Tarnaukime Jehovai su visu rimtumu

„Pats visais atžvilgiais rodyk [...] rimtumą“ (TIT 2:7).

1, 2. Kodėl daugelis žmonių į gyvenimą žiūri lengvabūdiškai ir kokių dėl to kyla klausimų?

MŪSŲ laikai — vieni iš sunkiausių ir tragiškiausių per visą istoriją. Žmogui, neturinčiam tvirto dvasinio pamato, atsilaikyti prieš gyvenimo audras ypač nelengva (2 Tim 3:1-5). Kiekvieną dieną tenka kliautis savo vidine stiprybe — o jos toli gražu ne visada užtenka. Bėgdamas nuo skaudžios realybės, nenorėdamas į gyvenimą žiūrėti pernelyg rimtai, dažnas ieško vis naujų pasilinksminimų, prieglobsčiu sau renkasi pramogų pasaulį.

² Kai gyvenimas toks sunkus, žmonės dėl malonumų daug ką aukoja. Siautulingas pramogų sūkurys lengvai gali įtraukti ir neapdairų krikščionį. Kaip mums nesusiklaidinus? Ar Dievo tarnas visą laiką privalo būti rimtas? Kaip suderinti malonumus ir pareigas? Kokiais Šventojo Rašto principais derėtų vadovautis, kad, pirmenybę teikdami tam, kas iš tiesų svarbiausia, nepasidarytume pernelyg rimti, bedžiaugsmiai?

Rimtumas besaikių malonumų akivaizdoje

3, 4. Kaip Šventajame Rašte pabrėžiama, kad Dievo tarnams dera būti rimtiems?

³ Niekas nenuneigs, kad pasaulis malonumus be saiko sureikšmina (2 Tim 3:4). Pasilinksminimai gožia kitus dalykus, o tai kelia pavojų mūsų dvasingumui (Pat 21:17). Ne veltui laiškuose Timotiejui ir Titui apaštalas Paulius rašo ir apie būtinybę išlikti rimtiems. Jo žodžiai primena, jog neturime pasiduoti visuotiniam polinkiui ir tapti lengvabūdžiais. (Perskaityk 1 Timotiejui 2:1, 2, Jr; * Titui 2:2-8.)

⁴ Kitados ir Saliamonas rašė, kad malonumų kartais verčiau atsisakyti ir pamąstyti apie rimtus dalykus (Mok 3:4; 7:2-4). Dabartinis gyvenimas yra trumpas, todėl turime ‘visomis išgalėmis stengtis’ laimėti tikrą gyvenimą — amžinąjį (Lk 13:24, Jr). Siekdami šio tikslo, kaip prisakyta, ‘visais atžvilgiais rodysime rimtumą’ (Tit 2:7). Tai yra rūpestingai atliksime kiekvieną krikščionišką priedermę.

5. Kokia yra viena gyvenimo sritis, kur iš krikščionio tikimasi rimto, atsakingo požiūrio?

⁵ Reikia paminėti, jog sekdami Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu krikščionys rimtai žiūri į darbą (Jn 5:17). Todėl dažnai sulaukia gero įvertinimo už profesinę etiką, už patikimumą. Sąžiningu darbu duoną pelnyti ypač stengiasi šeimos galva. Juk kuris nesirūpina šeimos materialiniais poreikiais, tas ‘užsigina tikėjimo’, o tai tolygu išsižadėti Jehovos (1 Tim 5:8).

Dievo garbintojai — rimti, bet ir džiugūs

6. Iš kur žinome, kad į Jehovos garbinimą reikia žiūrėti rimtai?

⁶ Dievas niekada netoleravo atsainaus požiūrio į šventus dalykus. Pavyzdžiui,  izraelitams, palikusiems Jehovą ir tapusiems stabmeldžiais, teko kęsti skaudžias pasekmes — kaip Mozės įstatyme ir buvo parašyta (Joz 23:12, 13). Vėliau, pirmajame mūsų eros amžiuje, Kristaus sekėjai turėjo visomis išgalėmis kovoti už tikėjimą, neleisti į bendruomenę skverbtis neteisingiems mokymams, klaidingoms nuostatoms (2 Jn 7-11; Apr 2:14-16). Ir šiandieną tikrieji krikščionys dievatarnystę atlieka su visu rimtumu (1 Tim 6:20).

7. Kaip Paulius ruošdavosi tarnybai?

⁷ Evangelizacijos tarnyboje galime pasisemti daug džiaugsmo. Bet šitas džiaugsmas labai priklauso nuo to, ar į tarnybą žiūrime rimtai, ar iš anksto gerai pasiruošiame. Štai Paulius stengdavosi į savo klausytojus atsižvelgti. „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau, — rašė jis. — Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas“ (1 Kor 9:22, 23). Apaštalas džiaugėsi galėdamas padėti žmonėms artintis prie Dievo, rimtai apgalvodavo, kaip pasiekti kiekvieno širdį. Todėl daugelis jo žodžiams neliko abejingi — tapo Jehovos garbintojais.

8. a) Kaip turėtume žiūrėti į žmones, kuriuos mokome Dievo Žodžio tiesų? b) Kodėl ypač daug džiaugsmo tarnyboje patiriame vesdami Biblijos studijas?

⁸ Kiek rimtai Paulius žiūrėjo į savo tarnystę? Ir Jehovai, ir žmonėms, pasiruošusiems klausytis tiesos žodžių, jis mielai pasidarė „vergu“ (Rom 12:11; 1 Kor 9:19). O mes ar jaučiame atsakomybę už tuos žmones, kuriuos Dievo Žodžio mokome, — ar tai būtų mūsų artimieji, studijuotojai, ar bendruomenės nariai? Galbūt manome, kad reguliariai vesti kam nors Biblijos studijas būtų pernelyg didelis apsisunkinimas. Dėl to, žinoma, reikėtų paaukoti dalį laiko, kurį šiaip skiriame visokiems savo reikalams. Bet argi ne tokią pasiaukojamą dvasią skatino turėti ir Jėzus, sakydamas: „Palaimingiau duoti negu imti“? (Apd 20:35) Jei padedame žmogui stoti į išgelbėjimo kelią, džiaugsmas yra neprilygstamas. Jokie kiti užsiėmimai taip nedžiugina.

9, 10. a) Ar būti rimtam reiškia vengti su kitais pasidžiaugti, pasijuokti? Paaiškink. b) Koks turėtų būti vyresnysis, kad kiti šalia jo jaustųsi gerai?

⁹ Būti rimtam nereiškia vengti malonių atokvėpio valandėlių, progų su kitais pasidžiaugti, pasijuokti. Čia irgi sektiną pavyzdį parodė Jėzus. Žmones jis ne tik mokė — rasdavo laiko ir pailsėti, pasišnekučiuoti, užmegzti draugystės ryšius (Lk 5:27-29; Jn 12:1, 2). Būti rimtam taip pat nereiškia sudaryti įspūdį, kad esi rūstus, griežtas. Jeigu Jėzus būtų buvęs pernelyg rimtas, niūrus, jo asmenybė nebūtų visus taip traukusi. O šalia jo gerai jautėsi net vaikai (Mk 10:13-16). Kaip tad, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, galėtume patys rasti vidurį tarp rimtumo ir linksmumo?

¹⁰ Apie vieną vyresnįjį bendratikiai pasakė: „Sau jis labai reiklus, bet iš kitų per daug nesitiki.“ Ar apie tave irgi šitaip pasakytų? Iš aplinkinių, aišku, pagrįstai kai ko tikimės. Štai šeimoje tėvai reikalauja, kad vaikas padarytų tą ar aną. Paskui galbūt ne sykį primena, kantriai pamoko. Tos užduotys nebūna pernelyg sunkios, o vaikas gauna progą lavėti, ugdosi gerus įpročius. Panašiai yra bendruomenėje: vyresnieji skatina bendratikius daryti dvasinę pažangą, netgi konkrečiai pataria, ką ir kaip daryti. Vis dėlto, kad šalia vyresniojo visiems būtų malonu ir gera, jis turi mokėti ir iš savęs pasijuokti, nemanyti esąs kažin kas (Rom 12:3). Viena sesuo sako: „Nenoriu, kad vyresnysis viską paverstų juokais. Bet jeigu nuolatos būtų rimtas,  nelabai drįsčiau į jį kreiptis.“ Kita sesuo irgi sako, jog kai kurie vyresnieji „yra be galo rimti — net baugu darosi“. Garbinti Jehovą, „laimingąjį Dievą“, yra tikras džiaugsmas, ir vyresnieji šito džiaugsmo neturėtų temdyti (1 Tim 1:11, NW).

Jei bendruomenėje sieki atsakingų pareigų

11. Kas žinotina broliui, siekiančiam bendruomenėje atsakingų pareigų?

¹¹ Paulius bendruomenės vyrus atsakingų pareigų siekti skatino ne tam, kad šie patenkintų savo garbėtrošką. Kuris nori tapti prižiūrėtoju, anot apaštalo, „trokšta gero darbo“ (1 Tim 3:1, 4). Ir siekti pareigų reiškia su tikru noru kibti į darbą — ugdytis krikščioniškas savybes, vėliau labai praversiančias tarnaujant bendratikiams. Jei kuris brolis jau yra bent metai krikštytas ir atitinka pagrindinius Šventojo Rašto reikalavimus, keliamus bendruomenės patarnautojams (o reikalavimai yra išdėstyti 1 Timotiejui 3:8-13), brolį jau galima į šias pareigas rekomenduoti. Įsidėmėtina, kaip 8-os eilutės mintis perteikiama „Naujojo pasaulio“ vertime: „Taip pat ir patarnautojai privalo būti rimti.“

12, 13. Kas patariama jauniems broliams, siekiantiems bendruomenėje pareigų?

¹² Jeigu esi rimtas krikštytas jaunuolis, yra nemažai dalykų, kuriuos, siekdamas pareigų bendruomenėje, galėtum daryti. Pirmiausia stenkis lauko tarnyboje nuveikti kuo daugiau. Ar į tarnybą mielai eini su visais bendratikiais, nesvarbu, kokio amžiaus? Ar ieškai, kam galėtum vesti Biblijos studijas? Jei studijuotoją jau radai ir Dievo Žodžio tiesų mokai tokiais metodais, kaip sueigose ir patariama, po truputį įgauni vertingų įgūdžių, tampi prityrusiu mokytoju. Be to, imi geriau suprasti tuos žmones, kurie su teisingais Jehovos principais dar tik susipažįsta, kurie žengia tiesos keliu pirmuosius žingsnius. Kai studijuotojas suvokia turįs kai ką savo gyvenime pakeisti, be abejo, padedi jam Biblijos principus taikyti praktikoje ir pats sykiu mokaisi rodyti kantrybę, elgtis taktiškai.

¹³ Ko dar jauniems broliams patartina imtis? Pasisiūlykite kaip galėdami padėti senyviems bendratikiams. Palaikykite švarą, tvarką Karalystės salėje. Jūsų noras pagelbėti visur, kur tik reikia, liudija, kad dėl tarnybos esate nusiteikę rimtai. Taigi mokykitės, kaip ir Timotiejus, nuoširdžiai rūpintis bendruomenės reikalais. (Perskaityk Filipiečiams 2:19-22.)

14. Kaip jauni broliai gali „būti išbandyti“, ar jau yra pasirengę tarnauti bendruomenėje?

¹⁴ O štai priminimas jums, vyresnieji: jaunus brolius, kurie stengiasi bėgti nuo „jaunatvės aistrų“ ir siekia rimtų dalykų — puoselėja tokias dorybes kaip „teisumas, tikėjimas, meilė ir ramybė“, būtinai įtraukite į bendruomenės veiklą (2 Tim 2:22). Paskirkite jiems kokių nors darbų. Juk tie broliai „pirmiau turi būti išbandyti“, ar jau yra pasirengę imtis didesnės atsakomybės, idant „visi matytų [jų] pažangą“ (1 Tim 3:10; 4:15).

 Kaip rodyti rimtumą bendruomenėje ir šeimoje

15. Kaip, remiantis žodžiais iš 1 Timotiejui 5:1, 2, turėtume parodyti rimtumą santykiuose su kitais žmonėmis?

¹⁵ Rodyti rimtumą taip pat reiškia elgtis su tikėjimo broliais ir sesėmis pagarbiai. Paulius laiške Timotiejui irgi pabrėžė būtinybę gerbti kitų orumą. (Perskaityk 1 Timotiejui 5:1, 2.) Labiausiai šito reikia bendraujant su priešingos lyties asmenimis. Sektinas yra Jobo pavyzdys: moterims, ypač savo žmonai, jis rodė didelę pagarbą ir neleido sau geidulingai dirsčioti į svetimas (Job 31:1). Jei bendratikių atžvilgiu esame nusiteikę rimtai, mes neflirtuosime ir apskritai nedarysime nieko, kas brolį ar sesę priverstų pasijusti nejaukiai. Tarpusavio pagarbos ypač turi žiūrėti du žmonės, kurie dar tik draugauja ir ketina kurti šeimą. Rimtas krikščionis niekada nežais kito jausmais (Pat 12:22).

16. Kaip į vyro ir tėvo vaidmenį žiūrima pasaulyje ir kaip jo pareigos apibrėžtos Biblijoje?

¹⁶ Šeimoje kiekvienas turi atlikti savo pareigas, kaip Dievo yra skirta, ir šitą sutvarkymą reikia vertinti rimtai. Sugedęs pasaulis iš vyro ir tėvo vaidmens šaiposi. Pramogų industrija sugalvoja savotišką pasismaginimą — šeimos galvą daro pajuokos ir patyčių objektu. Tačiau Šventasis Raštas vyrui uždeda didelę atsakomybę: jis yra „žmonos galva“ (Ef 5:23; 1 Kor 11:3).

17. Kaip mūsų pastangos prisidėti prie šeimos dvasinio ugdymo liudija, kad į savo priedermes žiūrime rimtai?

¹⁷ Šeimą negana išmaitinti ir aprengti — reikia ir visų dvasingumu rūpintis. Jeigu vyras šito nedaro, jam trūksta nuovokos, trūksta išminties (Įst 6:6, 7). Taigi jei esi šeimos galva ir bendruomenėje sieki atsakingų pareigų, privalai, kaip rašoma 1 Timotiejui 3:4 (Jr), ‘gerai vadovauti savo paties šeimai, suvaldyti vaikus su visu rimtumu’. Ar šeimoje kas savaitę rengiate dvasinio ugdymo vakarą? Būna, kad žmona turi prašyte prašyti vyrą dvasiniuose reikaluose imtis vairo. Šeimos galva tegul rimtai pagalvoja, kaip pats į šią priedermę žiūri. Ir žmona, aišku, yra įpareigota kuo galėdama prisidėti ir vyrą palaikyti, kad dvasinio ugdymo vakaras visiems teiktų atgaivą.

18. Kaip vaikai gali mokytis rimtų dalykų?

¹⁸ Vaikai irgi skatinami į gyvenimą žiūrėti rimtai (Mok 12:1). Tikrai nebus nieko bloga, jei pagal savo jėgas ir sugebėjimus vaikas nuo mažens pratinsis prie namų ruošos, net ir prie sunkesnio darbo (Rd 3:27). Štai Dovydas dar vaikystėje išmoko prižiūrėti kaimenę, buvo rūpestingas ganytojas. Taip pat išmoko muzikuoti ir kurti giesmes, todėl jį net pakvietė tarnauti Izraelio valdovui  (1 Sam 16:11, 12, 18-21). Aišku, jaunasis Dovydas susigalvodavo ir pramogų, bet kartu įgijo vertingų įgūdžių, kuriuos vėliau panaudojo Jehovos šlovei. Gebėjo rūpintis kaimene — sugebėjo ir kantriai vadovauti Izraelio tautai. O jūs, jaunuoliai, ką naudinga mokotės? Kokius įgundate daryti darbus, kad paskui būtų lengviau tarnauti Dievui ir imtis didesnės atsakomybės?

Tarp rimtumo ir linksmumo

19, 20. Kaip esi nusiteikęs vertinti pats save ir kaip žiūri į savo tarnystę?

¹⁹ Visi stenkimės rasti vidurį — į save nereikėtų žiūrėti pernelyg rimtai. Tegul nė vienas nepasidaro „per daug teisus“ (Mok 7:16, Brb). Ir namie, ir darbe, ir tarp bendratikių humoras pralaužia ledus, išsklaido įtampą. Šeimoje nedera būti labai kritiškiems. Namai juk turėtų priglobti kaip ramybės oazė, todėl santarvės neardykime. Bendruomenėje tegul visi išmoksta drauge pasijuokti, vieni kitais pasidžiaugti. Mūsų pašnekesiai ir net pamokomi žodžiai tebūna įkvepiantys, malonūs ausiai (2 Kor 13:10; Ef 4:29).

²⁰ Nei į Jehovą, nei į jo įstatymus visuomenė dabar rimtai nežiūri. O Jehovos garbintojai klusnumą ir ištikimybę Dievui laiko itin svarbiu dalyku. Kaip gera priklausyti prie tokios didelės brolijos, kuri tarnauja Jehovai „su visu rimtumu“! Tad į gyvenimą ir į savo tarnystę visada žiūrėkime rimtai.

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kodėl neturėtume į gyvenimą žiūrėti lengvabūdiškai, kaip kad dabar pasaulyje įprasta?

• Kaip krikščioniškoje tarnyboje derėtų parodyti ir džiaugsmą, ir rimtumą?

• Kaip apie mūsų rimtumą galima spręsti iš to, ar noriai imamės didesnės atsakomybės?

• Kodėl rimtam krikščioniui privalu gerbti bendratikius ir šeimos narius?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 12 puslapyje]

Šeimą reikia ne tik išmaitinti, aprengti, bet ir dvasiškai ugdyti