuose, įvairių formų kryžiai buvo garbinami nuo seniausių žmonijos istorijos laikų. Pavyzdžiui, senovės egiptiečių hieroglifuose, dievų ir deivių piešiniuose dažnai vaizduojamas T formos kryžius su ratu viršuje. Jis vadinamas ąsotuoju ir laikomas gyvybės simboliu. Ilgainiui tokios formos kryžių perėmė ir pradėjo plačiai naudoti koptų bei kitos bažnyčios.

Pasak vienos enciklopedijos, „pirminė kryžiaus forma, regis, buvo vadinamasis Gama kryžius (crux gammata), orientalistams ir priešistorės archeologijos specialistams geriau žinomas sanskritišku pavadinimu svastika“ (The Catholic Encyclopedia). Šis ženklas buvo populiarus tarp hinduistų Indijoje, taip pat tarp budistų visoje Azijoje. Tuose kraštuose jį iki šiol galima matyti įvairiuose ornamentuose, puošiniuose.

Kada kryžius tapo krikščionybės simboliu, nėra tiksliai žinoma. V. Vaino žodyne Expository Dictionary of New  Testament Words sakoma: „Trečiajame mūsų eros amžiuje bažnyčios jau buvo nutolusios nuo kai kurių krikščionių tikėjimo doktrinų arba jas iškraipiusios. Siekiant pakelti atskalūniškos bažnytinės sistemos prestižą pagonys į bažnyčias buvo priimami be atsivertimo; jiems buvo leidžiama pasilikti daugelį pagoniškų ženklų ir simbolių“, įskaitant kryžių.

Kai kurie rašytojai savo veikaluose pasakoja, kad saulės dievo garbintojas Konstantinas tvirtino 312 m. e. m. per vieną iš karo žygių saulės fone matęs kryžių su lotynišku užrašu „in hoc signo vinces“ (su šiuo ženklu nugalėsi). Kiek vėliau „krikščionišku“ ženklu imta žymėti Konstantino kariuomenės vėliavas, skydus, šarvus. (Paveikslas kairėje.) Konstantinas, sakoma, į krikščionybę atsivertė, nors pakrikštytas buvo tik po 25 metų, kai jau gulėjo ligos patale. O ir motyvai, kai kurių nuomone, abejotini. „Jo veiksmai bylojo, kad jam labiau rūpi krikščionybę paversti katalikų [visuotine] religija, kurią, kaip pats manė, mieliau priimtų jo pavaldiniai, negu laikytis Jėzaus iš Nazareto mokymų“, — aiškinama knygoje The Non-Christian Cross.

Nuo to laiko ėmė rastis įvairių kryžiaus atmainų. The Illustrated Bible Dictionary rašoma, kad, pavyzdžiui, šv. Antano kryžius „buvo raidės T formos, o tokia forma, kai kurių teigimu, yra perimtas [babiloniečių] dievo Tamūzo simbolis, raidė tau“. Taip pat esama raidės X formos kryžiaus, kuris vadinamas šv. Andriejaus kryžiumi. O lotyniškojo, gerai visiems žinomo kryžiaus, skersinis trumpesnis už statinį ir aukštai iškeltas. Minėtame žodyne rašoma, jog „tradiciškai tikima, kad ant tokios formos kryžiaus mirė mūsų Viešpats“.

Kuo tikėjo pirmojo amžiaus krikščionys?

Pirmajame amžiuje, kaip sakoma Biblijoje, daugelis girdėjusių Jėzų įtikėjo. Jie didžiai vertino išpirką, kurią Jėzus sumokėjo savo pasiaukojama mirtimi. Kai apaštalas Paulius liudijo Korinte gyvenantiems žydams įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus, „sinagogos vyresnysis Krispas su visais savo namais įtikėjo Viešpatį. Ir daugelis korintiečių klausydamiesi Pauliaus priėmė tikėjimą ir pasikrikštijo“ (Apaštalų darbų 18:5-8). Paulius jokiu būdu neketino į tikrąjį tikėjimą įvesti religinių simbolių ar atvaizdų, bet kaip tik ragino bendratikius ‘bėgti nuo stabmeldystės’ ir atmesti kitus pagoniškus papročius (1 Korintiečiams 10:14).

Istorikai ir tyrinėtojai nerado jokių įrodymų, kad pirmieji krikščionys būtų garbinę kryžių. Knygoje History of the Cross pacituoti vieno XVII amžiaus pabaigoje gyvenusio rašytojo žodžiai: „Ar gali būti malonu palaimintajam Jėzui matyti savo sekėjus, garbinančius jo mirties bausmės įrankį, ant kurio jis kantriai ir nekaltai, nepaisydamas gėdos, kentėjo?“ Kaip atsakytumėte?

Norint garbinti Dievą taip, kaip jam patinka, atvaizdų ir simbolių nereikia. „Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais?“ — klausė apaštalas Paulius (2 Korintiečiams 6:14-16). Šventajame Rašte nerasime nė užuominos, kad krikščionims derėtų garbinti daiktą, ant kurio buvo prikaltas Jėzus. (Palyginkite Mato 15:3; Morkaus 7:13.)

Iš ko tad atpažįstami tikrieji krikščionys? Ne iš kryžiaus ar kokio kito simbolio, bet iš meilės. Savo sekėjams Jėzus pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:34, 35).

[Anotacija 19 puslapyje]

Evangelistai savo pasakojimuose minėjo visai ne tai, ką dabar žmonės vadina kryžiumi

[Iliustracija 18 puslapyje]

XVII amžiaus piešinyje egzekucija ant staurós; iš Lipsijaus knygos „De Cruce“

[Iliustracija 19 puslapyje]

Egiptiečių freskoje (maždaug XIV a. p. m. e.) matomas ąsotasis kryžius — gyvybės simbolis

[Šaltinio nuoroda]

© DeA Picture Library/Art Resource, NY

[Iliustracija 19 puslapyje]

Gama kryžius hinduistų Lakšmės Narajana šventykloje

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

From the book The Cross in Tradition, History, and Art (1897)