Kas iš tikrųjų valdo šį pasaulį?

SU DIDŽIAISIAIS nusikalstamo pasaulio vadais jums tikriausiai neteko susidurti. Bet ar tai reiškia, kad jie neegzistuoja? Tokių organizacijų lyderiai moka gerai užsimaskuoti, be to, geba vadovauti net sėdėdami kalėjime. Laikraščių antraštės, skelbiančios apie narkotikų prekeivių gaujų karus, prostitucijos verslą, prekybą žmonėmis, mums primena, kokią pragaištingą įtaką daro šie nusikaltėliai ir kokias siaubingas pasekmes užtraukia jų veikla. Matydami jų ryškius pėdsakus, paliekamus visuomenėje, neabejojame, jog nusikalstamų grupuočių vadai tikrai egzistuoja.

Dievo Žodis Biblija atskleidžia, jog Šėtonas, arba Velnias, yra realus asmuo. Jis tarytum koks kriminalinio pasaulio autoritetas žiūri, kad jo valia būtų įgyvendinta „galingais darbais“ ir „visokiomis nedoromis apgaulėmis“. Šėtonas, kaip sakoma Biblijoje, netgi „geba apsimesti šviesos angelu“ (2 Tesalonikiečiams 2:9, 10; 2 Korintiečiams 11:14). Kad ši esybė tikrai yra, irgi matyti iš jo paliktų pėdsakų. Vis dėlto patikėti nematomos piktosios dvasios buvimu daugumai žmonių sunku. Netrukus aptarsime, kas Biblijoje rašoma apie Šėtoną. Bet prieš tai apžvelkime, kokių prieštarų žmonėms kartais kyla ir kokie įsitikinimai kliudo jiems patikėti Šėtono egzistavimu.

▪ „Kaip mylintis Dievas galėjo sukurti Velnią?“ Biblijoje sakoma, jog Dievas yra geras ir tobulas, o tai iš esmės nesiderina su kai kurių įsitikinimu, kad jis sukūrė blogą, piktą ir nedorą dvasinę esybę. Tačiau Biblijoje ir nepasakyta, kad Dievas tokį asmenį sukūrė. „Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ — rašoma apie Dievą (Pakartoto Įstatymo 32:4; Psalmyno 5:5 [5:4, Brb]).

Dabar reikėtų išsiaiškinti, ar tobulas Dievo kūrinys neturi kito pasirinkimo, kaip tik elgtis teisingai. Dievas sukūrė ne robotus, o asmenis, apdovanotus valios laisve — gebėjimu apsispręsti patiems. Taigi tobula, mąstanti būtybė gali rinktis daryti gera arba bloga. Tiktai mąstančių, valios laisvę turinčių būtybių (žmonių ir angelų) poelgiai galėjo būti vertinami kaip teisingi arba neteisingi.

Peršasi logiška išvada: duoti kūriniams laisvą valią pasirinkti ir sykiu apsaugoti juos nuo blogo pasirinkimo — būtų du nesuderinami dalykai. O kad valios laisve galima pasinaudoti netinkamai, Jėzus pasakė kalbėdamas apie Šėtoną: „Jis [...] nesilaikė tiesos“ (Jono 8:44, Brb). Iš šių žodžių aišku, jog asmuo, vėliau tapęs Velniu, iš prigimties buvo tobula dvasinė esybė, tačiau kažkuriuo metu tiesą paliko. * Jehova Dievas savo kūriniams davė pasirinkimo teisę,  nes juos myli ir jais pasitiki. (Skaitykite rėmelį 6 puslapyje  „Ar tobulas kūrinys gali tobulumą prarasti?“.)

▪ „Velnias yra Dievo tarnas.“ Kai kuriems toks įspūdis susidaro skaitant Jobo knygą. Kaip rašoma viename Biblijos žinyne, Šėtono žodžiai „klajojau po žemę“ mena senovės Persijos žvalgus, kurie daug keliaudavo ir savo valdovui pranešdavo visas naujienas (Jobo 1:7). Jeigu Velnias buvo Dievo žvalgas, kodėl tuomet turėjo Dievui paaiškinti, kad klajojo po žemę? Jobo knygoje Velnias vadinamas Šėtonu (šis sulietuvintas hebrajiškas žodis reiškia „priešininkas“) — taip parodoma, kad jis iš tikrųjų yra pagrindinis Dievo priešas, o ne sąjungininkas (Jobo 1:6). Tad iš kur atsirado įsitikinimas, esą Velnias tarnauja Dievui?

Jau pirmojo amžiaus žydų apokrifuose, pavyzdžiui, „Jubiliejų knygoje“ ir Kumrano sektos „Bendruomenės taisyklėse“, buvo rašoma, kaip Velnias derasi su Dievu ir vis dėlto Jo valiai paklūsta. Savo knygoje Mephistopheles istorikas Dž. Raselas rašė, kad protestantų reformatorius Martynas Liuteris Velnią pavadino Dievo įrankiu — „genėjimo peiliu arba kauptuku, kurį jis panaudoja savo sodo darbuose“. Istorikas  aiškina, jog „tam kauptukui patinka naikinti piktžoles“, bet jį tvirtai laiko stipri Dievo ranka, todėl jis vykdo Dievo valią. Šis Liuterio mokymas, o jį vėliau perėmė ir prancūzų teologas Jonas Kalvinas, užgavo daugelio tikinčiųjų teisingumo jausmą. Kaip Dievas, kuris yra meilė, galėjo leisti ir netgi pats norėti, kad blogis įsigalėtų? (Jokūbo 1:13) Dėl šito mokymo bei visų XX amžiuje padarytų žiaurenybių daugelis žmonių liovėsi tikėję tiek Dievą, tiek Velnią.

▪ „Velnias tėra įasmenintas blogis.“ Sakykim, Velnias yra įasmenintas blogis. Tokiu atveju būtų neįmanoma suprasti kai kurių Biblijos pasakojimų. Pavyzdžiui, su kuo tada pagal Jobo 2:3-6 Dievas kalbėjosi? Ar jis kreipėsi į Jobo širdyje tūnantį blogį, abstraktų dalyką, o gal net kalbėjosi pats su savimi? Be to, ar būtų Dievas gyręs Jobo dorybes ir čia pat jį taip žiauriai mėginęs? Jei taip manytume, primestume Dievui negerus motyvus ir prieštarautume tam, kas apie jį sakoma Biblijoje: „Jame nėra neteisybės“ (Psalmyno 92:15, Brb). Juk Dievas ištiesti rankos prieš Jobą nesutiko, pats jam kenkti nenorėjo. Taigi Velnias nėra blogis kieno nors viduje ar tamsioji Dievo asmenybės pusė. Jis — realus dvasinis asmuo, tapęs Dievo priešininku.

Kas iš tikrųjų valdo pasaulį?

Daugelio nuomone, jau nebe tie laikai, kad tikėtume esant Velnią. Tačiau, jei idėją, kad jis egzistuoja, atmetame, neturime kito patenkinančio atsakymo į klausimą, kodėl nūdienos pasaulis persunktas blogio. Tvirtindami, jog Šėtono nėra, žmonės atmeta ir patį Dievą, ir Dievo nustatytas moralės normas.

„Didžiausia Velnio klasta — įtikinti mus, kad jis neegzistuoja“, — pasakė XIX amžiaus poetas Šarlis Pjeras Bodleras. Slėpdamas savo tapatybę Šėtonas iš tikrųjų pasėja abejones, ar egzistuoja Dievas. Arba jeigu Šėtono nėra, gal už visą blogį galima kaltinti Dievą? Ar tik ne tuo Velnias ir nori žmones įtikinti?

Šėtonas, panašiai kaip nusikalstamo pasaulio vadai, maskuoja savo asmenybę, kad pasiektų tam tikrų tikslų. O koks yra jo tikslas? Biblijoje rašoma: „Šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo — Kristaus šlovės Evangelijos šviesos“ (2 Korintiečiams 4:4).

Neatsakytas liko vienas svarbus klausimas. Ką Dievas ketina daryti su ta nematoma esybe, kuri slepiasi už viso blogio ir žiaurenybių? Tai paaiškės kitame straipsnyje.

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

Kas yra Velnias — Dievo tarnas ar priešas?

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

 Ar tobulas kūrinys gali tobulumą prarasti?

Nors Dievas sukūrė mąstančias būtybes tobulas, tas tobulumas yra santykinis. Adomas, kad ir tobulas, turėjo paisyti Kūrėjo nustatytų kai kokių ribų. Pavyzdžiui, jeigu būtų valgęs purvą, žvyrą, medieną, tikrai būtų pakenkęs sveikatai. O jei būtų numojęs ranka į visuotinės traukos dėsnį ir šokęs nuo stačios uolos, būtų užsimušęs arba susižalojęs.

Panašiai yra ir su Dievo nustatytomis moralės normomis. Jas pažeidęs, joks tobulas kūrinys — nei žmogus, nei angelas — negali nenukentėti. Kai mąstanti būtybė savo laisva valia piktnaudžiauja, lengvai įpuola į kaltę ir nuodėmę (Pradžios 1:29; Mato 4:4).