Laiškas iš Kongo Demokratinės Respublikos

Ugnies kalno šešėlyje

VIRŠ Gomos miesto kylanti saulė dangų nudažė rožine ir oranžine spalvomis. Kas rytą mus pasveikina didingasis Niragongas, vienas aktyviausių ugnikalnių pasaulyje. Iš jo žiomens nuolat rūksta dūmai. Naktį jie žėri raudonai, atspindėdami įkaitusią magmą.

Suahelių kalba šis vulkanas vadinamas Mulima ja Moto — Ugnies kalnu. Paskutinis smarkus jo išsiveržimas įvyko 2002 metais. Tuomet daugelis mūsų kaimynų ir draugų Gomoje prarado viską, ką turėjo. Kai su vyru skelbiame gerąją naujieną šiose apylinkėse, kartais turime eiti per sustingusią grublėtą lavą — tada jaučiuosi lyg vaikščiočiau Mėnulyje. Bet va čionykščių gyventojų širdys į kietą lavą nė kiek nepanėšėja. Jie linksmi, švelnūs ir atviri žmonės, imlūs mūsų skelbiamai gerajai žiniai. Todėl tarnauti Ugnies kalno šešėlyje mums tikras malonumas.

Šeštadienio rytą prabudau kupina entuziazmo. Mudu su vyru ir pas mus besisvečiuojantys draugai bei kiti misionieriai vyksime skelbti gerosios žinios į pabėgėlių stovyklą Mugungoje, kiek į vakarus nuo miesto. Daugelis ten prisiglaudė bėgdami nuo smurtautojų, siaučiančių jų gimtinėse.

Į sunkvežimį prisidedame biblinės literatūros prancūzų, suahelių, kirjaruanda kalbomis ir išvažiuojame. Dardame duobėtu keliu ir stebime, kaip miestas bunda iš miego. Gatvėmis jau skuba jauni vyrai su gausiai prikrautais čukudus (mediniai rankų darbo karučiai). Moterys, susisiautusios į ryškiaspalvį audeklą, grakščiai žingsniuoja šalikele nešinos dideliais ryšuliais ant galvos. Veždami žmones į darbą ar į turgų pralekia taksi motociklai. Kiek akys užmato, visur tarytum prisėta medinių tamsiai rudai dažytų namukų su melsvais durų ir langų apvadais.

Atvykstame į Ndošo Karalystės salę. Ten susitinkame su kitais Jehovos liudytojais, kurie irgi važiuos į stovyklą. Tarp susirinkusiųjų yra vaikų, našlių, našlaičių, įvairių negalių kamuojamų bendratikių. Tai mane labai sujaudina. Ne vienam iš jų teko nemažai iškentėti, tačiau kai nusprendė savo gyvenime vadovautis Biblijos principais, daug kas ėmė keistis į gera. Jų širdys dega Biblijos teikiama viltimi ir jie trokšta dalytis ja su kitais. Po trumpos sueigos, kurioje išgirdome, kokios Šventojo Rašto eilutės būtų itin padrąsinančios žmonėms stovykloje,  visi 130 susėdame į penkis autobusiukus bei sunkvežimį ir pajudame.

Kelionė trunka tik apie pusvalandį. Ir štai jau matome ant žemę dengiančios lavos boluojant šimtus palapinių. Stovyklos centre tvarkingai eilėmis sustatyti tualetai, įrengtos skalbyklos. Visur pilna žmonių, daugelis užsiėmę darbu — skalbia, verda valgį, lukštena pupeles, šlavinėjasi prie savo palapinių.

Sutinkame vyrą, kurį visi vadina Tėveliu Žaku; jis atsakingas už vieną stovyklos dalį. Vyriškis pasiguodžia, jog šiais neramiais laikais sunku auklėti vaikus. Kaip jis apsidžiaugia, kai duodame knygą Jaunimas klausia... Naudingi atsakymai! Žada pirma pats ją perskaityti, paskui surinkti žmones mažomis grupėmis ir papasakoti, ką sužinojęs.

Eidami toliau sutinkame moterį, švelniai vadinamą Mama Beatris. Ji klausia, kodėl Dievas leidžia, kad šitaip kentėtume. Jos manymu, turbūt Dievas ją baudžia. Beatris vyras žuvo kare, dukra vargsta viena augindama kūdikį stovykloje, o sūnus prieš keletą mėnesių buvo pagrobtas ir iki šiol niekas nežino, kur jis.

Klausydamasi liūdno Mamos Beatris pasakojimo prisiminiau Jobą ir pagalvojau, kad ir jis galbūt panašiai jautėsi, kai išgirdo apie vieną po kitos užgriuvusias nelaimes. Padedame Beatris suprasti, kodėl žmonėms tenka kentėti, ir patikiname, kad jos kančios nėra Dievo bausmė (Jobo 34:10-12; Jokūbo 1:14, 15). Taip pat paaiškiname, kokias permainas Dievas per savo Karalystę netrukus padarys žemėje. Moters veide nušvinta šypsena. Ji sako, kad ir toliau gilinsis į Bibliją ir mels Dievą pagalbos.

Visa skelbėjų grupė džiaugiasi prasmingai praleidusi dieną. Kiekvienas jaučiame, kad Jehovos padedami suteikėme čia gyvenantiems žmonėms šiek tiek vilties ir paguodos. Mums išvykstant daugelis jų atsisveikina mojuodami lankstinukais, žurnalais ir knygomis.

Keliaudami namo turime progą viską apmąstyti. Esu dėkinga Jehovai už tokią nuostabią dieną. Prisimenu Tėvelio Žako parodytą dėkingumą, Mamos Beatris akyse sužibusią viltį, senyvos, nė žodžio neištarusios moters šypseną ir stiprų rankos paspaudimą. Nustebino ir paaugliai: uždavinėjo protingus klausimus, pasirodė esą subrendę ne pagal metus. Stovykloje žmonės šypsosi, juokiasi nepaisydami didžiulių vargų, ir ta jų dvasios stiprybė mane labai žavi.

Žinoma, kenčiantiems šiame pasaulio krašte nuoširdžiai stengiasi padėti ir daugelis kitų. Bet man šiandien teko garbė remiantis Biblija paaiškinti žmonėms, kad jų problemos bus išspręstos visiems laikams. Kokia laiminga jaučiuosi, kad dalyvauju pačioje didžiausioje visų laikų dvasinės pagalbos teikimo akcijoje!