Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kas nustatė visatą valdančius dėsnius?

Kas nustatė visatą valdančius dėsnius?

Kas nustatė visatą valdančius dėsnius?

„ARGI išmanai dangaus skliauto dėsnius?“ (Jobo 38:33). Šiuo klausimu Dievas norėjo padėti prislėgtam savo tarnui Jobui suvokti, kokios menkos yra žmonių žinios, palyginti su begaline Kūrėjo išmintimi. Ar su tuo sutinkate?

Apie dangų valdančius dėsnius žmonija žino tikrai nemažai, bet daugelis mokslininkų nedvejodami pripažins, jog dar daug dalykų yra neatskleista. Tyrinėtojai nuolat atranda ką nors nauja, todėl savo teorijas apie visatą bei dangaus kūnų judėjimą ne kartą pakoregavo. Gal dabar, kai šitiek išsiaiškinta, žmogus žino jau pakankamai ir klausimas, kurį kadaise Dievas uždavė Jobui, nebeaktualus? O gal tie nauji atradimai iš tikrųjų tik patvirtina, kad dangaus dėsnių Autorius yra Jehova?

Įdomios informacijos, padedančios atsakyti į šiuos klausimus, randame Biblijoje. Žinoma, Biblija nėra mokslinis veikalas, tačiau jos teiginiai apie dangaus kūnus pasirodė esą teisingi, o daugelis netgi gerokai aplenkė laiką.

Žvilgsnis į tolimą praeitį

Nusikelkime į ketvirtąjį amžių prieš mūsų erą. Po Senojo Testamento, hebrajiškosios Biblijos dalies, parašymo praėjęs maždaug šimtmetis. Tuo metu graikų filosofas Aristotelis mokė žymiausius tų dienų šviesuolius, aiškino jiems apie visatą. Iki pat šiol jis laikomas vienu įtakingiausių mokslininkų. (Skaitykite  rėmelį 25 puslapyje.) Pasak žinyno Encyclopædia Britannica, „Aristotelis buvo pirmasis tikras mokslininkas istorijoje. [...] Kiekvienas mokslininkas turi būti jam dėkingas“.

Aristotelis kruopščiai kūrė visatos modelį. Pagal jo teoriją visatos centre yra Žemė, ją supa daugiau kaip 50 skaidrių sferų. Žvaigždės pritvirtintos prie tolimiausios, o planetos išsidėsčiusios kitose sferose arčiau Žemės. Viskas, kas už Žemės ribų, yra amžina, nekintama. Tokia samprata šiandien mums galbūt atrodo keista, bet mokslininkams ji darė įtaką maždaug 2000 metų.

O dabar palyginkime Aristotelio ir Biblijos mokymus. Kieno mokymai laikui bėgant nepaseno ir pasitvirtino? Aptarkime tris klausimus, susijusius su visatą valdančiais dėsniais. Atsakymai į juos padės mums ugdytis tikėjimą Biblijos Autoriumi, Įstatymų Leidėju, sukūrusiu „dangaus skliauto dėsnius“ (Jobo 38:33).

1. Ar visata yra statiška?

Aristotelis aiškino, kad dangaus sferos nejuda. Netgi toji, prie kurios pritvirtintos žvaigždės, negali nei trauktis, nei plėstis.

Ar Biblijoje samprotaujama kaip nors panašiai? Ne, šiuo klausimu ji nieko kategoriškai neteigia. Bet štai randame tokį vaizdingą aprašymą: „Jis, kuris sėdi soste viršum žemės skritulio ir kuriam jos gyventojai atrodo kaip žiogai, kuris ištiesė dangų kaip šydą ir jį išplėtė kaip gyvenamą palapinę [...]“ (Izaijo 40:22, Jr). *

Kas šiandien arčiau tiesos: Aristotelio visatos modelis ar ką tik pacituoti Biblijos žodžiai? Ko apie visatą moko šiuolaikinė kosmologija? Astronomai nustebo, kai dvidešimtajame amžiuje paaiškėjo, jog visata toli gražu nėra statiška. Pasirodo, galaktikos dideliu greičiu tolsta viena nuo kitos. Kad visata gali plėstis, anksčiau niekam iš mokslininkų tikriausiai nė mintis nekilo. Bet dabar dauguma kosmologų sutaria, jog visata iš pradžių buvo labai suspausta, paskui ėmė plėstis ir plečiasi iki šiol. Galima sakyti, Aristotelio modelį mokslas atmetė kaip pasenusį.

O kaip su minėtu Biblijos aprašymu? Pamėginkime įsivaizduoti. Pranašas Izaijas žvelgia į žvaigždėmis nusėtą dangų ir pasijunta taip, tarytum virš jo aukštai kas būtų išskleidęs palapinės audeklą. * Jis net pastebi, kad Paukščių Takas kažkuo panašus į šydą.

Skaitydami Izaijo žodžius, tikriausiai mintyse matome, kaip Biblijos laikais žmonės rengiasi statyti gyvenamą palapinę. Pirmiausia susuktą šiurkštų audinį išvynioja, išskleidžia, tada užkelia ant stiebų. O gal regime, kaip pirklys paima sulankstytą šydą, permatomą audinį, ir jį išskleidžia, kad pirkėjas galėtų apžiūrėti. Abiem atvejais nedidelis ryšulys išsiskleidžia, padidėja tiesiog akyse.

Suprantama, šiais vaizdingais palyginimais su palapine ir šydu nemėginta aiškinti, kad visata plečiasi. Bet ar ne nuostabu, jog Biblijoje piešiamas visatos vaizdas visiškai derinasi su šiuolaikiniu mokslu? Izaijas gyveno 300 suvirš metų anksčiau nei Aristotelis ir 2000 suvirš metų anksčiau nei mokslas šiuo klausimu pateikė tvirtų įrodymų. Visgi šio kuklaus hebrajų pranašo užrašytų minčių, kitaip nei Aristotelio sukurto modelio, pataisyti nereikia.

2. Ant ko dangaus kūnai laikosi?

Aristotelis manė, jog visatoje nėra tuštumos, viskas užpildyta. Žemė ir jos atmosfera esą susideda iš keturių elementų — žemės, vandens, oro ir ugnies. Toliau eina skaidrios sferos, pripildytos nekintamos medžiagos, kurią jis pavadino eteriu. Prie tų nematomų sferų pritvirtinti dangaus kūnai. Ilgą laiką dauguma mokslininkų pritarė Aristotelio teorijai, nes ši neprieštaravo svarbiausiai jų prielaidai: objektas turi būti ant ko nors padėtas arba prie ko nors pritvirtintas, antraip nukris.

O ką rašo Biblija? Čia randame tokius Jehovos tarno Jobo žodžius: „Dievas [...] pakabina žemę ant nieko“ (Jobo 26:7). Aristoteliui toks pasakymas būtų atrodęs absurdiškas.

Praėjus maždaug 3000 metų nuo Jobo laikų, septynioliktame mūsų eros amžiuje, tarp mokslininkų tebevyravo nuomonė, kad visata yra užpildyta — ne skaidriomis sferomis, o kažkokiu skysčiu. Bet vėliau tame pačiame amžiuje fizikas Izaokas Niutonas pateikė visiškai kitokią koncepciją. Pasak jo, dėl gravitacijos dangaus kūnai traukia vienas kitą. Taip Niutonas žengė žingsnį link suvokimo, kad Žemė ir kiti dangaus kūnai iš tikrųjų kabo tuščioje erdvėje, — žmogaus akiai ji nematoma, tarsi būtų „niekas“.

Niutono gravitacijos teorija susilaukė didelio pasipriešinimo. Daugeliui mokslininkų buvo sunku įsivaizduoti, kad žvaigždės bei planetos prie nieko nepritvirtintos. Argi gali mūsų didžiulė Žemė ir kiti dangaus kūnai tiesiog kaboti erdvėje? Tokia mintis kai kam atrodė neįtikėtina. Juk nuo Aristotelio dienų dauguma tyrinėtojų buvo įsitikinę, kad erdvė turi būti ko nors pripildyta.

Aišku, Jobas visiškai nenusimanė apie tą nematomą jėgą, kuri laiko Žemę jos nekintamoje orbitoje aplink Saulę. Kas tad jį paskatino pasakyti, jog mūsų planeta kabo „ant nieko“?

Dar vienas dalykas. Jeigu Žemės niekas nelaiko, kaip ji ir kiti dangaus kūnai juda, nenukrypdami nuo kurso? Kartą Dievas uždavė Jobui intriguojantį klausimą: „Ar gali surišti Sietyno raiščius ir atrišti Oriono?“ (Jobo 38:31, Brb). Per visą ilgą savo gyvenimą Jobas matydavo kasnakt patekančius tuos pačius žvaigždynus. Kodėl jie metai iš metų atrodo tokie patys? Kas tas žvaigždes ir visus kitus dangaus kūnus laiko kartu tarsi surištus? Tokios mintys, suprantama, kėlė Jobui pagarbią baimę.

Jeigu žvaigždės būtų pritvirtintos prie dangaus sferų, jokių raiščių nereikėtų. Tik praėjus keliems tūkstančiams metų mokslininkai daugiau sužinojo apie tuos „raiščius“, laikančius dangaus kūnus kartu jų ilgoje kelionėje per tamsią erdvę. Labiausiai šioje srityje nusipelnė mokslininkai Izaokas Niutonas, vėliau Albertas Einšteinas. Apie tas jėgas, kurias Dievas naudoja dangaus kūnams surišti, Jobas, aišku, nieko nežinojo. Bet jo vardu pavadintoje knygoje užrašyti Dievo įkvėpti žodžiai bėgant amžiams nepaseno, ko nepasakytume apie erudito Aristotelio idėjas. Kas gi kitas galėjo atskleisti tokį dalyką, jei ne pats šių dėsnių Kūrėjas?!

3. Amžini ar kintantys?

Aristotelis manė, kad tarp dangaus ir Žemės yra milžiniškas skirtumas. Pasak jo, Žemė kinta, dūla ir genda, o eteris, kurio pripildytas dangus, yra absoliučiai nekintantis, amžinas. Skaidrios sferos ir prie jų pritvirtinti dangaus kūnai esą niekada nepakis, nepasens ir neišnyks.

Ar to moko ir Biblija? Psalmyno 102:26-28 (102:25-27, Brb) skaitome: „Kadaise tu padėjai žemės pamatus, ir dangūs tavo sukurti. Jie praeis, o tu pasiliksi; jie susidėvės kaip drabužis. Kaip apdarą juos keiti, ir jie pasikeičia, bet tu esi tas pats, ir tavo metams nėra galo.“

Atkreipkite dėmesį, kad psalmininkas, šiuos žodžius užrašęs galbūt dviem šimtmečiais anksčiau nei gyveno Aristotelis, nekalba apie jokius skirtumus tarp Žemės ir kitų dangaus kūnų. Nesako, jog Žemė yra kintanti, o žvaigždės — amžinos. Ir dangų, ir Žemę čia jis gretina su Jehova Dievu, galinga dvasine Esybe, kuri visa sukūrė. * Ši psalmė leidžia suprasti, kad žvaigždės dūla bei kinta, kaip ir visa, kas yra Žemėje. Ką apie tai sako šiuolaikinis mokslas?

Geologijos mokslas patvirtina ir Biblijos, ir Aristotelio teiginius, kad Žemei būdingas dūlėjimas. Pavyzdžiui, erozija pamažu trupina uolienas, tačiau jos atsinaujina vykstant vulkaniniams ir kitiems geologiniams reiškiniams.

O ką galima pasakyti apie žvaigždes? Ar jos, kaip teigiama Biblijoje, kinta? Gal visada lieka tokios pačios, kaip kad manė Aristotelis? Pastarojo idėja, kad žvaigždės yra amžinos, Europos astronomai ėmė abejoti šešioliktame amžiuje, kai pirmą kartą pastebėjo supernovą — įspūdingą žvaigždės sprogimą. Ilgainiui mokslininkai sužinojo, jog žvaigždės gali mirti — staiga susprogti, lėtai užgesti arba susitraukti. Tačiau astronomai pamatė ir užsimezgant naujas žvaigždes. Tai vyksta žvaigždžių inkubatoriuose — dujų debesyse, kuriuos sužadina senų žvaigždžių sprogimai. Taigi Biblijos rašytojas, visatą prilygindamas drabužiui, kuris susidėvi ir yra pakeičiamas, neklydo. * Argi ne keista, kad senovės laikų psalmininkas išreiškė mintį, tiksliai atitinkančią šiuolaikinio mokslo požiūrį?

Bet gal kyla klausimas: ar Biblijoje norima pasakyti, kad vieną dieną Žemė ir dangūs nustos egzistuoti ir juos reikės pakeisti? Ne, Biblijoje patikinama, kad jie gyvuos amžinai (Psalmyno 104:5; 119:90). Tai nereiškia, jog tie kūriniai patys savaime yra amžini, — jiems išnykti neleis jų Kūrėjas, Dievas (Psalmyno 148:4-6). Jis nepasakė, kaip tai padarys, tačiau logiška manyti, jog Tas, kuris visatą sukūrė, turės galios ją ir palaikyti. Juk ir žmogus, pastatęs namą savo šeimai, stengiasi gerai jį prižiūrėti.

Kam turi būti teikiama šlovė ir garbė?

Apsvarsčius keletą visatą valdančių dėsnių, atsakyti į šį klausimą turėtų būti nesunku. Kai mąstome, kas paskleidė begalę žvaigždžių neaprėpiamoje erdvėje, kas jas surišo gravitacijos raiščiais, kas palaiko jose vykstančius procesus, mūsų širdis prisipildo pagarbios baimės.

Izaijo 40:26 užrašyti žodžiai geriausiai nusako, iš kur tokia pagarba kyla: „Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! Kas jas sukūrė? Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja ir šaukia kiekvieną jų vardu.“ Žvaigždės čia taikliai prilygintos pulkams, kuriuos sudaro daugybė karių. Be vado nurodymų tie pulkai būtų pakrika minia. Taigi jeigu Jehova nebūtų nustatęs dėsnių, vyrautų chaosas. Argi planetos, žvaigždės ir galaktikos kiekviena judėtų savo taku? Tik įsivaizduokite milijardinės kariuomenės Vadą, kuris ne tik duoda komandas kariams, bet ir gerai mena kiekvieno jų vardą, vietą, žino kiekvieno būklę!

Dangaus skliauto dėsniai padeda mums bent iš dalies suvokti, koks nepaprastai didis šio Vado protas. Kas gi kitas būtų galėjęs tokius dėsnius sukurti ir įkvėpti žmones teisingai apie juos parašyti dar šimtus, netgi tūkstančius metų anksčiau nei tuos dėsnius perprato mokslininkai? Be jokios abejonės, Jehova vertas, kad teiktume jam šlovę ir pagarbą (Apreiškimo 4:11).

[Išnašos]

^ pstr. 11 Įsidėmėtina, kad apie Žemę Biblijoje kalbama kaip apie „skritulį“ (taip išverstas hebrajiškas žodis gali būti verčiamas ir „rutulys“). Aristotelis ir kiti senovės graikų mokslininkai taip pat manė, kad Žemė yra rutulio formos, bet ginčai tuo klausimu nesiliovė apie du tūkstančius metų.

^ pstr. 13 Tokia metafora Biblijoje vartojama ne kartą (Jobo 9:8, Brb; Psalmyno 104:2; Izaijo 42:5; 44:24; 51:13; Zacharijo 12:1).

^ pstr. 27 Kadangi Jehova viską kūrė pasitelkęs savo viengimį dvasinį Sūnų, ta Šventojo Rašto ištrauka gali būti taikoma ir jam (Patarlių 8:30, 31; Kolosiečiams 1:15-17; Hebrajams 1:10).

^ pstr. 29 Devynioliktame amžiuje mokslininkas Viljamas Tomsonas, dar žinomas kaip Kelvinas, atrado antrąjį termodinamikos dėsnį, kuris paaiškina, kodėl gamtos sistemos turi tendenciją bėgant laikui nykti ir suirti. Viena, kas jam padėjo prieiti prie tokios išvados, buvo atidus Psalmyno 102:26-28 (102:25-27, Brb) tyrinėjimas.

[Rėmelis/iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

 Didžiulė įtaka

„Aristotelis buvo didžiausias senojo pasaulio filosofas ir mokslininkas“, — rašoma knygoje 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje. Kodėl ši asmenybė susilaukė tokio įvertinimo, nesunku suprasti. Aristotelis (384—322 m. p. m. e.) mokėsi pas žymų filosofą Platoną, vėliau pats mokė imperatoriaus sūnų, mums žinomą Aleksandro Didžiojo vardu. Aristotelio veikalų gausa stulbinanti. Pasak senovinių šaltinių, jis parašė 170 knygų, iš kurių 47 yra išlikusios. Aristotelis daug rašė astronomijos, biologijos, chemijos, zoologijos, fizikos, geologijos, psichologijos klausimais. Jis gerokai anksčiau už kitus ištyrinėjo kai kurias gyvas būtybes ir aprašė, ką įdomaus pastebėjęs. „Aristotelis padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Vakarų minčiai“, — rašoma minėtoje knygoje. Ir dar priduriama: „Viduramžiams baigiantis susižavėjimas Aristoteliu taip išaugo, jog jis buvo pradėtas kone dievinti.“

[Šaltinių nuorodos]

Royal Astronomical Society/Photo Researchers, Inc.

From the book A General History for Colleges and High Schools, 1900

[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]

Gravitacija laiko dangaus kūnus drauge

[Šaltinio nuoroda]

NASA and The Hubble Heritage Team (AURA/STScl)

[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]

Sietynas — žvaigždžių spiečius

[Iliustracija 28 puslapyje]

Kai kurios žvaigždės miršta kaip supernovos

[Šaltinio nuoroda]

ESA/Hubble

[Iliustracija 28 puslapyje]

Žvaigždžių inkubatoriuje užgimsta naujos žvaigždės

[Šaltinio nuoroda]

J. Hester and P. Scowen (AZ State Univ.), NASA

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

© Peter Arnold, Inc./Alamy