Biblija keičia žmonių gyvenimą

KAS atsitiko, kad maištingas pankrokeris pasikeitė — išmoko mylėti žmones ir dabar mielai padeda kitiems? Kas paskatino vyrą iš Meksikos atsisakyti amoralios gyvensenos? Kodėl vienas geriausių Japonijos dviratininkų metė dviračių sportą ir apsisprendė tarnauti Dievui? Štai ką jie pasakoja.

„Buvau šiurkštus, pasipūtęs, aršus“ (DENISAS O’BEIRNAS).

GIMIMO METAI: 1958

ŠALIS: ANGLIJA

ANKSČIAU: BUVĘS MAIŠTINGAS PANKROKERIS

MANO PRAEITIS. Tėtis buvo airių kilmės, taigi nuo mažumės priklausiau Airių katalikų bažnyčiai. Į bažnyčią paprastai eidavau vienas, bet šiaip lankytis ten nemėgau. Vis dėlto dvasiniai dalykai mane domino. Dažnai kalbėdavau maldą „Tėve mūsų“. Pamenu, naktį gulėdamas lovoje svarstydavau, ką tie maldos žodžiai reiškia. Suskaidydavau ją dalimis ir mėgindavau suprasti.

Paauglystėje įsitraukiau į rastafarių judėjimą. Taip pat domėjausi politinėmis, ypač Antinacistinės lygos, idėjomis. Galiausiai susidėjau su pankrokeriais. Tapau maištingas, ėmiau vartoti narkotikus, ypač marihuaną — rūkiau ją kone kasdien. Man viskas vienodai švietė: gėriau be perstojo, rizikuodavau savo paties gyvybe, o ką jau kalbėti apie kitus — žmonės man nerūpėjo. Visuomenei buvau abejingas, su aplinkiniais beveik nebendraudavau, nebent matydavau, kad verta. Nesileidau net fotografuojamas. Prisiminęs anuos laikus dabar suprantu, koks buvau šiurkštus, pasipūtęs, aršus. Tik man patikusiam žmogui būdavau malonus, dosnus.

Dvidešimties susidomėjau Biblija. Vienas narkotikus pardavinėjęs draugas ją pradėjo skaityti kalėjime. Vėliau mudu ilgai šnekėdavomės apie religiją, Bažnyčią, Šėtono įtaką pasauliui. Pats nusipirkau Bibliją ir ėmiausi tyrinėti. Su tuo draugu atskirai perskaitydavome po tam tikrą ištrauką, tada susieidavome ir aptardavome, ką sužinoję. Galiausiai padarydavome išvadas. Tokie pokalbiai tęsėsi ne vieną mėnesį.

Štai prie kokių išvadų sykiu priėjome: gyvename paskutinėmis šio pasaulio dienomis; krikščionims privalu skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę; jie turi laikytis skyrium nuo pasaulio, nesivelti į politiką; Biblijoje duotos aiškios moralės normos. Supratome, kad visa, kas šioje knygoje rašoma, yra gryna tiesa ir kad  turi būti viena teisinga religija. Tiktai kuri? Iš pradžių žiūrėjome tradicines. Pompastiškos apeigos, ceremonijos, kišimasis į politiką — kaip tai skyrėsi nuo to, ko mokė Jėzus! Neabejojome, kad Dievo ten nėra, tad nusprendėme pasigilinti į mažiau žinomas religijas.

Susitikdavome su įvairių tikybų išpažinėjais ir užduodavome nemažai klausimų. Žinojome, kaip į kiekvieną jų atsako Biblija, todėl galėjome iškart matyti, ar tai, ką jie kalba, dera su Dievo Žodžiu. Kaskart po susitikimo melsdavausi: „Dieve, jeigu šie žmonės priklauso teisingai religijai, įkvėpk man noro dar sykį su jais susitikti.“ Slinko mėnesiai, o religijos, kuri į klausimus atsakytų taip, kaip moko Biblija, vis neradau. Noro su kuo nors susitikti dar kartą irgi nebuvo.

Galiausiai sutikome Jehovos liudytojus. Uždavėme tuos pačius klausimus. Jie atsakė remdamiesi Biblija ir kaip tik tai, ką patys buvome išsiaiškinę. Todėl ėmėme klausinėti tokių dalykų, kokių dar neištyrinėjome, pavyzdžiui, apie Dievo požiūrį į rūkymą, narkotikų vartojimą. Vėlgi liudytojai savo atsakymą pagrindė Dievo Žodžiu. Prižadėjome ateiti į sueigą Karalystės salėje.

Salėje jaučiausi nesmagiai. Nemėgau žmonių, todėl visi tie draugiški, tvarkingai apsirengę liudytojai, prieinantys pasisveikinti, man nepatiko. Maniau, jie tik dedasi geri, ir nusprendžiau į sueigas daugiau nebeiti. Bet, kaip visada, meldžiau Dievą, kad jeigu tie žmonės priklauso teisingai religijai, atsirastų noras vėl su jais susitikti. Pajutau nenumaldomą troškimą studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Supratau, jog turiu liautis vartoti narkotikus, ir tai padaryti man pavyko iškart. Sunkiausia buvo mesti rūkyti. Keletą sykių mėginau, bet nepasisekė. Kai išgirdau, jog kiti rūkaliai tiesiog išmetė cigaretes ir daugiau niekad neužtraukė dūmo, meldžiausi Jehovai. Ir jis į maldą atsakė — padėjo šio įpročio atsikratyti. Pamačiau, kaip svarbu nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis su Dievu.

Gerokai pakeičiau ir savo aprangą bei išvaizdą. Kai pirmą kartą nuėjau į Karalystės salę, plaukai buvo pašiaušti, nuo kaktos per visą pakaušį ėjo ryškiai mėlyna juosta. Kitąsyk — oranžinė. Dėvėjau džinsus, odinį švarką, išmargintą visokiais užrašais. Nemačiau jokio reikalo keistis, nors liudytojai kai kada apie tai atsargiai užsimindavo. Vėliau susimąsčiau apie žodžius, užrašytus 1 Jono 2:15-17: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės.“ Supratau, kad savo apranga parodau meilę pasauliui. O jei pasikeisčiau, parodyčiau meilę Dievui. Taip ir padariau.

Ilgainiui supratau, jog ne tik liudytojai nori, kad lankyčiau sueigas. Kaip rašoma Hebrajams 10:24, 25, to nori ir Dievas. Pradėjęs lankyti sueigas, artimiau susipažinęs su liudytojais, nusprendžiau pasiaukoti Jehovai ir pasikrikštyti.

KUO DŽIAUGIUOSI. Koks dėkingas esu Jehovai, kad leidžia žmogui pajusti savo artumą! Dievo atjauta ir rūpinimasis įkvėpė norą sekti jo paties ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pavyzdžiu (1 Petro 2:21). Supratau, kad puoselėdamas krikščionišką asmenybę tikrai neprarandu savitumo. Mokausi su meile rūpintis kitais. Bendraudamas su žmona ir sūnumi stengiuosi rodyti tokias kaip Kristaus savybes. O ir bendratikiai yra man be galo svarbūs. Sekdamas Kristumi ėmiau labiau gerbti save patį, išmokau mylėti kitus.

 „Maloniai sveikino, pagarbiai bendravo“ (GVADALUPĖ VILJAREALIS).

GIMIMO METAI: 1964

ŠALIS: MEKSIKA

ANKSČIAU: GYVENO AMORALIAI

MANO PRAEITIS. Užaugau Hermosilje (Sonoros valstija, Meksika), varguolių kvartale. Tėvas mirė, kai buvau visai mažas, ir mamai teko sunkiai dirbti, kad išlaikytų septynis vaikus. Paprastai visur bėgiojau basas, nes pinigų batams neturėjome. Vaikystėje ėmiau dirbti, kad padėčiau namiškiams. Kaip ir daugelis šeimų, glaudėmės ankštame būste.

Beveik visą dieną mes, vaikai, praleisdavome vieni be mamos, tad nebuvo kas apsaugotų. Mane šešiametį ėmė tvirkinti penkiolikmetis vaikinas. Tai tęsėsi ilgą laiką ir mano požiūris į lytinį gyvenimą pasidarė iškreiptas. Maniau, kad jausti potraukį vyrui visai normalu. Gydytojai ir dvasininkai, į kuriuos kreipiausi, patikino, kad esu visiškai sveikas ir kad tokie jausmai natūralūs.

Keturiolikos nusprendžiau, jog esu homoseksualus, ir to neslėpiau. Taip gyvenau vienuolika metų, turėjau ne vieną partnerį. Galiausiai tapau kirpėju stilistu ir vadovavau grožio salonui. Vis dėlto laimingas nesijaučiau. Ne sykį nukentėjau, buvau išduotas. Giliai širdyje žinojau, kad gyvenu netinkamai. Ėmiau svarstyti, ar kur nors dar yra gerų, patikimų žmonių.

Pagalvojau apie savo seserį. Ji studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais ir vėliau pasikrikštijo. Tai, ką sužinodavo, ji pasakodavo ir man, tik aš nekreipdavau dėmesio. Tačiau matydamas, kaip sesuo gyvena, kokia tvirta jos santuoka, negalėjau nesižavėti. Mačiau, kaip jie myli ir gerbia vienas kitą, kokie šilti jų santykiai. Po kurio laiko vienas liudytojas pasiūlė man studijuoti Bibliją, ir aš sutikau. Iš pradžių tiesiog atsakinėjau į klausimus be jokio entuziazmo. Netrukus viskas pasikeitė.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Sykį liudytojų pakviestas nuėjau į sueigą. Nieko panašaus nebuvau patyręs. Paprastai žmonės iš manęs šaiposi, bet liudytojai priešingai — maloniai sveikino, pagarbiai bendravo. Buvau nepaprastai sujaudintas.

Dar labiau žavėtis liudytojais ėmiau, kai pabuvau asamblėjoje. Pamačiau, jog net ir dideliuose sambūriuose šie žmonės yra nuoširdūs, sąžiningi — tokie kaip mano sesė. Svarsčiau, galgi pagaliau radau tuos gerus, patikimus žmones, kurių taip ilgai ieškojau. Liudytojų tarpusavio meilė ir vienybė mane stebino, kaip, beje, ir tai, kad į visus klausimus atsakydavo iš Biblijos. Supratau, kad būtent ši knyga daro jiems tokį gerą poveikį. Taip pat suvokiau, jog, norėdamas pats tapti Jehovos liudytoju, turėsiu labai pasistengti.

Mano gyvenime, taip sakant, turėjo įvykti metamorfozė, nes ilgą laiką gyvenau tarsi moteris. Reikėjo pakeisti kalbėseną, manieras, drabužius, šukuoseną, palikti draugus. Šie ėmė šaipytis: „Ką čia išsigalvoji? Toks šaunus buvai. Mesk tą Bibliją. Juk nieko tau netrūksta.“ Sunkiausia buvo atsisakyti amoralios gyvensenos.

 Vis dėlto žinojau, jog pasikeisti įmanoma. Labai padrąsino Biblijos žodžiai, užrašyti 1 Korintiečiams 6:9-11: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais [...] nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti.“ Kaip anuomet Jehova padėjo pasikeisti visokiems žmonėms, taip padėjo ir man. Tas virsmas, tiesa, truko kelerius metus ir teko nemažai su savimi kovoti. Tačiau Jehovos liudytojai visuomet buvo pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, su meile palaikydavo.

KUO DŽIAUGIUOSI. Šiandien gyvenu įprastą gyvenimą. Esu vedęs ir drauge su žmona mokome sūnų vadovautis Biblijos principais. Ankstesnis gyvenimas — jau tolima praeitis. Dabar esu dosniai Dievo laiminamas: tarnauju vyresniuoju bendruomenėje, be to, keliems žmonėms padėjau perprasti Dievo Žodžio tiesą. Matydama, kaip pasikeičiau, mama buvo tokia laiminga, jog sutiko studijuoti Bibliją, pasiaukojo Dievui ir pasikrikštijo. Liudytoja tapo ir kita mano sesė, gyvenusi palaidai.

Kai kurie anksčiau mane pažinoję žmonės pripažįsta, jog pasikeičiau į gera. O aš žinau, kam turėčiau už tai dėkoti. Jaunystėje kreipiausi pagalbos į specialistus, bet jų patarimas buvo niekam tikęs. Tačiau galiausiai man padėjo Jehova. Nors nesijaučiau vertas, jis vis dėlto mane pastebėjo, parodė meilę, kantrybę. Supratęs, jog toks nuostabus, išmintingas, mylintis Dievas atkreipė į mane dėmesį ir panoro, kad mano gyvenimas stotų į geras vėžes, atsitokėjau. Tai ir paskatino mane keistis.

„Jaučiau nepasitenkinimą, vienatvę, tuštumą“ (KAZUHIRAS KUNIMOČIS).

GIMIMO METAI: 1951

ŠALIS: JAPONIJA

ANKSČIAU: DVIRAČIŲ SPORTO LYDERIS

MANO PRAEITIS. Mūsų aštuonių asmenų šeima turėjo nedidelį namą tykiame Šidzuokos prefektūros uostamiestyje. Čia aš ir užaugau. Tėvas prekiavo dviračiais. Nuo mažens mane vesdavosi į dviračių lenktynes ir taip sudomino šiuo sportu. Tėvas panoro, kad tapčiau profesionaliu dviratininku. Taigi dar pradinėje mokykloje ėmė intensyviai mane treniruoti. Vidurinėje — trejus metus iš eilės laimėjau nacionalines dviračių lenktynes. Gavau pasiūlymą studijuoti universitete, bet nusprendžiau stoti tiesiai į lenktynininkų mokyklą. Devyniolikos jau buvau profesionalus dviratininkas.

Svajojau tapti Japonijos dviračių sporto lyderiu. Tikėjausi uždirbti daug pinigų ir užtikrinti šeimai saugią, viskuo aprūpintą ateitį. Tad visiškai atsidėjau  sportui. Kai po alinančių treniruočių ar sunkios lenktynių trasos norėdavosi viską mesti, imdavau atkakliai sau kartoti, kad esu gimęs būti dviratininku ir kad turiu žūtbūt ištverti. Ir ištvėriau. Sunkus darbas netrukus ėmė duoti vaisių. Pirmaisiais metais pasirodžiau esąs stipriausias tarp naujokų. Antraisiais patekau į Japonijos dviračių sporto čempionatą. Šešis kartus tose pirmenybėse atvažiavau antras.

Kadangi laikiausi tarp prizininkų, mane praminė „stipriosiomis Tokai kojomis“ (Tokai yra Japonijos regionas). Varžybose labai konkuruodavau, ir visi manęs bijojo, nes buvau aršus. Pajamos didėjo ir netrukus pamačiau, jog galiu pirkti, ko tik širdis geidžia. Įsigijau namą su sporto sale ir geriausiais treniruokliais. Nusipirkau automobilį — sumokėjau kone tiek pat, kiek už namą. Kad neprarasčiau pinigų, investavau juos į nekilnojamąjį turtą ir akcijas.

Vis dėlto jaučiau nepasitenkinimą, vienatvę, tuštumą. Turėjau žmoną, vaikų, tačiau dažnai su jais pritrūkdavau kantrybės. Užsipuldavau dėl menkniekių. Namiškiai kaskart su baime stebėdavo mano veidą, kad žinotų, kokios esu nuotaikos.

Laikui bėgant žmona pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Nuo tada viskas ėmė keistis. Žmona pasakė norinti lankyti liudytojų sueigas, tad nusprendžiau, jog eisime ten visa šeima. Iki šiol prisimenu vakarą, kai į mūsų namus atėjo vienas vyresnysis ir pasiūlė man Biblijos studijas. Tai, ką per tas studijas sužinojau, padarė didelį įspūdį.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Niekuomet nepamiršiu, ką pajutau perskaitęs Efeziečiams 5:5. Ten rašoma: „Joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės.“ Žinojau, kad dviračių sportas labai susijęs su azartiniais lošimais, be to, žadina godumą. Iškart ėmė graužti sąžinė. Supratau, kad jeigu noriu pelnyti Dievo Jehovos malonę, dviračių sportą privalau palikti. O tai padaryti nebuvo lengva.

Praėjęs sezonas buvo pats sėkmingiausias, ir troškau užkopti dar aukščiau. Tačiau pastebėjau, jog gilindamasis į Bibliją darausi ramesnis, taikesnis. O su tokia dvasia lenktynių tikrai nelaimėsi! Nors pradėjęs studijuoti Bibliją dalyvavau tik trejose lenktynėse, šio sporto iš širdies visiškai išrauti negalėjau. Mąsčiau ir kaip išmaitinsiu šeimą. Taip sakant, įstrigau — nei pirmyn, nei atgal. O ir giminės ėmė priekaištauti dėl naujojo tikėjimo. Tėvas neslėpė nusivylimo. Dvejonių draskomas visai praradau ramybę, skrandyje net atsivėrė opa.

Vis dėlto tuo sunkiu metu Biblijos studijų neapleidau, lankiau Jehovos liudytojų sueigas. Ir pastangos nenuėjo perniek: tikėjimas po truputį stiprėjo. Meldžiau Jehovą išklausyti mano maldas, padėti suprasti, kad tikrai jas girdi. Nerimas dar labiau nuslūgo žmonai patikinus, kad jai visai nebūtina gyventi dideliame name — ji vis tiek jausis laiminga. Taip pamažu augau dvasiškai.

KUO DŽIAUGIUOSI. Įsitikinau, kad Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 6:33, yra gryna tiesa. Jis ragino: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ Ir tikrai, „viso to“, tai yra būtiniausių dalykų, niekada nepristigome. Nors dabar mano pajamos sudaro maždaug trisdešimtąją dalį to, ką gaudavau dalyvaudamas lenktynėse, per pastaruosius dvidešimt metų man ir namiškiams netrūko nieko.

Drauge su bendratikiais skelbdamas gerąją naujieną po namus, dalyvaudamas sueigose jaučiu tokį džiaugsmą ir pasitenkinimą, kokio niekada nepatyriau. Dienos bėgte bėga. Be to, mūsų šeima dabar daug laimingesnė. Visi trys sūnūs kartu su žmonomis ištikimai tarnauja Jehovai Dievui.