Dievas laimina vasaros srities kongresus Rusijoje

KIEKVIENĄ vasarą gamtą mylintys Rusijos gyventojai iš butų mieste plaukte plaukia į užmiestį atsikvėpti savo vasarnamiuose, kurie čia vadinami dačiomis. Jiems tai proga pabėgti nuo pašėliško gyvenimo tempo. Kelias pastarąsias vasaras šioje šalyje buvo galima pamatyti ir daugybę Jehovos liudytojų, vykstančių į kaimą, — tik kitu tikslu.

Nors kai kuriuose miestuose evangelizacijos darbas ribojamas, Jehovos liudytojai, pasinaudodami konstitucine teise į religijos laisvę, ir toliau viešai renkasi garbinti Dievo. Tačiau neretai dėl suklaidintų valdininkų arba vietinių Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkų priešiškumo bei jų daromo spaudimo liudytojams sunku išsinuomoti tinkamas patalpas kasmetiniams vasaros srities kongresams. Todėl juos tenka organizuoti miške arba lauke. 2007—2009 metais tokie dvasiniai „pokyliai“ po atviru dangumi Rusijoje vyko apie 40 kartų 25 vietovėse.

Vienas liudytojas, daug metų dalyvavęs šioje šalyje rengiamuose kongresuose, pasakoja: „Anksčiau, kai didmiesčiuose viešai rinkdavomės jaukiose išnuomotose patalpose,  tiek nuoširdūs paprasti žmonės, tiek valdžios atstovai nuomonę apie mus galėjo susidaryti patys regėdami ypatingą švarą bei tvarką, kurią Jehovos liudytojai palaiko per kongresus. Dabar esame priversti rinktis miške, kur mus mato tik miško gyventojai. Kaip gaila, kad iš daugelio atimta galimybė stebėti mūsų nuostabias dvasines šventes, kuriose dalyvauja įvairių tautų, visuomenės sluoksnių ir religinių įsitikinimų žmonės.“

Tokie sambūriai išties džiaugsmingi. Kitas liudytojas sako: „Kaip gera matyti pasiaukojimą ir ištikimybę bendratikių, pasiruošusių prisitaikyti prie įvairiausių aplinkybių! Tačiau reikia sąžiningai pripažinti, kad sunkumai, kuriuos pastaruoju metu rengiant srities kongresus sukelia valdžios atstovai, pareikalauja nemažai fizinių bei emocinių jėgų. Be to, tam tikra prasme sumenkina visagalio Dievo Jehovos garbinimo kilnumą.“ Kaip Jehovos liudytojai Rusijoje įveikia šiuos sunkumus?

Kongresai miške

Dažnai paskutinę minutę atšaukus nuomos sutartį kongreso organizatoriai vos per kelias dienas turėdavo surasti kitą vietą ir pasirūpinti, kur apgyvendinti tūkstančius svečių. Štai 2008-aisiais liudytojams Čeboksaruose (Čiuvašijos Respublika) srities kongresą teko rengti didžiulėje beržų apsuptoje stovyklavietėje su vaizdu į Volgos upę. Šitoks uždavinys atrodė neįveikiamas. Iš 1930 svečių 1700 reikėjo apgyvendinti pačioje stovyklavietėje — įvesti elektrą, karštą bei šaltą vandenį, įrengti tualetus, dušus ir kriaukles. Taip pat reikėjo parūpinti visiems maisto.

Broliai kibo į darbą. Surado stalių, elektrikų, santechnikų. Darbuotis pasisiūlė 350 liudytojų; keturiolika iš jų dešimt dienų gyveno stovyklavietėje. Vieni savanoriai pjovė lentas, prinešė šiaudų, statė palapines, dušo kabinas, tualetus. Kiti ne kartą važiavo į miestą reikiamų produktų. Kadangi maisto nebuvo kur laikyti šaltai, nuspręsta triskart per dieną tiekti šiltus valgius. Maistui ruošti stovyklavietės administracija leido pasamdyti kai kuriuos savo darbuotojus. Penki šimtai svečių atsivežė palapines, šimtas penkiasdešimt išsinuomojo kambarius pas vietos gyventojus, penkiolika džiaugėsi įsikūrę daržinėje ant šieno, o kiti apsigyveno brolių pastatytose palapinėse.

Atvykusieji išvydo daugybę tvarkingai išrikiuotų spalvingų plastikinių kėdžių. Priešais buvo įrengtos dvi paprastos gėlėmis puoštos pakylos: viena — programai rusų, kita — čiuvašų kalba. Visi džiaugėsi dvasinio ugdymo programa ir buvo dėkingi savanoriams už jų uolų triūsą. Viena iš valgius gaminusių moterų susižavėjusi pasakė: „Jei pati nebūčiau šito mačiusi, niekada nepatikėčiau, kad įmanoma suburti tokią veiklią ir disciplinuotą organizaciją kaip jūsų!“ Kai kas tą kongresą palygino su Palapinių švente, kurią izraelitai švęsdavo bibliniais laikais.

Kai kuriuose miestuose iš naujo suieškoti kongresui vietą ir ją paruošti liudytojams  tekdavo vos per vieną dieną. Taip atsitiko Žemutiniame Naugarde. Čia privačiame sklype savanoriai pamainomis dirbo visą parą. Reikėjo išpjauti medžius, iškirsti krūmus, nušienauti žolę, išnaikinti erkes ir skruzdes. Penktadienio rytą atvykus kongreso dalyviams, savanoriai jau buvo suvežę 2000 plastikinių kėdžių, dešimt kilnojamųjų tualetų, pastatę praustuves, pakylą, generatorių, sumontavę garso aparatūrą. Vienas brolis pasakė: „Nuostabiausia buvo tai, kad bendratikiai, dirbę ištisą parą, nemanė esą didvyriai ir toliau negailėdami savęs nuolankiai triūsė kitų labui, kad broliai ir seserys jaustųsi patogiai ir laiku gautų dvasinį maistą.“

Kitas liudytojas rašo: „Mes jautėme vienas kito petį. Nors turėjome labai mažai laiko ir lauke rinkomės pirmą kartą, organizacinius klausimus apgalvojome iki smulkmenų. Po kongreso nesijautėme pavargę, — atrodė, kad Jehova kiekvienam buvo padovanojęs sparnus!“

Dievo dvasios galia

Problemų, susijusių su kongreso rengimu, sprendimas visokeriopai suartino vietos liudytojus ir parodė, kokia galinga yra Dievo dvasia. Vienas vyresnysis prisimena: „Kai pirmą valandą nakties atvažiavo keli autobusai, o svečių nebuvo kur apgyvendinti, iš nevilties, kad niekuo negaliu jiems padėti, pravirkau. Ėmiau maldauti Jehovą pagalbos. Koks apėmė džiaugsmas, kai, nepraėjus nė valandai, visiems jau buvome suradę nakvynę! Tiesiog neįtikėtina! Jehova dar kartą įrodė, kad teisiojo bėdoje nepalieka.“ Rengdami miške dar vieną kongresą, broliai dėl apgyvendinimo kreipėsi į vieno kaimo gyventojus. Dėl geros liudytojų reputacijos tenykščiai savo namuose mielai apnakvino 2000 kongreso dalyvių.

„Vien pats faktas, kad kongresas įvyko, aiškiai įrodo, kaip svarbu visokiomis aplinkybėmis pasikliauti Jehova“, — sako vienas liudytojas. Ypač tai buvo akivaizdu, kai per vieną kongresą pasirodę nekviesti „svečiai“ norėjo nutraukti programą. Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkai ir kiti protestuotojai, stengdamiesi nustelbti Novošachtinske surengto kongreso kalbėtoją, ėmė per garsiakalbius giedoti giesmes ir skanduoti. Tačiau milicininkai nutraukti programos neleido. Kai viena stačiatikė protestuotoja nuo karščio nualpo, broliai nunešė ją į pirmosios pagalbos punktą ir suteikė medicinos pagalbą. Tokiu liudytojų poelgiu ji negalėjo atsistebėti.

Sužavėti tuo, ką matė

Dėl padažnėjusių teroro išpuolių dideli sambūriai Rusijoje patraukia tiek įstatymo sergėtojų, tiek smalsių vietos gyventojų dėmesį. Štai miške surengtą Volžskio miesto  Jehovos liudytojų kongresą stebėjo milicijos būrys kovai su ekstremizmu. Vienas milicininkas per programą pametė mobilųjį telefoną. Broliai pareigūną nukreipė į radinių skyrių, kur telefonas jau laukė savininko. Netrukus paskambino jo viršininkas ir pasiteiravo, ar kongrese nebuvo kurstoma smurtauti arba imtis kokių ekstremistinių veiksmų. Milicininkas atsakė: „Viskas kuo puikiausiai: susirinko 5000 žmonių, ir jokių pažeidimų. Koks dar ekstremizmas?! Trūksta žodžių. Buvau pametęs telefoną, o jie rado ir man grąžino!“

Kitam milicininkui įspūdį padarė švara visoje teritorijoje. Jį nustebino tai, kad, nors čia buvo tiek daug vaikų, nesimėtė jokių saldainių popierėlių. Stovyklavietės, kur vyko kitas kongresas, savininkas susitiko su milicininkais, kuriems buvo pranešta apie didelį religinį sambūrį. Jis nusivedė milicijos leitenantą į trečio aukšto balkoną, iš kur matėsi visa stovyklavietė, ir pasakė: „Pats pažiūrėkite, kokie jie organizuoti!“ Vėliau savininkas negalėjo atsistebėti, kad liudytojai nei gėrė, nei rūkė ir po savęs viską sutvarkė, išeidami net šiukšles susirinko. Susižavėjęs jis pareiškė: „Tai panašu į rojų!“

Akivaizdi Dievo tautos vienybė

Po vieno miške surengto kongreso šalia esančio kaimo seniūnas neištvėręs pasakė: „Suprantu, kad jūs tik paprasti žmonės, bet iš tikrųjų — ne iš kelmo spirti. Taip puikiai tvarkotės. Jūs mokate suvienyti žmones, o mes kiekvienas tūnome sulindę į savo kiautą, ir niekas kitais nesirūpina!“ Visos šios neaprėpiamos šalies nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos gyventojus ir toliau maloniai stebina Dievo tautos vienybė, aiškiai matoma jų didžiuliuose dvasiniuose sambūriuose. Kad ir kaip greit ar netikėtai keistųsi liudytojų planai, nekintama yra viena — jų pagarbus požiūris į valdžią ir į kitus žmones.

Kad ir kokios būtų aplinkybės, Jehovos liudytojai Rusijoje ir toliau džiaugsmingi renkasi drauge mokytis Biblijos tiesų. Jie meldžiasi ‘už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtų tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą’ (1 Timotiejui 2:2).

[Anotacija 27 puslapyje]

Vienas iš liudytojų, talkinusių ruošiantis kongresui laukuose

[Anotacija 29 puslapyje]

Jehovos liudytojai Rusijoje ir toliau ‘tyliai ramiai gyvena visokeriopai maldingą gyvenimą’

[Iliustracijos 28 puslapyje]

Savanoriai prieš kongresą drauge švarino aplinką, o per kongresą ruošė valgius tūkstančiams dalyvių

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Visi džiaugėsi dvasinio ugdymo programa ir buvo dėkingi savanoriams už jų uolų triūsą