Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Skambėjo it kokia graži muzika

Skambėjo it kokia graži muzika

Laiškas iš Madagaskaro

Skambėjo it kokia graži muzika

MUDU su vyru buvome paskirti į Madagaskaro salą tarnauti misionieriais. Su jauduliu tarėme paskutinius atsisveikinimo žodžius savo šeimai ir draugams. Bet neabejojome, kad Jehova mus „pasodins“ ten, kur galime prigyti.

Niekada nepamiršime mūsų pačios pirmos sueigos Madagaskare. Sargybos bokšto studijų vadovas atrodė lyg simfoninio orkestro dirigentas. Tiek menkai tesupratome vietinę kalbą, kad brolių, sesių žodžiai skambėjo it kokia graži muzika. Reikėjo daug laiko, kol ėmėme gaudytis, kas ką pasakė.

Kartą per sueigą brolis uždavė papildomą klausimą. Ogi supratau, kad suprantu! Atsakymas tiesiog ėmė ir balsiai išsprūdo. Net burną užsiėmiau, kai pamačiau, kad šalia sėdintys išgirdo. Susigėdau, bet sykiu ir labai džiaugiausi, kad pagaliau imu suprasti vietinę kalbą.

Užuot kitiems rodžiusi pavyzdį, kaip skelbti gerąją naujieną, jaučiau, kad mane pačią dar reikia už rankos vesti. Broliai ir sesės mielai pamokydavo, kaip pokalbį pradėti, ką sakyti, kokias Šventojo Rašto eilutes perskaityti.

Pamenu, sykį mums einant per namus, vienas vaikas suriko: „Vazaha! Vazaha!“ Malagasių kalba tai reiškia „užsienietis“. Paspartinome žingsnį, kad kiti vaikai išgirdę irgi nepradėtų rėkauti. Bet štai vienas berniukas šaukiantį sugėdino: „Ji ne užsienietė. Ji moka mūsų kalbą!“ Šio komplimento, tiesą sakant, pati nesupratau. Vaikai šnekėjo labai greitai, tad sesė, su kuria drauge darbavomės, turėjo man išversti. Visgi džiaugiausi, kad darau pažangą. Madagaskaras pamažu tapo mūsų namais.

Kai tik apimdavo vienatvė, būdavo, juntu, kaip į mano delną spraudžiasi maža rankutė. Pažvelgusi žemyn išvysdavau besišypsantį veidą, ant kurio „parašyta“, kad džiaugiasi mane matydamas, nors ir negaliu laisvai kalbėti. Bendruomenės vaikai — tikra Jehovos dovana. Viena sesutė, vardu Hasina, tapo mano asmenine vertėja. Kai niekas nesupranta, ką noriu pasakyti, ji, rodos, visada supranta. Hasina dažnai atskuba man į pagalbą, kai kalbėdama su bendruomenės draugais pritrūkstu žodžių.

Mudu su vyru priklausėme bendruomenei, kuri netrukus turėjo būti perskirta į dvi. Tai reiškė, jog kai kurie skelbėjai savo studijuotojus, gyvenančius naujos bendruomenės teritorijoje, turėjo atiduoti į kitų rankas. Viena sesuo savo studijuotoją panoro patikėti man. Nors aš bijojau ir tvirtinau, kad dar nesugebėsiu, ji mane įkalbėjo. Su Jehovos pagalba, sakė, susitvarkysiu. Savo švelniomis, geromis akimis ir paprastučiais žodžiais mane patikino, kad jau greitai galėsiu mokyti žmones taip, kaip širdy noriu. Tai, ką ji pasakė, mane labai įkvėpė.

Džiaugiuosi, kad toji studijuotoja dvasine prasme gražiai auga. Vieną dieną būdama lauke išgirdau ją šaukiant mane vardu. Drauge su vyru ji kaip tik ėjo įteisinti savo santuokos. Jos sutuoktinis vėliau irgi pradėjo studijuoti Bibliją. Abu atkakliai siekia užsibrėžtų dvasinių tikslų, nori pasikrikštyti. Kaip smagu! Aišku, ne mes, o Jehova prie savęs patraukia žmones.

Tarnaudami svetimoje šalyje daug išmokome. Nors pasiilgstam draugų ir artimųjų, jie tam tikra prasme yra čia, su mumis. Apie juos neretai pasakojame vietiniams broliams bei sesėms, o ir šie dabar patys teiraujasi, kaip aniems sekasi. Labai nekantrauju, kai abi mūsų „šeimos“ susieis ir susipažins.

Kai žmonės kalba, vis dar girdžiu muziką. Tik dabar jau suprantu žodžius. Laukiu to meto, kai pati, užuot trimitu pūtusi paskiras natas, melodingai į tą muziką įsiliesiu. Jėzus pasakė: „Nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mato 6:34). Taigi kiekvieną dieną ir mokomės po natą, kitaip sakant, po žodį. Iki pat šiol stengiuosi taip priderinti savo klausą, mintis ir širdį, kad galėčiau išvien darbuotis su kantriais, mylinčiais broliais ir sesėmis čia, Madagaskare.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Liudijame drauge su Hasina